Miškų auginimas yra sudėtingas procesas, kuriame kartais svarbu pasirinkti ir tinkamą strategiją. Ši taisyklė bene dažniausiai taikoma, kai svarstoma, kokiu mišku užsodinti turimą sklypą – vienos rūšies (monokultūrinį) ar daugybės rūšių (mišrų)? Pradedančiam miškininkui gali net kilti abejonė: o koks skirtumas? Skirtumas yra, be to, kiekvienas pasirinkimas turi savo privalumų ir savo trūkumų. Apžvelkime svarbiausius iš jų.

Vienarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

• Greičiau auga. Pasodinus vienoje vietoje vienos rūšies medžius, jie gali greičiau augti dėl to, kad turi panašius ekologinius poreikius. Vienos rūšies želdiniai dažniausiai sodinami nederlinguose (smėlinguose ar užpelkėjusiuose) dirvožemiuose. Štai sausuose smėliuose sodinami grynieji pušies, užmirkusiuose – juodalksnio želdiniai.
• Lengva priežiūra. Tokį mišką lengviau prižiūrėti, nes reikia žinoti tik vienos rūšies savybes.
• Ekonomiškumas. Toks miškas gali būti ekonomiškesnis, nes augant vienos rūšies atstovams sumažėja priežiūros išlaidos ir efektyviau panaudojami resursai.

Parenkant miško atkūrimo ar įveisimo būdą ir tikslines medžių rūšis, reikia atsižvelgti į miškų grupę, dirvožemio sąlygas, prieš tai augusio medyno selekcinę vertę, tikslinių medžių rūšių savaiminukų kiekį bei gyvybingumą, galimus ligų ir miško kenkėjų pažeidimus bei ekonomines sąlygas. Rekomenduojama dėl to pasikonsultuoti su profesionaliais miškininkais.

Pagrindiniai trūkumai:

• Biologinės įvairovės stoka. Vienarūšiai augalai dažnai sumažina biologinę įvairovę, todėl visame miške gali atsirasti didesnė ligų ir kenkėjų išplitimo rizika.
• Dirvožemio praradimas. Vienos rūšies miškai gali lemti dirvožemio kokybės pablogėjimą, nes ilgesnį laiką naudojami tie patys ištekliai. Vienarūšiai miškai dažnai net nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą. Tačiau nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten vienos rūšies miškai yra perspektyvūs.
• Ekologiniai pavojai. Dėl mažesnio ekologinės sistemos lankstumo, vienarūšiai medžiai labiau pažeidžiami dėl klimato pokyčių kylančių pavojų ir ekstremalių oro sąlygų.

Daugiarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

• Biologinė įvairovė. Mišrių miškų auginimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, kuri gali pagerinti visos ekosistemos funkcijas. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose.
• Atsparumas ligoms. Mišrių rūšių miškai dažniau atsparūs ligoms, nes vienos kenkėjų ar ligos rūšies plitimui reikia konkrečių sąlygų, o daugelis rūšių užtikrina jų nepastovumą. Rūšių įvairovė ir jų kiekis bei tarpusavio sąveika taip pat geriau užtikrina miško ekosistemos tvarumą ir savaiminį konkurencinį reguliavimą.
• Geresnė dirvožemio kokybė. Skirtingos rūšys gali gerinti dirvožemio struktūrą, maistingumą ir užkirsti kelią erozijai. Derlingose žemėse paprastai ir rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t. y. bent keletą medžių rūšių (rekomenduojama – lapuočių). Mokslininkai primygtinai rekomenduoja parinkti vietines medžių rūšis: pušis, egles, uosius, beržus, ąžuolus, juodalksnius, klevus ar liepas.

Pagrindiniai trūkumai:

• Priežiūros sudėtingumas. Mišrių miškų priežiūra reikalauja gerokai didesnio įsigilinimo ir platesnių žinių apie skirtingų rūšių priežiūros ypatumus. Pavyzdžiui, juose sodinamos tikslinės ir pagalbinės medžių rūšys. Tikslinės medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į miškų augaviečių sąlygas, pagalbinės – į gamtines ekologines sąlygas. Pagalbinės medžių ir krūmų rūšys skatina pagrindinių rūšių augimą, didina medynų produktyvumą, gerina dirvožemio sąlygas, gausina bioįvairovę.
• Ilgesnis augimo laikotarpis. Mišriems miškams gali prireikti ilgesnio laiko, kad pasiektų norimą produktyvumą.
• Didesnės investicijos. Pradinės investicijos į mišrius miškus gali būti didesnės, nes reikia planuoti ir kaupti skirtingų rūšių medžių sodinukus.

Priklauso nuo tikslų

Tad akivaizdu, kad pasirinkimas tarp vienos rūšies ir daugybės rūšių miško labai priklauso nuo konkrečių tikslų. Ar pagrindinis tikslas kokybiškos medienos tiekimas, ar svarbiausias pasirinkimas yra ekosistemos apsauga, ar kiti tikslai – šie pasirinkimai kartu su miško sklypo ypatybėmis iš esmės ir apibrėžia, kokios strategijos verta laikytis.

Mišrūs miškai dažnai laikomi tvariu pasirinkimu ilguoju laikotarpiu dėl jų ekologinių privalumų, tačiau vienarūšiai miškai gali būti naudingesni tam tikrose situacijose, ypač kai siekiama greitos ekonominės grąžos. Svarbu įvertinti ilgalaikes pasekmes ir pasirinkti sprendimą, atitinkantį konkrečios teritorijos poreikius ir galimybes.

Patartina atkreipti dėmesį, kad būtina kuo skubiau atkurti kirtavietę derlinguose dirvožemiuose, kol juose nesuvešėjo žolinė augalija bei neišplito nepageidaujamų medžių ar krūmų rūšys.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant. Miškotvarkos projekte turi būti numatyta ne tik miško kirtimo schema, bet ir detalus atsodinimo planas.

Šiuos dokumentus parengia atestuoti miškininkai. Pagal galiojančius įstatymus, mišką reikia atsodinti per trejus metus nuo iškirtimo, kitaip miško savininkui gresia baudos.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.