Rekreacinis miškų vaidmuo – ką verta žinoti?

Lietuvoje teisiškai išskiriamos keturios miškų grupės: rezervatiniai (I grupė), specialiosios paskirties (II grupė), apsauginiai (III grupė) ir ūkiniai miškai (IV grupė). Antrosios grupės miškai taip pat skaidomi į du pogrupius: tai ekosistemų apsaugos (IIA) bei rekreaciniai (IIB) miškai. Šį kartą skirkime dėmesio būtent šiems miškams ir panagrinėkime, kuo jie ypatingi bei svarbūs visiems šalies gyventojams.

Kas tai?

Pagal įstatymo apibrėžimą, rekreaciniais miškais vadinami miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Visoje šalyje priskaičiuojama apie 58 tūkst. hektarų rekreacinių miškų, kurie sudaro kiek mažiau nei 3 procentus viso miškų ploto šalyje.

Kadangi tokių miškų nėra daug, visa juose įgyvendinama veikla iš esmės turi vieną tikslą – formuoti ir saugoti rekreacinę miško aplinką. Šių miškų plotai skirti tenkinti visuomenės rekreacines, kultūrines ar edukacines reikmes, sudaryti sąlygas plėtoti poilsio, turizmo, sporto, reabilitacijos, mokymo ar kitą rekreacinę, kultūrinę, pažintinę veiklą gamtoje, kartu mažinant šios veiklos žalingą poveikį aplinkai ir išsaugoti šių miškų stabilumą.

Iš esmės dėl to rekreaciniuose miškuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai. Kirtimus draudžiama vykdyti poilsiavimo sezono metu, išskyrus stichinių arba biotinių veiksnių sudarkytų medynų tvarkymą.

Rekreaciniams miško sklypams priskiriami iki 50 ha ploto miško sklypai su rekreacine infrastruktūra ir įranga, skirti tenkinti trumpalaikio poilsio gamtoje, pasivaikščiojimų, sporto ir panašios veiklos visuomenės poreikius.

Ką veikti rekreaciniuose miškuose?

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, rekreaciniai miškai skirti žmonėms juose lankytis ir mėgautis gamtos ramybe bei grožiu. Tam neretai miškų urėdijos pasirūpina įvairia rekreacine infrastruktūra: laužavietėmis, pavėsinėmis, stalais, suoliukais ir pan. Taip pat kai kurios savivaldybės dalijasi įdomesniais maršrutais, įvairiomis nuorodomis ir kita vertinga informacija, padedančia susiplanuoti išvykas į mišką.

Miško parkai ar miestų miškai pasižymi ir tuo, kad juose tenkinamos ne tik visuomenės rekreacinės reikmės, bet ir vykdoma kultūrinė, edukacinė ar sporto veikla. Paprastai intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesni nei 3 hektarų ploto miškai, turintys atitinkamą veikloms infrastruktūrą: ar stovyklavietę, ar paplūdimį, ar apžvalgos bokštus, ar sporto bei žaidimų aikšteles, jojimo trasas, specializuotą sporto įrangą, žiemą – slidinėjimo takus ir t.t.

Kitaip sakant, intensyvesniems lankytojų srautams sukuriama tinkama aplinka ir papildomi traukos objektai, leidžiantys pilnaverčiai išnaudoti miško suteikiamą prieglobstį.

Kai kuriose savivaldybėse rekreacinių miškų ir galimybių jais pasimėgauti mažiau, tačiau aplink didesnius miestus, pavyzdžiui, Vilnių, jų yra santykinai daug. Dažniau tokie miškai buvo nustatomi ir aplink didesnius, populiaresnius vandens telkinius.

Į tokius miškus atvykę gyventojai gali ne tik pasidžiaugti gražios gamtos apsuptimi, tačiau ir jos gėrybėmis. Štai Vakarų Europos valstybių gyventojų delikatesais laikomų tokių grybų, kaip baravykai ar voveraitės, neretas lietuvis pats prisirenka miškuose. Juose taip pat gausu ir uogų, riešutų. Tereikia žinoti, kur miško gėrybių ieškoti.

Norintiems dažniau ištrūkti pasimėgauti miško aplinka, Valstybinė miškų urėdija (VMU) netgi sukūrė žemėlapį, kuriame galima rasti įrengtus ir prižiūrimus rekreacinius objektus. O jų VMU priskaičiuoja net 1107. Tai – pažintiniai takai, stovyklavietės ir apžvalgos aikštelės. Žemėlapį rasite paspaudę čia.

Svarbu laikytis taisyklių

Žinoma, kaip ir bet kur kitur, rekreaciniuose miškuose privalu nepamiršti ir tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, nekurti laužų jiems neskirtose vietose, nestatyti automobilių ant miško paklotės, tausoti jau minėtą poilsio infrastruktūrą, nešiukšlinti.

