ES suka „Žaliuoju kursu“
Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose, tokiuose kaip ES Miškų strategija 2030 miškų gerovė įvardinama kaip būtinoji žmogaus sveikatos ir planetos ateities sąlyga. Miškuose klestinti biologinė įvairovė apibrėžiama kaip pagrindinis planetos „skydas“ kovoje prieš klimato kaitą. Jau dabar yra žinoma, jog žalieji prioritetai dominuos ir šiuo metu baigiamoje rengti Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2050“. Tai leidžia konstatuoti, jog Lietuvos visuomenėje ir ją reprezentuojančioje politinėje „arenoje“ jau yra susiformavęs tvirtas konsensusas dėl tvarios miškininkystės svarbos kuriant šalies ateitį.
Sėkmės pagrindas – tiesioginė komunikacija
Nevyriausybinė organizacija Miškų informacijos sklaidos agentūra (MISA) buvo sukurta tam, kad šiuos Europinio ir nacionalinio lygmens prioritetus padėtų įgyvendinti praktikoje, t.y. vykdant tiesioginę komunikaciją su miškų savininkais. Nors visuomenėje „žaliojo raštingumo“ lygis nuolat kyla, bene svarbiausią įtaką ilgalaikei miško gerovei daro ne visuomenėje vyraujančios nuotaikos, o konkrečių asmenų – miško savininkų – elgesys su savo turtu. Tam, kad miško savininkų elgesys tarnautų miško gerovei ir šalies tikslams, nepakanka teisingų įstatymų ir vertybinių įsitikinimų – gamtai naudingiems sprendimams priimti miško savininkai privalo disponuoti aktualiais faktais, duomenimis apie savo turtą bei žiniomis apie šią turto rūšį reguliuojančius teisės aktus.
Todėl, kaip rodo ir gerosios ES šalių praktikos, būtent tiesioginis informacijos perdavimas šiai tikslinei asmenų grupei – miško savininkams – duoda didžiausią grąžą siekiant visuomeninIų žaliojo kurso tikslų.
Nors valstybinės institucijos ir deda reikiamas pastangas siekdamos užtikrinti aktualios informacijos prieinamumą, šiandien tenka pripažinti, jog valstybės tarnautojai bei geros valios visuomenininkai stokoja resursų šią misiją vykdyti pilnavertiškai. O misija išties sudėtinga. Jei, pavyzdžiui, Skandinavijoje miško nuosavybė yra pakankamai stipriai konsoliduota (t.y. sutelkta privačių bendrovių bei asociacijų rankose), Lietuvoje matuojamas itin aukštas fragmentacijos lygis – neskaičiuojant valstybės valdomų bei privačioms bendrovėms priklausančių miško žemių, likusį miško plotą yra „pasidalinę“ maždaug 250 000 privačių savininkų!
Lietuvos miškų fragmentacijos ir visuomenės demografijos iššūkiai nulėmė žaliajam mūsų valstybės kursui itin nepalankų bei pavojingą faktą – dauguma miškų savininkų apie jiems priklausančias miško žemes neturi praktiškai jokios informacijos, dažnas miško savininkas savo miške net nėra buvęs. Žaliojo raštingumo sklaidą tarp miškų savininkų apsunkina ir demografiniai procesai – statistinis miško savininkas vis labiau sensta, todėl santykinai rečiau aktyviai naudojasi skaitmeninėmis informacijos įsisavinimo priemonėmis. O miškų paveldėtojai, atvirkščiai, turtą dažnai perima būdami pakankamai jauni ir ne visuomet pasiruošę atsakingam šio turto valdymui.