Miške gulintis nuvirtęs kamienas ar stovintis nudžiūvęs medis. Tai – daugeliui miško savininkų ar miškuose besilankančių žmonių galinti pasirodyti kaip netvarka, kurią reikėtų pašalinti. Kita vertus, ne visais atvejais tą daryti reikėtų. Miško ekosistemai negyva mediena nėra bevertė – ji tampa buveine įvairiems organizmams, o jai yrant medžiagos pamažu grįžta į dirvožemį. Tad kaip miškų savininkams elgtis geriausia – ar ją palikti, ar tvarkyti?

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, Lietuvos miškuose sukaupta apie 40 mln. kubinių metrų negyvos medienos – vidutiniškai apie 19 kubinių metrų hektare. Šis skaičius aiškiai parodo, kad negyva mediena yra įprasta miško dalis.

Kodėl negyva mediena svarbi miškui?

Negyvos medienos nudžiūvęs kamienas pamažu tampa buveine: jame įsikuria medieną ardantys grybai, kerpės ir vabzdžiai. Be to, stovintys sausuoliai ir gulintys kamienai gali būti svarbūs įvairiems miško gyvūnams – kaip slėptuvės ar maisto šaltinis. Pūvančioje medienoje gyvenančių vabzdžių lervomis minta geniai, o stovinčių sausuolių uoksuose ar drevėse gali slėptis ir perėti kai kurie paukščiai, taip pat įsikurti šikšnosparniai.

Apie tai kad biologinei įvairovei svarbu, jog miške būtų ir stovinčios, ir gulinčios negyvos medienos, skirtingų rūšių bei storių, dažnai kalba bei pabrėžia ir Europos aplinkos agentūra.

Be kita ko, svarbu žinoti, kad negyva mediena miške suyra ne iš karto – kiek tai užtrunka, priklauso ir nuo medžio rūšies. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, beržas gali visiškai supūti per 2–3 metus, o pušiai, uosiui ar ąžuolui kartais prireikia 20 ir daugiau metų. Visą tą laiką medienoje sukaupta anglis palaipsniui grįžta į aplinką, o jai yrant maistinės medžiagos grįžta į dirvožemį.

Taigi svarbu ne tik tai, kiek negyvos medienos miške yra, bet ir kokia ji: vienas storas, dar stovintis sausuolis ir keli suirę kamienai ant žemės gali pasiūlyti skirtingas sąlygas miško gyventojams.

Ar negyva mediena kelia pavojų?

Negyvos medienos palikimas miške dažnai kelia du klausimus: ar sausuoliai neplatina kenkėjų ir ar nekelia pavojaus žmonėms.

Kalbant apie kenkėjus, dažniausiai pirmiausia minimas žievėgraužis tipografas – nedidelis vabalas, kuris įsigraužia po eglių žieve ir ten pažeidžia gyvybinius medžio audinius. Jis pirmiausia puola vėjo pažeistas ar dėl sausros nusilpusias egles, o gausiai išplitęs gali įveikti ir sveikus medžius.

Tai ne vien eglių problema: pušis gali pažeisti viršūninis žievėgraužis – kitas vabalas, įsikuriantis po plona pušų žieve, ypač kamieno viršūnėje ir šakose. Jis dažniausiai apninka nusilpusius medžius. Kenkėjų turi ir lapuočiai: pavyzdžiui, beržus gali pažeisti beržinis balangraužis, o ąžuolus – ąžuolinis balangraužis.

Tačiau vien tai, kad medis nudžiūvęs, dar nereiškia, jog jis yra kenkėjų židinys. Pavyzdžiui, visiškai nudžiūvusią eglę žievėgraužiai tipografai paprastai jau būna palikę. Didesnį dėmesį reikėtų skirti neseniai pažeistiems, vėjo išverstiems ar dar žaliuojantiems, bet džiūstantiems medžiams.

Kita ne mažiau svarbi rizika – medžio stabilumas. Prie miško tako, kelio ar poilsio vietos stovintis nudžiūvęs medis gali kelti pavojų, jei nuvirstų ar nulūžtų jo šaka. Tad vertinant sausuolį labai svarbu atsižvelgti ne tik į jo būklę, bet ir į vietą.

Palikti ar tvarkyti – kaip apsispręsti?

Ką daryti su negyva mediena miške miško savininkui? Vieno atsakymo, tinkančio visiems miškams, nėra.

Vertėtų įvertinti, kokios rūšies medis nudžiūvo, ar jis dar stovi, kur yra ir ar gali kelti pavojų žmonėms ar turtui. Taip pat svarbu, ar miškui taikomi specialūs apsaugos reikalavimai – pavyzdžiui, ar jis priskirtas konkrečiai miškų grupei, yra rezervate, draustinyje ar „Natura 2000“ teritorijoje, ar jame saugomos rūšių buveinės ir lizdavietės. Nuo konkretaus režimo gali priklausyti, kokius darbus, kada ir kokia apimtimi leidžiama vykdyti.

Valstybinė miškų tarnyba nurodo, kad kai kuriais atvejais sausuolių kirtimui leidimo gali nereikėti, tačiau sąlygos skiriasi, pavyzdžiui, atsižvelgiant į tai, ar mediena bus parduodama.

Bet kuriuo atveju, negyvos medienos miške nereikėtų laikyti nei vien netvarka, nei visais atvejais nepaliestina vertybe. Apgalvotas sprendimas prasideda nuo konkrečios situacijos įvertinimo: kas naudinga miškui, kas saugu žmonėms ir kokie reikalavimai taikomi.

Miške natūralūs procesai ne visada atrodo tvarkingi žmogaus akiai. Tačiau sausuoliai ir nuvirtę medžiai savaime nereiškia, kad miškas apleistas – jie gali būti svarbi jo gyvybės ciklo dalis.