Štai ką dar draudžia lankymosi miške taisyklės:

  • kirsti ar kitaip žaloti medžius, krūmus, kitus augalus ir grybus, ardyti miško paklotę;
  • gaudyti, naikinti laukinius gyvūnus, juos gabenti, rinkti kiaušinius, ardyti gyvūnų būstus (olas, dreves, lizdus, skruzdėlynus, inkilus ir pan.);
  • gadinti želdinių apsaugos priemones, poilsiaviečių ir kitą rekreacinę įrangą, informacinius (įspėjamuosius) ženklus, kvartalinių linijų stulpus, geodezinius ženklus, riboženklius ar kitus įrenginius;
  • paleisti miške šunį be antsnukio (antsnukis nebūtinas, kai šuo vedamas su pavadėliu);
  • triukšmauti ar kitaip trikdyti laukinius gyvūnus; trukdyti asmenų, besilankančių miške, poilsį;
  • plauti transporto priemones miške; teršti ar šiukšlinti mišką.

Miško didybė ir ramybė jau savaime sukuria puikią rekreacinę aplinką ir gerina emocinę būseną. Tad mėgaukimės poilsiu ir ramybe miškuose atsakingai.

Klimato kaitos pokyčiai – ką jie atneš į Lietuvos miškus?

Visuotinė klimato kaita palieka ženklų kiekviename planetos kampelyje. Ir Lietuvoje jau pamažu įprantame prie švelnesnių žiemų, vis drąsiau į rudens teritoriją išsiplečiančios vasaros ar kitų orų pokyčių, kurių savo jaunystėje nepamena mūsų tėvai. Klimato pokyčiai neišvengiamai veikia ir visą mus supančią gamtą, tad ne išimtis čia – ir miškai.

Panagrinėkime, kokių pokyčių jau netolimoje ateityje gali tikėtis miškų savininkai Lietuvoje.

Sudėties pokyčiai

Besikeičiantis klimatas gali lemti miškuose augančių medžių rūšių pokyčius. Dėl šiltėjančio klimato miškuose gali plisti tokie šilumą mėgstantys medžiai, kaip antai pušys ar ąžuolai. Savo ruožtu drėgnesnes ir vėsesnes sąlygas mėgstantys eglynai ar beržynai gali trauktis.

Taip pat gali sulėtėti arba pagreitėti tam tikrų rūšių augimas, priklausomai nuo aukščiau paminėtų sąlygų. Taigi, klimato pokyčiai gali lemti ir biologinės įvairovės pokyčius, o tai sukels savaiminį besiritančios sniego gniūžtės efektą kitoms floros bei faunos ekosistemoms.

O gyventojai pokyčius gali pajusti ir ne pačiais maloniausiais būdais. Miškai atlieka svarbų vaidmenį slopinant dirvožemio eroziją ir gerinant gėlo vandens valymą, tad žala jiems gali turėti plačią įtaką visai gamtinei aplinkai.

Kenkėjų plitimas ir ekstremalių orų žala

Dar vienas negatyvus klimato kaitos aspektas – jos poveikis kenkėjų ir ligų plitimui. Šiltesni ir drėgnesni orai gali sukurti palankesnes sąlygas kenkėjams ir augalų ligoms, kurios gali plisti greičiau ir plačiau. Pavyzdžiui, spygliuočių kenkėjai, kaip Lietuvoje jau liūdnai pagarsėjęs žievėgraužis tipografas, gali ilgiau ir intensyviau veikti, išplisti į platesnius plotus ir sukelti didesnę žalos riziką.

Žvelgiant plačiau, kenkėjų veikla gali virsti didesniais miškų augintojų ekonominiais nuostoliais: medienos resursų sumažėjimu, taip pat apribojimais laisvalaikio ir rekreacijos veikloms.

Dar vienas potencialus pavojus yra dėl klimato pokyčių vis dažniau pasitaikantys ekstremalūs orų reiškiniai: galingos audros, potvyniai ar net viesulai. Lietuvos gyventojai puikiai pamena šią vasarą kone pusantros paros siautusią audrą, kuri pasižymėjo ne tik kai kuriose vietose per parą iškritusiomis mėnesio lietaus normomis, bet ir daugybe vėjovartų miškuose, taip pat ant elektros tiekimo laidų kritusių medžių, be elektros palikusių dešimtis tūkstančių gyventojų.

Mokslininkai įspėja, kad ateityje tokių reiškinių dėl šylančio klimato galima tikėtis dažniau, tad ir žala miškingoms teritorijoms gali augti. Retėjant miškams, gali išaugti oro tarša ir lėtėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbavimas, o tai savo ruožtu sukuria užburtą ratą, nes atmosferoje šios dujos dar labiau skatina klimato pokyčius.

Todėl supratimas apie šiuos pokyčius ir jų poveikį yra labai svarbus miškų augintojams, kurie nori užtikrinti tvarią ir sveiką aplinką ateities kartoms. Tiesa, ne viskas pieština vien tik niūriomis spalvomis.

Ar gali išeiti į naudą?

Klimato pokyčiai gali turėti tiek neigiamų, tiek ir teigiamų pasekmių Lietuvos miškams. Pavyzdžiui, šiltesni orai ir ilgesni vegetacijos sezonai gali skatinti greitesnį medžių augimą. Ypač tai taikytina šilumą mėgstančioms rūšims, tokioms kaip minėtos pušys ar ąžuolai. Tai gali paskatinti medienos produkcijos apimčių augimą.

