Norint išlaikyti sveikas miško ekosistemas ir biologinę įvairovę, labai svarbu tvariai valdyti ir naudoti miško biomasę. Vis dėlto atsakinga miškininkystės praktika apima platesnį požiūrį, derinant miško biomasės išsaugojimą su praktiniu panaudojimu. Tai reiškia, kad miškų savininkai ne tik privalo rūpintis jų būkle, tačiau gali tuo pačiu šūviu nušauti ir antrąjį zuikį: realizuoti nereikalingas liekanas.
Valstybinė miškų tarnyba skaičiuoja, kad miškingumas Lietuvoje didėja, tačiau menkaverčiai krūmynai ir ūkininkavimo miškuose liekanos dažnai vis dar lieka nepanaudojamos, nors yra potenciali žaliava biokurui. Šia žaliava šildoma didžioji dauguma centrinio šildymo tinklus turinčių Lietuvos savivaldybių. Ypač plačiai ji naudojama regionuose, kur biokurą dažnai arčiau pristatyti nuo jo ištraukimo vietų iki deginimo įrenginių.
Savo ruožtu nepanaudojus menkavertės medienos liekanų, jos supus miške išskirdamos šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tiesa, dalis tokių liekanų privalo pasilikti miške ir virsti naudingomis medžiagomis likusiai ekosistemai, tad būtini subalansuoti sprendimai. Tvarus miško biomasės naudojimas ir miškų atsodinimo skatinimas taip pat gali prisidėti prie anglies sekvestracijos ir padėti sušvelninti klimato kaitą.
Kas sudaro biomasę?
Miško biomasė – tai bendra gyvų ir negyvų organinių medžiagų masė miško ekosistemoje. Ją sudaro įvairūs komponentai, kurių kiekvienas prisideda prie bendros biomasės.
Svarbiausias miško biomasės komponentas yra gyvi medžiai. Medžiai augina biomasę fotosintezės proceso metu, saulės šviesą paverčia energija, o anglies dvideginį – organiniais junginiais. Krūmai ir kita pomiškio augmenija taip pat prisideda prie gyvosios biomasės. Tačiau šį kartą – ne apie tai.
Šį kartą atkreipkime dėmesį į negyvąją biomasę ir ūkinės veiklos miškuose liekanas.
Negyvąją organinę medžiagą sudaro nukritę nebegyvybingi medžiai, šakos ir kitos sumedėjusios liekanos miško paklotėje. Ilgainiui ši medžiaga suyra, išskirdama maistines medžiagas atgal į ekosistemą, todėl dalis jos nuolatos privalo likti miške, tačiau tvariai valdomuose miškuose šios medžiagos kiekiai viršija poreikį. Be to, nukritusių lapų, spyglių ir kitų augalų liekanų kaupimasis miško paklotėje taip pat padidina negyvų organinių medžiagų kiekį.
Augimo, žūties, skilimo ir maistinių medžiagų naudojimo ciklas yra būtinas norint išlaikyti sveiką miško ekosistemą. Taikant tvarią miškininkystės praktiką šie procesai palaikomi ir užtikrinama pusiausvyra tarp biomasės panaudojimo ir ekosistemos išsaugojimo. Visur būtini subalansuoti sprendimai.
Miško liekanas paprastai sudaro medžių viršūnės, šakos, žievė, spygliai ir kita menkavertė mediena. Dažnai ji lieka miškuose po įvairių paskirčių kirtimų. Ši medžiaga gali tapti taip vadinama SM3 tipo biokuro žaliava.
Šios žaliavos naudojimo trūkumas – padidintas peleningumas, dėl kurio tokios rūšies biokurą deginančius katilus tenka dažniau valyti. Tačiau kartu tai yra ir pigiausias biokuras, todėl jo naudojimas gali lemti mažesnes šilumos ar elektros pagaminimo sąnaudas, o miško savininkui tai – papildomos lėšos, kurios mėtosi ant žemės.
Kur panaudojama?
Miško biomasė, kuri apima organines medžiagas, gaunamas tiek iš medžių, tiek iš kitų augalų gali būti naudojama įvairiems tikslams: nuo alternatyvių energetikos šaltinių kūrimo iki bioplastikų ar kitų chemijos produktų gamybos.
Miško biomasę galima paversti bioenergija deginant, dujinant arba anaerobinio skaidymo proceso metu. Taip gaunama bioenergija gali būti naudojama šilumos ir elektros gamybai. Iš biomasės taip pat gali būti išgaunami skysti biodegalai, kurie tam tikromis sąlygomis gali būti naudojami kaip tradicinio iškastinio kuro alternatyva.
Ūkininkaujant miškuose be pramonės poreikiams nukertamos medienos visuomet lieka jos šalutiniai produktai – kirtimo atliekos, tvarkymų liekanos ir pan. Visos jos galėtų būti panaudojamos kaip žaliava biokurui. Tai ypač prasminga puoselėjant alternatyviąją energetiką, nes medienos liekanos yra atsinaujinantis medžiagų šaltinis.
Žinoma, medienos atliekų deginimas yra nuolat kvestionuojamas dėl poveikio aplinkai. Tačiau nagrinėjant šią temą būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių detalių. Augdamas medis kaupia anglies dvideginį, o sudegdami medienos likučiai jį išskiria į atmosferą. Tačiau tas į atmosferą grąžinamas CO2 kiekis iš esmės yra vienodas ar medieną sudeginant, ar paliekant ją pūti miške, skiriasi tik proceso trukmė.
Deginant miško liekanas, išsiskiriantį CO2 augalai naudoja naujai biomasei kurti jau minėtos fotosintezės būdu. Bet kokiu atveju, teršalų į orą išmetamą gerokai mažiau nei deginant akmens anglį ar naftos produktus. Be to, dabar paplitę šiuolaikiniai biokuro deginimo įrenginiai ženkliai geriau filtruoja teršalus, taip pat yra išaugęs tokių katilinių efektyvumas.
Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.