Lietuvos miškų būklė
Istoriniai iššūkiai
Miškams Lietuvos valstybės gyvenime visuomet tekdavo ypatingas, netgi sakralus vaidmuo. Nenuostabu, kad apie šį tiek ekonomine, tiek ekologine, tiek dvasine prasme itin brangų šalies turtą sunku kalbėti be emocijų. Juolab kad istoriškai mūsų šalyje miškams būta didelių iššūkių. Bene sunkiausi laikotarpiai – XIX amžius Rusijos imperijos priespaudoje, kuomet dabartinėje Lietuvos teritorijoje dominavo netvarkingi beatodairiški kirtimai. Nelengvi buvo ir XX a. karų bei okupacijos laikotarpiai. Mažiausias istorijoje mūsų šalies miškingumas fiksuotas Sovietų okupacijos metais po Antrojo pasaulinio karo – tuomet jis siekė vos apie 20% teritorijos.
Dabartinė padėtis
Miško nepriežiūros pavojai
Tai, kad fiksuojamas kasmetinis Lietuvos žaliojo turto prieaugis, nereiškia, kad mūsų miškams nereikalingas dėmesys ir priežiūra. Remiantis 2022 m. Valstybinio audito ataskaita, per pastaruosius 5 metus 6.4 proc. punktais padidėjo miško ligų, kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skaičius, kuris šiuo metu siekia 23,1 proc. Tai reiškia, kad kone kas ketvirtas medis turi vienokių ar kitokių pažeidimų, keliančių grėsmę žaliojo turto nuvertėjimui. Kaip teigia „Lietuvos miškų išteklių apsaugos ataskaitoje“, siekiant apsaugoti miškus ir jose esančią biologinę įvairovę svarbu laiku pastebėti pažeidimą, teisingai nustatyti jo priežastis ir kuo anksčiau užkirsti kelią ligų ar kenkėjų židinių susidarymui ar jų plitimui. Nenustačius pažeidimo priežasčių, neįvertinus ligų ar kenkėjų masinio išplitimo rizikos, nerekomendavus profilaktinių ar naikinamųjų priemonių, neišnaudojama galimybė laiku imtis priemonių sustabdyti ligų ir kenkėjų plitimą.
Sengirių reikšmė
Neprižiūrimuose miškuose prasidedantys medienos puvimo procesai ne visais atvejais laikytini žalingais ir kenkiančiais šalies ekosistemai. Ypač tai atvejais, kai kalbame apie miško buveinėms priskiriamas teritorijas ir šimtmečius skaičiuojančias Lietuvos sengires: jų vertė užtikrinant biologinę įvairovę ir išsaugant retas ir nykstančias paukščių, gyvūnų ir augalų rūšis viešumoje yra ne kartą akcentuota. Kita vertus, miškų savininkai, neprižiūrėdami savo miškų arba sąmoningai tikėdamiesi, kad pastarieji kada nors taps sengirėmis, turi susitaikyti su faktu, kad senstantys ir pūvantys medelynai netenka ekonominės vertės.
Tikslas – ekologijos ir ekonomikos dermė
Tvariam šalies miškų klestėjimui pavojingi abu kraštutinumai: ne tik beatodairiškas miško kirtimas, bet ir visiškas abejingumas savo žaliojo turto priežiūrai, sukeliant rimtų neigiamų pasekmių tiek ekologinei sistemai (negyvybingi apleisti miškai neleidžia formuotis jaunuolynams bei stabdo medžių prieaugį), tiek ir ekonominei šalies gerovei. Juolab kad šiuo metu medienos pramonė yra viena iš reikšmingiausių ūkio šakų Lietuvoje. Ji generuoja apie 7 proc. viso nacionalinio BVP, daugiau kaip 12 proc. viso šalies eksporto bei sukuria per 5 proc. visų šalies darbo vietų – daugelį iš jų atokesniuose regionuose. Be profesionalios miškininkystės ir medžio pramonės sunku įsivaizduoti tiek mūsų šalies gerovę, tiek patogią kiekvieno žmogaus kasdienybę.
Taigi daugiausiai Lietuvos miškai, miškininkystės verslas bei visuomenė laimės tuo atveju, jei bus išlaikoma ekologinių ir ekonominių interesų pusiausvyra. Pastarąją užtikrina miškų apsaugą ir miškų ūkio veiklą reguliuojantys LR įstatymai, o svarbiausia – privačių Lietuvos miškų savininkų žinios bei atsakingas požiūris į savo žaliąjį turtą. Tikėjimas, jog būtent informacija ir Lietuvos miškų savininkų švietimas yra geriausias būdas spręsti įsisenėjusias miško nepriežiūros problemas, yra Miškų informacijos sklaidos agentūros įkūrimo ir veikimo pagrindas.
Ar žinojote?
Taip pat žiūrėkite
Vienas iš pagrindinių MISA prioritetų – nemokamas informacijos, susijusios su miško priežiūra, teikimas miškų savininkams. Jei turite klausimų ar norite pasikonsultuoti, susisiekite!
Užpildykite formą dešinėje arba rašykte info@misa.lt.
Atsakome per 24 val.!