Kitas aspektas, prie kurio gali tekti įprasti, yra naujų rūšių atsiradimas. Tokių rūšių, kurios atsparesnės šilumai ar net sausroms. Gali būti, kad ilguoju laikotarpiu Lietuvos miškuose išvysime vis daugiau šilumą mėgstančių augalų, o dabar augantys augalai ir dalis faunos adaptuosis prie naujų sąlygų, vėlgi užtikrinant didesnę biologinę įvairovę. Tai savo ruožtu leis išlaikyti stabilesnę dirvožemio kokybę ir kenkėjų kontrolę, dėl išliekančios jiems konkurenciją kuriančios aplinkos.

Tačiau invazinės rūšys gali padėti persikelti ir nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.

Tad svarbu atkreipti dėmesį, kad visos galimos naudos turėtų būti vertinamos kartu su rizikomis. Tinkamas miškininkystės valdymas ir adaptacijos strategijos gali padėti maksimaliai išnaudoti teigiamus pokyčius ir minimalizuoti neigiamus padarinius. Daugiau informacijos apie tai miškų savininkams gali suteikti miškininkystės specialistai.

Valdant klimato pokyčius – svarbi miškų rolė

Turint omenyje visus šiuos galimus pokyčius, būtina nepamiršti, kad būtent planetos miškai ir yra vienas svarbiausių klimato stabilizatorių. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Jau numatyta, kaip miškai tiesiogiai turi prisidėti prie žemyno žaliojo kurso įgyvendinimo. Naujoje Europos Sąjungos miškų strategijoje iki 2030 metų pripažįstamas pagrindinis ir daugiafunkcis miškų vaidmuo bei miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės indėlis siekiant iki 2050 m. sukurti tvarią ir neutralaus poveikio klimatui ekonomiką.

Miške auga ne tik medžiai. Ką dar vertingo galima jame užauginti?

Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tačiau ji nepasako visko. Miškuose auga ne vien medžiai, o jų glūdumose slypi įvairiausių nemedieninių išteklių. Nemaža dalis jų yra išties vertingi ir gali tiek papildyti miško savininko piniginę, tiek ir paįvairinti pietų stalą. Kokie tai ištekliai, kaip juos puoselėti ir nuo ko saugoti?

Nuo sakų iki grybų

Greta tradicinės miškininkystės naudų, specialistai atkreipia dėmesį ir į šalutinius produktus. Tokius, kaip medžių žievė, sakai, karnos ar tošys – juos galima panaudoti pagal specifinę jų paskirtį. Mėgėjai taip pat gardžiuojasi medžių sula, o kai kuriuos miškuose galima išvysti ir populiarių dekoratyvinių medelių auginimo tendencijas, pavyzdžiui, kalėdinių medelių.

Be to, miškuose auga grybai, riešutai, uogos, įvairios vaistažolės. Lietuviški miškai gali apdovanoti jų augintojus išties gausiu šių gėrybių derliumi ir be ypatingų papildomų pastangų, o savininkams tereikia žinoti naudojimo apribojimus ir saugoti miško paklotę.

Svarbu žinoti, kad ne visus laukinius augalus ir ne visur galima rinkti. O miško savininkui svarbu žinoti, kad jo valdose kirsti kadagius, imti miško paklotę, lupti žievę nuo medžių ir krūmų galima tik suderinus su juo.

Be to, yra ir įvairių apribojimų, kaip miško gėrybės gali būti renkamos. Pavyzdžiui, renkant uogas draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ar kitas mechanines priemones. Renkant grybus, jie turi būti išraunami arba nupjaunami prie žemės.

O sulą leisti reikėtų tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Skylės sulai leisti gali būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm.  Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos.

Visos šios priemonės užtikrina nenutrūkstantį miško gėrybių atsinaujinimą kasmet.

Naudingi vaistiniai augalai

Vaistiniai miško augalai nuo senų laikų plačiai vartojami medicinoje. Beveik kas trečiam vaistiniam preparatui pagaminti naudojamos augalinės kilmės medžiagos ir daugelis vaistinių augalų auga būtent miškuose. Skirtingų vaistų gamybai naudojamos įvairios augalų dalys: pumpurai, lapai, žiedai, žievė.

Renkant vaistinguosius augalus jų natūraliose augavietėse, taip pat reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad nebūtų padaryta žala gamtai. Vaistinius augalus galima rinkti tankiuose jų sąžalynuose, tačiau negalima vienoje vietoje nurinkti visų augalų. Renkant antžemines žolinių augalų dalis, privaloma palikti ne mažiau kaip 30 proc., o kasant požemines augalų dalis (šaknis, šakniastiebius) – ne mažiau kaip 70 proc. nepažeistų augalų.

Ar žinojote?

Pasidairius po kitas Europos valstybes, galima taip pat rasti įdomių miško gėrybių auginimo pavyzdžių. Štai Prancūzija ir Italija yra pagarsėjusios tikro prabangaus delikateso – trumų auginimu.

Itin vertinami dėl savo unikalaus skonio trumų grybai auginami dirvožemyje po tam tikromis medžių rūšimis, pavyzdžiui, ąžuolais ar lazdynais. Prancūzija ir Italija išsiskiria užauginamais šių gėrybių kiekiais. Tokie regionai, kaip Perigoras Prancūzijoje ar kai kurios Italijos žemės, kaip antai Pjemontas, yra žinomi dėl savo aukštos kokybės trumų.

