Visuomenėje cirkuliuoja nemažai mitų, susijusių su miško vertinimu. Pavyzdžiui, dažnai svarstoma, kad paežerėse ir prie vaizdingų upių plytintis miškas dėl šių gamtinių ypatybių kainuoja daugiau, nes jis yra gražioje, geroje vietoje. Iš tikrųjų tokia aplinkybė dažniausiai kaip tik yra trukdis ir miško vertę gali netgi apriboti. Kodėl taip yra?
Gali tapti papildomų apribojimų priežastimi
Pagrindinė to priežastis – klaidingas traktavimas, kad miško žemės vertė išauga dėl galimos rekreacinės veiklos. Iš tiesų visais laikais pagrindiniu miško vertės faktoriumi buvo tai, koks medynas jame auga ir kokia jo perspektyva.
Žinoma, norint vystyti kaimo turizmą į viską galima pažvelgti kitaip – vertingesniu atrodys gražaus žuvingo ežero ir vaizdingo miško derinys netoli nuo pagrindinių kelių. Pro tokią pačią prizmę dažniausiai žvelgs ir žmogus, įsivaizduojantis svajonių poilsio namelį kur nors atokiame miške, greta upės ar ežero.
Tačiau tokią „pašalinę“ veiklą Lietuvos miškuose ir vandens telkinių pakrantėse stropiai užkardo įstatymai. Dar daugiau – juose numatytos taisyklės taip pat gali virsti apribojimais ir tradiciniam ūkininkavimui miškuose, siekiant užauginti ir parduoti medyną. Todėl prieš išsirenkant miško žemės sklypą greta vandens telkinių, rekomenduojama pasidomėti, kokie bus numatomi apribojimai ir ar jie nesumažins miško vertės ateityje.
Verta žinoti ir tai, kad tam tikros miško teritorijos gali būti saugomos dėl netoliese esančių saugomų objektų arba dalis sklypo tiesiog gali būti įtraukta į draustinių sąrašą. Tokie faktoriai taip pat turės įtakos galimybėms pilnaverčiai naudotis mišku.
Apsauginės juostos
Greta vandens telkinių besidriekiančių privačių miškų savininkams svarbu žinoti, kad upėms ar ežerams taikoma apsauginė teritorinė juosta, kurioje beveik negalima jokia veikla. Pagal nuo 2023 metų sausio 1 d. įsigaliojusios naujos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos reikalavimus, priklausomai nuo ežero ar tvenkinio dydžio, pakrantės apsaugos juostos plotis gali siekti nuo 10 iki 30 metrų.
Greta didžiųjų upių ir ežerų ši zona gali siekti ir 100-500 metrų. Prie visų kanalų ir prie 10-100 km ilgio upių nustatoma 10 metrų pločio pakrantės apsaugos juosta.
Šiose juostose taikomas platus draudžiamos veiklos sąrašas. Susipažinti su visomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose galite paspaudę šią nuorodą.
Miškų savininkams reikia atminti ir tai, kad šalia vandens šaltinių visuomet tvyro didesnė drėgmė, todėl ten užauga prastesni medžiai. Taip pat reikia nepamiršti, kad pakrantėse augančių medžių ar krūmynų kirtimai priskiriami kraštovaizdžio formavimo kirtimams, kuriais siekiama geresnio estetinio vaizdo (takelio prie vandens sukūrimo, kranto perspektyvos atvėrimo ir pan.). Tokiems specialiesiems kirtimams reikalingas leidimas.
Lankytis gali visi, atsakingas – miško savininkas
Lietuvos Miškų įstatyme nurodoma, kad lankymasis mūsų šalies miškuose – tiek valstybiniuose, tiek privačiuose – fiziniams asmenims yra neribojamas. Tai reiškia, kad ir prie privačiame miške besidriekiančio ežero laisvai lankytis gali bet kas, išskyrus tuos retus atvejus, kai patekimas į mišką ribojamas dėl gaisrų rizikos ir pan.
Savivaldybės taip pat gali uždrausti lankymąsi miškuose, kai yra kitų svarbių priežasčių: vyksta kirtimai, miške yra saugomas objektas ar kyla būtinybė išsaugoti jo specifinius išteklius. Fizinių asmenų lankymasis miškuose taip pat gali būti ribojamas rezervatuose ir specialiosios paskirties miškuose – pasienio zonoje, prie karinių objektų ir pan.
Kiekvieno žmogaus teisė patekti į mišką, nesvarbu kam jis priklauso, įstatyme įtvirtinta dėl to, kad miškas atlieka ne vien ekonominę funkciją, bet ir visuomenines: ekologinę bei socialinę. Būtent socialinei funkcijai priskirtina galimybė kone be apribojimų lankytis Lietuvos miškuose: mėgautis jo suteikiamomis gėrybėmis ar tiesiog maloniai praleisti laiką gražios gamtos apsuptyje.
Tad miškų savininkai negali apsitverti savo turto, kuris kartais gali apimti ir vandens telkinius. Tačiau atsakingi už savo turtą yra būtent jo savininkai.
Žinoma, tam tikrų prievolių turi ir žmonės, panorę iškylauti kažkam priklausančių vandens telkinių pakrantėse. Jiems apsistoti poilsiui miškuose leidžiama tik tam įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose: specialiai pažymėtose poilsiavietėse, stovyklavietėse, kempinguose, kituose rekreacinės paskirties inžineriniuose statiniuose.
Beje, privačių miškų savininkai gali patys įsirengti rekreacinės paskirties įrenginius – tokius kaip antai pavėsinės, laipynės ir panašūs, kad turėtų patogesnę infrastruktūrą.
Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.