Priešgaisrinės apsaugos užtikrinimas neatskiriamas nuo kasdienės miškų savininkų ūkinės veiklos. Kaip saugome miškus nuo kenkėjų, taip reikia pasirūpinti ir jų apsauga nuo potencialiai milžinišką žalą galinčios padaryti ugnies. Ypatingai tai aktualu vasarą. Tad ką svarbiausia žinoti miškų savininkams?

Didžiausias pavojus – spygliuočių jaunuolynuose

Didžiausias gaisrų pavojus Lietuvoje kyla sausuose spygliuočių jaunuolynuose, o mažiausias – šlapiuose lapuočių miškuose. Žinoma, gaisrų plitimas dažniausiai susijęs ir su vyraujančia oro temperatūra bei bendru kritulių kiekiu. Vadovaujantis visų šių parametrų visuma, pavasarį ir vasarą nustatomos miškų gaisringumo klasės – nuo 1 iki 5 (kur 1 – nėra gaisrų pavojaus, o 5 – labai didelis gaisrų pavojus). Šią informaciją skelbia hidrometeorologijos tarnybos.

Kilus gaisrui, skirtinguose miškuose ugnis gali plisti nevienodai. Dėl to skiriamos trys miškų gaisrų rūšys:

• Žemutiniai. Jų metu dega miško paklotė, puskrūmiai, krūmai, pomiškis. Ugnis slenka apie 3–5 metrų per minutę greičiu ir palyginti mažai pažeidžia medyną.
• Viršutiniai. Jų metu dega medžių kamienai bei lajos, ugnis slenka iki 40 metrų per minutę greičiu. Šiems gaisrams būdinga didelė naikinanti jėga.
• Požeminiai. Jų metu dega giluminiai (0,3–1,5 m) durpių sluoksniai. Gaisras plinta iki 7 metrų per parą greičiu, tačiau jį labai sunku gesinti.

Priešgaisrinių priemonių visuma

Lietuvos miškuose taikoma bendra priešgaisrinių priemonių visuma, apimanti stebėjimo, profilaktines (perspėjamąsias) ir priešgaisrines saugos priemones. Kompleksinės priemonės leidžia ne tik mažinti gaisrų pavojų ir didinti miškų atsparumą jiems, bet ir stebėti bei prognozuoti gaisrų plitimą ar net gesinti juos.

Laikoma, jog pagrindinė gaisrų kilimo priežastis yra miško lankytojų neatsargus elgimasis su ugnimi ir senos žolės deginimas. Todėl visuomenė perspėjamosiomis priemonėmis informuojama apie priešgaisrinę saugą: informacija žiniasklaidoje, lankstinukais ir miškuose pastatomais stendais.

Taip pat miškų lankytojams įrengiamos specialios poilsiavietės su laužavietėmis, kad ugnis būtų kuriama tik tam numatytose ir saugiose vietose. Verta pažymėti ir tai, kad Lietuvoje įdiegta moderni antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, apimanti visus šalies miškus, tad tarnybos apie pavojų gali būti informuotos operatyviai.

Priešgaisrinėmis saugos priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti jau atsiradusius gaisrų židinius. Tam miškuose, atsižvelgiant į medynų degumo klases, įrengiamos priešgaisrinės juostos, o savininkai raginami laiku valyti kirtavietes, kur reikia įrengti vandens telkinius ir pan.

Priešgaisrinės juostos gali būti kelių rūšių:

• Mineralizuotos juostos. Įrengiamos 2-4 metrų pločio, jos atskiria miškus nuo galimų ugnies židinių bei stabdo požeminį gaisrų plitimą, nes jose būna pašalintos degiosios medžiagos. Šias juostas gali atstoti ir miško keliai.
• Lapuočių medžių juostos. Natūraliose šių medžių 10–50 metrų pločio juostose svarbu pašalinti išvartas ir surinkti šakas.
• Spygliuočių medžių juostos. Šiose natūraliose 10–50 m pločio juostose būtina sumažinti degiųjų medžiagų kiekį: iškirsti spygliuočių traką, nugenėti šakas.
• Magistralinės juostos kalninės pušies medynuose. Šios 10–50 metrų pločio juostos įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose – iki 100 metrų pločio. Tokiose juostose reikia iškirsti ir pašalinti visą sumedėjusią augaliją, įrengti priešgaisrinius kelius. Magistralinių juostų ir priešgaisrinių kelių pakraščiuose reikia įrengti mineralizuotas juostas.

Kuo gesinti?

Miško gaisrams gesinti dažniausiai naudojamas paprasčiausias vanduo. Todėl gaisrų gesinimo efektyvumas priklauso nuo vandens šaltinių išdėstymo tankumo,  gero kelių tinklo bei gaisro rūšies. Miško gaisrams gesinti taip pat naudojamos ir cheminės priemonės, nes putos labiau slopina liepsną nei vanduo.

Mažus žemutinio gaisro židinius galima užgesinti užplakant ugnį lapuočių šluotelėmis, viršutiniai gaisrai gesinami iš šonų stabdant žemutinio gaisro plitimą.

Kas draudžiama?

Kad būtų galima išvengti gaisrų, miškuose būtina laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių. Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu draudžiama:

• Naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles), mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą, miške ir arčiau kaip 50 metrų iki jo ribos.
• Deginti žolę, šiaudus miško žemėje ir žemės ūkio plotuose (pievose, ganyklose, ražienose ir pan.).
• Medžioti šoviniais, užkimštais įsidegančios medžiagos kamščiais.
• Važinėti miškuose transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ne keliais arba ten, kur įvažiuoti nustatytąja tvarka uždrausta (išskyrus miškų ir specialiųjų tarnybų transportą ir asmenis, turinčius miško valdytojų ar savininkų išduotus leidimus).
• Pilti degalus miške į mašinų bakus, naudotis transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais, jeigu netvarkinga jų kuro tiekimo sistema, duslintuvai ir panašiai.

Miškų savininkai privalo savo lėšomis įgyvendinti profilaktines priešgaisrines priemones: valyti mišką ir įrengti priešgaisrines juostas bei laužavietes. Savivaldybių vykdomosios institucijos miškų urėdijų, valstybinių parkų ar miško savininkų teikimu, kai yra didelis pavojus miško gaisrams kilti, gali uždrausti ar apriboti fizinių asmenų lankymąsi miškuose.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.