Ten ūkininkai sodina trumais paskiepytus medžių sodinukus ir kruopščiai prižiūri miško aplinką, kad paskatintų šių aukštą vertę turinčių grybų augimą.

Savo ruožtu kaimyninės Lenkijos teritorijoje kai kurie miškų savininkai net ne tiek skiria dėmesio medienos auginimui, kiek vaistiniams augalams. Ūkininkai sugeba po natūralių miškų paklote auginti tokias rūšis, kaip jonažolę ar net ženšenį. Toks agromiškininkystės metodas sėkmingai sujungia tradicinės miškininkystės naudą su didelės vertės vaistinių augalų auginimu.

Vokiečiai miškų paklotėse sėkmingai augina ir tokius valgomuosius grybus, kaip šitakiai. Ūkininkams tai suteikia ne tik papildomą pajamų šaltinį, bet ir leidžia geriau išnaudoti esamą miško ekosistemą, praturtinti ją įvairove.

Svarbu pažymėti, kad tokio įvairiapusio miško puoselėjimo sėkmė priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių. Tačiau, visų pirma, tai – miško savininko pastangos. Toliau seka klimato sąlygos, dirvožemio kokybė, pasirenkamų rūšių tinkamumas, ekonominis potencialas ir poreikis. Lietuviškas miškas taip pat suteikia plačias galimybes.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

 

Kur miškų savininkams gilinti savo žinias?

Miško auginimas yra kompleksiška ir pakankamai solidaus žinių bagažo reikalaujanti veikla. Be to, miškas tiesiog prašyte prašo nuolatinio savininko įsitraukimo – domėjimosi tiek savo valdų būkle, tiek ir gilinimosi į naujus auginimo metodus, gerąsias praktikas, specialistų patarimus. Miškų informacijos sklaidos agentūra padeda užtikrinti, jog privačius miško savininkus pasiektų aktuali informacija, o įdomiausias pastabas ar patarimus galima rasti mūsų rubrikoje „Miškininkystės žinios“.

Vis dėlto miškininkystė yra labai plati sritis, o miško savininkas turi būti ne tik visapusiškas gamtininkas, bet ir žemės ūkio, buhalterijos, informacinių technologijų ar net projektų valdymo specialistas. Tad norintiems savo žinias pagilinti iš pagrindų ar net įgyti su miškininkyste susijusią specialybę, patartina pasidomėti Lietuvos aukštųjų ir profesinių mokyklų siūlomomis studijomis, apie kurias šiek tiek plačiau papasakosime toliau.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įvairias edukacijos priemones organizuoja ir Valstybinė miškų tarnyba (VMT). Pavyzdžiui, šių metų spalio 22 dieną ji rengė edukaciją Dubravos miške, kurioje Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus specialistai atskleidė kaip renkami statistiniai duomenys apie miškus ir jų būklę, kaip miškas sugeria atmosferos anglį ir kaip apskaičiuojamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos bei kokie pokyčiai vyksta ūkiniuose ir saugomuose miškuose klimato kaitos kontekste.

VMT svetainėje internete pasiekiama daugybė įvairiausios informacijos, naudingos tiek pradedančiam, tiek patyrusiam miško savininkui: pradedant statistiniais duomenimis, baigiant moksliniais leidiniais.

Konsultacijas miškų savininkams pagal Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą mokymo programą reguliariai rengia ir miškų urėdijos. Jų metu miškų savininkai informuojami miškų naudojimo, atkūrimo, apsaugos, žemės paskirties keitimo ir kitais klausimais.

Aukščiausiosios studijų pakopos

Įgyti miškininkystės bakalauro diplomą šiuo metu siūlo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Anotacijose nurodoma, kad studijų programa skirta rengti miškininkystės krypties plačios erudicijos bakalaurus, kurie turės žinių ir gebėjimų miškininkystės, miško ekologijos, miško ekonomikos ir inžinerijos bei aplinkosaugos srityse ir gebės šias žinias bei gebėjimus pritaikyti profesinėje veikloje besikeičiančiomis gyvenimo sąlygomis.

Studijos apima bendruosius universitetinius dalykus, kaip antai filosofiją, užsienio kalbas, ekonomikos teoriją, teisės pagrindus ir pan. Taip pat – ir pagrindinius dalykus: įvadą į miškininkystės studijas, vadybą, aukštąją matematiką ir tikimybių teoriją, specialiąją fiziką (su meteorologija), bendrąją chemiją, informatiką, geodeziją, darbų ir civilinę saugą, statybos inžinerijos pagrindus, mokslinės ir technologinės kūrybos pagrindus, dirvotyrą, augalų biologiją, dendrologiją, bendrąją ekologiją ir aplinkos apsaugą, miško ekologiją.

