Invazinės rūšys – nemenkas galvos skausmas bet kurioje teritorijoje puoselėjamai florai ar faunai. Miškų savininkams ši problema taip pat gali tapti opi. Tikslingai ar netyčia iš kitų valstybių (kartais ir labai tolimų kraštų) patekusios medžių rūšys paprastai pasižymi sparčiu plitimu ir tuo, kad nustelbia daugybę šimtmečių gyvavusius vietinius medžius bei stengiasi užimti jų vietą. Taip ne tik prarandami norimi auginti medžiai, bet ilgainiui dėl vienos rūšies dominavimo kyla pavojus visai bioįvairovei.
Tad kova su invazinėmis rūšimis yra labai svarbi norint išsaugoti vietines miško ekosistemas, jų sveikatą, ekonominį gyvybingumą ir socialinę vertę. Laimei, mūsų šalyje šios problemos mastas dar nėra didelis, o iš visų invazinių rūšių miškų savininkams reikia atkreipti dėmesį į keletą.
Dvi rūšys
Lietuvos miškuose daugiausia aptinkamos dvi invazinės medžių rūšys: baltažiedė robinija ir uosialapis klevas. Baltažiedė robinija išsiskiria tuo, kad ne tik sparčiai plinta ir nustelbia vietines rūšis, bet ir keičia dirvožemio cheminę sudėtį.
Tuo metu uosialapis klevas didžiausią grėsmę kelia augdamas upių pakrantėse, nes ten suauga į tankius sąžalynus ir ilgainiui taip pat išstumia vietines rūšis bei keičia tipiškos paupių augalijos buveines. Jo dominuojami paupiai ilgainiui tampa paprasčiausiais estetinės vertės neturinčiais brūzgynais.
Pavojų kelia ir tai, kad į upes patekusios uosialapių klevų sėklos gali nuplaukti didelius atstumus ir taip sėkmingai plisti naujose vietovėse. Miestuose ir arčiau jų augantys uosialapiai klevai taip pat kelia tiesioginę grėsmę alergiškiems žmonėms, kuriuos dirgina jų žiedadulkės.
Kodėl pavojingos?
Be grėsmės vietinių rūšių medžių ir augalijos išgyvenimui, invaziniai medžiai gali padėti persikelti ir kitiems nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.
Invazinės rūšys gali sutrikdyti ekologinius procesus, tokius kaip kitų medžių maistinių medžiagų apykaita, augalų apdulkinimas ir sėklų sklaida, todėl miško ekosistemos destabilizuojamos. Invazinės rūšys gali pabloginti su miškais susijusias kultūrines ir rekreacines vertybes, pavyzdžiui, sumažindamos natūralių kraštovaizdžių estetinį patrauklumą, kaip minėtų uosialapių klevų atveju upių pakrantėse.
Jeigu invazinės rūšys jau įsigyvena miške, neišvengiamai teks apgalvoti jų naikinimą. Aplinkos ministerija savo svetainėje internete teigia, kad invazinės rūšys naikinamos vadovaujantis Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarka bei kitais teisės aktais.
Jeigu invazinės rūšys auga miško žemėje, pagal Miško kirtimų taisyklių nuostatas, invazinių medžių rūšių kirtimo amžius visų grupių miškuose neribojamas. Naikinant invazines krūmų rūšis netaikomi jokie apribojimai.
Ministerija nurodo, kad norint kirsti pavienius invazinius žalius medžius, reikia pateikti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniam poskyriui pranešimą apie ketinimą kirsti mišką. Nevietinių, svetimžemių ar invazinių medžių rūšių medynus leidžiama pertvarkyti medynų ir krūmynų pertvarkymo kirtimais pagal Miško želdinimo ir žėlimo projektą, parengtą Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų nustatyta tvarka.
Svarbu stebėti mišką
Visoje Europoje aptinkama apie 11 tūkst. svetimų šiam kontinentui augalijos rūšių ir šis skaičius sparčiai auga, mat kiekvienais metais nustatomos dešimtys naujų augalų, kurie į mūsų žemyną pateko iš kitų pasaulio regionų. Tad kol kas galima sakyti, kad Lietuvai invazinių rūšių daroma žala sąlyginai yra nedidelė.
Dėl to iš dalies galima paploti per petį Lietuvos miškininkams ir miškų savininkams, kurie istoriškai pakankamai skeptiškai vertino idėją mūsų krašte auginti egzotines medžių rūšis. Nes jos į svetimą kraštą dažniausiai patenka dviem būdais: atsitiktinai arba būtent sąmoningai įvežtos žmonių, vedamų ekonominių ar paprasčiausių estetinių interesų.
Kovojant su invazinėmis rūšimis, efektyviausiai veikia prevencija. Užkirsti kelią invazinių rūšių plitimui gali padėti paprasčiausias sąmoningas elgesys – pavyzdžiui, savo miškų stebėjimas.
Reguliarus nuosavo miško stebėjimas gali padėti nustatyti invazines rūšis ankstyvoje jų augimo stadijoje. Nustačius, gali būti taikomos greito reagavimo priemonės, pavyzdžiui, išgyvendinimas arba apribojimas, siekiant užkirsti kelią jų plitimui.
Invazinės rūšys dažnai keičia miško ekosistemų struktūrą ir sudėtį, todėl nyksta biologinė įvairovė ir ekosistemos funkcijos. Todėl vietinės augmenijos ir buveinių atkūrimas, aktyvesnis vietinių rūšių augalijos sodinimas taip pat gali padėti pakeisti invazinių rūšių sukeltus pokyčius bei paskatinti vietinių miško ekosistemų atsigavimą.
Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.