Miškas atkuriamas jį želdinant arba paliekant sklypą atželti, ar derinant želdinimą su žėlimu. Parenkant miško atkūrimo ar įveisimo būdą ir tikslines medžių rūšis, reikia atsižvelgti į miškų grupę, dirvožemio sąlygas, prieš tai augusio medyno selekcinę vertę, tikslinių medžių rūšių savaiminukų kiekį bei gyvybingumą, galimus ligų ir miško kenkėjų pažeidimus bei ekonomines sąlygas. Rekomenduojama dėl to pasikonsultuoti su profesionaliais miškininkais.
Savaiminiam kokybiškam medyno susiformavimui gali trukdyti per daug įvairių veiksnių: nuo netinkamų oro sąlygų iki konkuruojančios augalijos vešėjimo. Todėl miškas efektyviai gali būti atkurtas dirbtiniu būdu – jį tikslingai (dirbtinai) želdinant.
Dirbtinis želdinimas atliekamas dviem būdais: sėjant sėklas ir sodinant sodmenis – pastarasis būdas naudojamas dažniau, o sodinami iš sėklų išauginti arba vegetatyviniai sodmenys. Derlingose žemėse rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t.y. keletą medžių rūšių (rekomenduojama – lapuočių). Mokslininkai primygtinai rekomenduoja parinkti vietines medžių rūšis: pušis, egles, uosius, beržus, ąžuolus, juodalksnius, klevus ar liepas.
Rūšių įvairovė ir jų kiekis bei tarpusavio sąveika geriau užtikrina miško ekosistemos tvarumą ir savaiminį reguliavimą. Tokie miškai mažiau pažeidžiami ligų ir kenkėjų, nepalankių gamtinių ir aplinkos veiksnių.
Miškų atkūrimas sėjant Lietuvoje nėra plačiai taikomas. Tačiau nedidelėse plynose kirtavietėse privačių miškų atkūrimas sėjant ąžuolų giles ar pušų bei eglių sėklas gali būti pakankamai efektyvus metodas. Be to, sėja yra gerokai pigesnė, nes nereikalingi daigynai, tačiau pareikalaus didesnio kiekio kokybiškų sėklų ir geresnės priežiūros.
Taip pat galimas mišrus miško apželdinimas, tai yra savaiminio ir dirbtinio miško atauginimo kombinacija. Tokiame sklype yra ir savaime išaugančių ir žmogaus pasėtų augalų. Vis dėlto, siekiant užauginti norimos medyno kokybės mišką Lietuvoje dažniausiai taikomas dirbtinis želdinimas.