Studentams taip pat reikės mokytis specialybės dalykus: miško žvėrių ir paukščių biologiją, distancinius metodus, miško ūkio tvarkymo kompiuterijos pagrindus, dendrometriją, GIS pagrindus, miško melioraciją ir kelius, medžioklėtyros pagrindus, miško prekių mokslą, miško genetiką, selekciją ir sėklininkystę, sodmenų išauginimo technologijas, miško įveisimo ir atkūrimo technologijas, mechanizuoto medžių tvarkymo technologijas, medynų formavimą ir kirtimus, miško apsaugą, miško politikos ir teisės pagrindus, miško ekonomiką ir gamybos organizavimą, miško ūkio valdymą, miško ūkio techniką, miškotvarką, miško eksploataciją ir pan.

Studijas baigusiesiems suteikiamas miškininkystės bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Su juo galima tęsti studijas magistrantūros programose.

Beje, šios pakraipos bakalauro laipsnis leidžia ne tik sėkmingai tvarkytis savo miške, bet ir dirbti Aplinkos ministerijos padaliniuose, Miškų departamente, valstybinėse miškų urėdijose, medienos ruošos įmonėse ir t.t.

VDU Žemės ūkio akademijoje galima įgyti ir miškininkystės mokslo magistro diplomą. 2 metų gilinamoji magistrantūros studijų programa skirta rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, turinčius gilių teorinių žinių miško ekosistemų dinaminio tvarumo, miško ekosistemų našumo ir būklės vertinimo, miško naudojimo ir prekybos organizavimo, miško atkūrimo ekologizacijos srityje, taip pat maksimaliai produktyvių medynų formavimo srityje, gebančius kritiškai vertinti teorines žinias, naujausius metodus bei technologijas ir jas pritaikyti praktikoje, galinčius atlikti mokslinius tyrimus, kūrybiškai taikyti tinkamus metodus, įvertinti tyrimų rezultatus.

Įgiję miškininkystės magistro kvalifikacinį laipsnį asmenys gali dirbti aukščiausios kvalifikacijos miškininkais, užimti vadovaujančio personalo pareigybes valstybinėse įstaigose.

Kitos alternatyvos

Miško savininkai taip pat gali mokytis rinkdamiesi siauresnės specializacijos ar mažesnio kvalifikacinio lygio studijas. Pavyzdžiui, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, Šilutės profesinio mokymo centras, taip pat Biržų technologijų ir verslo mokymo centras siūlo miškininkystės mokymo programas, skirtas suaugusiems įgyti profesinę kvalifikaciją.

Mokymo programa skirta rengti miškininkus, gebančius prižiūrėti ir auginti mišką. Po mokymų suteikiamas programos baigimo sertifikatas – miškininko kvalifikacijos pažymėjimas.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija taip pat siūlo įgyti miškų ūkio studijų profesinio bakalauro diplomą. Tai – aukštojo mokslo neuniversitetinės studijos. Jų metu parengiami aukštojo išsilavinimo miškų ūkio specialistai, gebantys projektuoti bei organizuoti daugiatikslį, nenutrūkstamą miškų naudojimą, išsaugant biologinę įvairovę ir gamtines vertybes. Studentai dažniausiai renkasi miško auginimo, medienos ruošos ir miškotvarkos specializacijas.

Taip pat galima rinktis ir dar siauresnes specialybes: pavyzdžiui, įgyti miško darbininko kvalifikaciją, kuri užtikrina gebėjimus želdinti mišką, įveisti mišką nenaudojamuose žemės ūkiui plotuose, dirbti miško ūkio darbų mechanizmais ir įrankiais, ugdyti įvairios rūšinės sudėties ir struktūros medynus, saugoti ir plėtoti biologinę įvairovę, saugoti mišką nuo gaisrų bei gesinti kilusius gaisrus, prižiūrėti ir saugoti miško objektus ir miško produkciją, vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimus, žinoti apsaugos priemonių nuo ligų, kenkėjų ir žvėrių pažeidimų taikymą, medienos ruošos technologijas, augalinių žaliavų paruošimą, miško augimo ir formavimosi dėsningumus ir juos suprasti. Visa tai – miško augintojo žinių pamatas.

O jau minėtose Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje ar Šilutės profesinio mokymo centre taip pat dėstoma miško ruošos darbų vadovo mokymo programa. Ją baigus, kvalifikacija nesuteikiama, tačiau įgyjama teisė dirbti miško ruošos darbų vadovu. Tai užtikrina galimybę organizuoti miško ruošos darbus ir jiems vadovauti įmonėse, kuriose pjaunami medžiai.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Vienarūšis ar daugiarūšis miškas: kokie kiekvieno jų privalumai ir trūkumai?

Miškų auginimas yra sudėtingas procesas, kuriame kartais svarbu pasirinkti ir tinkamą strategiją. Ši taisyklė bene dažniausiai taikoma, kai svarstoma, kokiu mišku užsodinti turimą sklypą – vienos rūšies (monokultūrinį) ar daugybės rūšių (mišrų)? Pradedančiam miškininkui gali net kilti abejonė: o koks skirtumas? Skirtumas yra, be to, kiekvienas pasirinkimas turi savo privalumų ir savo trūkumų. Apžvelkime svarbiausius iš jų.

Vienarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Greičiau auga. Pasodinus vienoje vietoje vienos rūšies medžius, jie gali greičiau augti dėl to, kad turi panašius ekologinius poreikius. Vienos rūšies želdiniai dažniausiai sodinami nederlinguose (smėlinguose ar užpelkėjusiuose) dirvožemiuose. Štai sausuose smėliuose sodinami grynieji pušies, užmirkusiuose – juodalksnio želdiniai.
  • Lengva priežiūra. Tokį mišką lengviau prižiūrėti, nes reikia žinoti tik vienos rūšies savybes.
  • Ekonomiškumas. Toks miškas gali būti ekonomiškesnis, nes augant vienos rūšies atstovams sumažėja priežiūros išlaidos ir efektyviau panaudojami resursai.

Parenkant miško atkūrimo ar įveisimo būdą ir tikslines medžių rūšis, reikia atsižvelgti į miškų grupę, dirvožemio sąlygas, prieš tai augusio medyno selekcinę vertę, tikslinių medžių rūšių savaiminukų kiekį bei gyvybingumą, galimus ligų ir miško kenkėjų pažeidimus bei ekonomines sąlygas. Rekomenduojama dėl to pasikonsultuoti su profesionaliais miškininkais.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Biologinės įvairovės stoka. Vienarūšiai augalai dažnai sumažina biologinę įvairovę, todėl visame miške gali atsirasti didesnė ligų ir kenkėjų išplitimo rizika.
  • Dirvožemio praradimas. Vienos rūšies miškai gali lemti dirvožemio kokybės pablogėjimą, nes ilgesnį laiką naudojami tie patys ištekliai. Vienarūšiai miškai dažnai net nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą. Tačiau nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten vienos rūšies miškai yra perspektyvūs.
  • Ekologiniai pavojai. Dėl mažesnio ekologinės sistemos lankstumo, vienarūšiai medžiai labiau pažeidžiami dėl klimato pokyčių kylančių pavojų ir ekstremalių oro sąlygų.

Daugiarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Biologinė įvairovė. Mišrių miškų auginimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, kuri gali pagerinti visos ekosistemos funkcijas. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose.
  • Atsparumas ligoms. Mišrių rūšių miškai dažniau atsparūs ligoms, nes vienos kenkėjų ar ligos rūšies plitimui reikia konkrečių sąlygų, o daugelis rūšių užtikrina jų nepastovumą. Rūšių įvairovė ir jų kiekis bei tarpusavio sąveika taip pat geriau užtikrina miško ekosistemos tvarumą ir savaiminį konkurencinį reguliavimą.
  • Geresnė dirvožemio kokybė. Skirtingos rūšys gali gerinti dirvožemio struktūrą, maistingumą ir užkirsti kelią erozijai. Derlingose žemėse paprastai ir rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t. y. bent keletą medžių rūšių (rekomenduojama – lapuočių). Mokslininkai primygtinai rekomenduoja parinkti vietines medžių rūšis: pušis, egles, uosius, beržus, ąžuolus, juodalksnius, klevus ar liepas.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Priežiūros sudėtingumas. Mišrių miškų priežiūra reikalauja gerokai didesnio įsigilinimo ir platesnių žinių apie skirtingų rūšių priežiūros ypatumus. Pavyzdžiui, juose sodinamos tikslinės ir pagalbinės medžių rūšys. Tikslinės medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į miškų augaviečių sąlygas, pagalbinės – į gamtines ekologines sąlygas. Pagalbinės medžių ir krūmų rūšys skatina pagrindinių rūšių augimą, didina medynų produktyvumą, gerina dirvožemio sąlygas, gausina bioįvairovę.
  • Ilgesnis augimo laikotarpis. Mišriems miškams gali prireikti ilgesnio laiko, kad pasiektų norimą produktyvumą.
  • Didesnės investicijos. Pradinės investicijos į mišrius miškus gali būti didesnės, nes reikia planuoti ir kaupti skirtingų rūšių medžių sodinukus.

Priklauso nuo tikslų

Tad akivaizdu, kad pasirinkimas tarp vienos rūšies ir daugybės rūšių miško labai priklauso nuo konkrečių tikslų. Ar pagrindinis tikslas kokybiškos medienos tiekimas, ar svarbiausias pasirinkimas yra ekosistemos apsauga, ar kiti tikslai – šie pasirinkimai kartu su miško sklypo ypatybėmis iš esmės ir apibrėžia, kokios strategijos verta laikytis.

Mišrūs miškai dažnai laikomi tvariu pasirinkimu ilguoju laikotarpiu dėl jų ekologinių privalumų, tačiau vienarūšiai miškai gali būti naudingesni tam tikrose situacijose, ypač kai siekiama greitos ekonominės grąžos. Svarbu įvertinti ilgalaikes pasekmes ir pasirinkti sprendimą, atitinkantį konkrečios teritorijos poreikius ir galimybes.

Patartina atkreipti dėmesį, kad būtina kuo skubiau atkurti kirtavietę derlinguose dirvožemiuose, kol juose nesuvešėjo žolinė augalija bei neišplito nepageidaujamų medžių ar krūmų rūšys.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant. Miškotvarkos projekte turi būti numatyta ne tik miško kirtimo schema, bet ir detalus atsodinimo planas.

Šiuos dokumentus parengia atestuoti miškininkai. Pagal galiojančius įstatymus, mišką reikia atsodinti per trejus metus nuo iškirtimo, kitaip miško savininkui gresia baudos.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.

Svarbiausi dokumentai miško savininko stalčiuje – kokie jie?

Pradedančiam miškininkui neretai gali kilti klausimas – kokius dokumentus jam privalu turėti? Kaip juos įgyti ir kada kyla poreikis susitvarkyti tam tikrus dokumentus? Kur kreiptis ir kas gali suteikti pagalbą? Pabandykime trumpai atsakyti į šiuos klausimus.

Svarbiausias dokumentas stalčiuje

Pradėkime nuo to, kad tapęs miško savininku, kaip ir įgijęs bet kokio kito turto, asmuo natūraliai turi gauti nuosavybės dokumentus: pirkimo-pardavimo sutartį ar dovanojimo, ar paveldėjimo dokumentus bei Registrų centre įregistruotos miško nuosavybės dokumentą.

Paveldint miškų ūkio paskirties sklypą, būtina gauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos teritorinio skyriaus (pagal sklypo buvimo vietą) sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės. Tokį sutikimą Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis skyrius išduoda arba atsisako išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų.

O vykdant veiklą miške (pvz., ūkininkaujant) pačiu svarbiausiu dokumentu tampa miškotvarkos projektas. Šis dokumentas yra lyg miško gyvenimo aprašymas ir vadovėlis, į kurį gula visi svarbiausi faktai, taisyklės ir veiklos planai. Jame išdėstoma, kaip miško valdoje turėtų būti organizuojama ūkinė veikla ir atliekami visi svarbiausi darbai: nuo kirtimų iki atkūrimo ir žemių tvarkymo.

Miškotvarkos projektas reikalingas visiems savininkams, valdantiems 3 ir daugiau hektarus miško. Parengtas projektas galios bent dešimt metų, o kai sklypo dydis mažesnis nei 10 hektarų, galima parengti ir 20-iai metų, todėl jis taps aiškiu ir ilgalaikiu ūkinių veiksmų miške planu. Jeigu per dešimtmetį šių planų nepavyktų išpildyti, jau turimą projektą galima pratęsti dar penkeriems metams.

Miškotvarkos projektus rengia tik kvalifikuoti specialistai, turintys miškotvarkos rengimo atestatus bei atitinkamą išsilavinimą – jie registruoti Valstybinės miškų tarnybos registre. O miško savininkui reikia turėti Registrų centre įregistruotos miško nuosavybės dokumentą, miško valdos planą ir valdos registravimo pažymėjimą. Su miškotvarkos projekto rengėju sudaroma rašytinė sutartis.

Miškotvarkos projekte numatomos pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, o savininkui labai svarbu ir tai, kad sudarant tokį projektą atliekama miško taksacija ir jis iš esmės gauna informaciją apie visas jo miške turimas medienos atsargas. O tai savo ruožtu leidžia tiksliai paskaičiuoti miško vertę.

Prieš apdraudžiant ir kertant

Norint savo mišką apdrausti, nepriklausomai nuo pasirinktos draudimo bendrovės, jo savininkui taip pat reikės jau minėtų dokumentų: įregistruotos nuosavybės pažymos, patvirtinto ir įregistruoto miškotvarkos projekto, taip pat urėdijos pažymos apie miško sanitarinę būklę. Papildomai gali reikėti pateikti sklypo duomenis žemėlapyje ir nurodyti besiribojančių sklypų žemės naudojimo pobūdį bei savininkus.

Verta žinoti, kad informacija apie turimą miško valdą taip pat gali būti kaupiama įvairiose valstybinėse institucijose, jeigu kyla toks poreikis pagal teisės aktus. Informacija gali būti kaupiama Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, Kultūros vertybių registro duomenų bazėje, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (taksaciniai rodikliai (medyno rūšinė sudėtis, vyraujančios medžių rūšies amžius, medžių tūris, medynų skalsumas), lyginant juos su valstybinės miškų inventorizacijos medžiaga) ir pan.

Ši informacija bus visuomet patikrinama miško savininkui norint gauti leidimą kirsti mišką.  Norint jį gauti, miško savininkas turi Valstybinei miškų tarnybai (VMT) elektroniniu būdu per Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą (ALIS) pateikti šiuos dokumentus: pranešimą apie planuojamus kirtimus, Registrų centre įregistruotos miško nuosavybės dokumentą, raštišką bendraturčių sutikimą (kai miškas valdomas bendra nuosavybės teise), hipotekos lakšto kopiją (kai žemės sklypui įregistruota hipoteka), biržės atrėžimo ir įvertinimo dokumentus.

Priklausomai nuo miško dydžio, taip pat gali tekti pateikti galiojantį miškotvarkos projektą. Taip pat VMT gali paprašyti pateikti miško sanitarinės būklės įvertinimo aktą bei miško želdinimo ir žėlimo projektą.

Kreipiantis leidimo kirsti mišką, esantį „Natura 2000“ teritorijose, ALIS informacinėje sistemoje pareiškėjas turi pateikti užpildytą „Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo“ 5 priedo I dalį.

Visus dokumentus parengia arba gali padėti parengti profesionalūs miškininkai.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško sveikata: kas jai kenkia ir kaip saugotis?

Miškų savininkai privalo nuolat domėtis savo turto būkle, nes jam kyla įvairiausių pavojų: tai – ir audros, ir gaisrai, ir žmonių ar gyvūnų veikla, medžius taip pat puola ir įvairios ligos bei vabzdžiai kenkėjai. Kaip prižiūrėti miškus, kad būtų laiku pastebėta pastarųjų veikla? Kada ir kokių veiksmų imtis miško savininkui, kad užkardytų kenkėjų sukeliamus pavojus?

Kas kenkia?

Pagal pažeidimų pobūdį miškų kenkėjai skirstomi į 4 grupes: vaisių ir sėklų kenkėjus, šaknų kenkėjus, spyglius bei lapus graužiančius kenkėjus ir liemenų kenkėjus.

Vaisiams ir sėkloms kenkia kai kurie drugiai ir vabalai. Jie pažeidžia spygliuočių kankorėžius, ąžuolų giles, įvairių medžių sėklas.

Šaknų kenkėjai priklauso vabalų (pvz., juodvabaliai) ir dvisparnių (pvz., ilgakojai uodai) būriams. Ypač daug žalos daigų ir jaunų medelių šaknims padaro grambuoliai ir kurkliai. Pažeidus šaknis, augalai išdžiūsta.

Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai minta sveikų medžių spygliais bei lapais, dėl to medžiai nusilpsta ir sumažėja medienos prieaugis. Labiausiai paplitę yra pjūkleliai, kirpikai, lapsukiai, žiemsprindžiai. Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai sudaro masinio išplitimo židinius, tačiau miškuose jie išplinta ir kenkia cikliškai: kas keletą ar keliolika metų.

Liemenų kenkėjai didesnę gyvavimo dalį praleidžia po medžių žieve, medienoje. Dėl jų veiklos medžiai taip pat nusilpsta ar net išdžiūva, sumažėja medienos prieaugis.

Patys pavojingiausi spygliuočių medžių liemenų kenkėjai – vabalų būrio atstovai – žievėgraužiai. Šie vabalai dar vadinami kinivarpomis. Jų pažeidimus galima atpažinti iš apatinėje žievės pusėje išgraužtų takų, dėl kurių žievė vėliau nukrenta, o medžiai ima džiūti.

Didelę žalą liemenų kenkėjai daro ir medienai. Lietuvos eglynuose neretas svečias yra eglinis ūsuotis, kurio lervos daro takus medienoje, blogina jos kokybę. Be minėtų liemenų kenkėjų, gana dažnai miškuose aptinkami straubliukai, medgręžiai, ūsuočiai.

Kaip saugotis?

Siekiant apsisaugoti nuo kenkėjų, taikomi miško ūkiniai, cheminiai, mechaniniai-fiziniai ir biologiniai apsaugos metodai. Visų jų pagrindinis tikslas – neleisti pažeidimų židiniams išplisti, užkardyti kenkėjų veiklą dar jos pradžioje.

Kaip ir žmogaus sveikatos priežiūra visuomet prasideda nuo higienos, taip pat – ir miške. Kad kenkėjai neplistų, visų pirma būtina laikytis sanitarinės apsaugos taisyklių. Jose numatomos tokios privalomos miško ūkinės-sanitarinės priemonės:

  • kirtimo liekanų sutvarkymas ar pašalinimas iš kirtaviečių;
  • sausuolių, vėjovartų, snieglaužų, džiūstančių, kenkėjų bei ligų labai pažeistų medžių pašalinimas iš medynų;
  • spygliuočių medienos išvežimas iš miško.

Cheminiai sanitarinės miško apsaugos metodai – tai pažeistų medžių, jų vaisių ar sėklų, iškirstų bei miške laikomų medžių apdorojimas cheminiais preparatais. Tam naudojami kenkėjus bei ligas naikinantys beicai, insekticidai ar fungicidai.

Tarp mechaninių-fizinių kenkėjų ir ligų naikinimo metodų verta išskirti vabzdžiagaudžių medžių naudojimą. Jų kiekis priklauso nuo liemenų kenkėjų gausos ir rūšies. Birželį tokių medžių žievė nulupama ir sudeginama kartu su kenkėjais. Be to, atsižvelgiant į kenkėjų rūšis ir gausą, kartais taip pat kasami grioveliai, duobutės, naudojamos šviesos gaudyklės – šiomis priemonėmis taip pat renkami ir naikinami kenkėjai.

Taikant biologines naikinimo priemones, pažeistuose miškuose dauginami ir aptveriami skruzdėlynai, paliekami drevėti medžiai (1–2 vnt./ha), keliami inkilai. Šių priemonių tikslas – apsaugoti miškus nuo galimų kenkėjų ir ligų išplitimo, priviliojant kitų rūšių atstovus (pvz., paukščius, skruzdėles), mintančius kenkėjais.

Kada svarbu pasirengti?

Pavasario pradžia – kovo ir balandžio mėnesiai – yra tas metas, kai kenkėjams skiriama daugiausia dėmesio. Kovą reikėtų iškelti vabzdžių gaudykles, pagal poreikį išdėlioti nukirstus vabzdžiagaudžius medžius. Nuo balandžio galo jau stebimi kenkėjai ir prižiūrima, kad jie neišplistų, tačiau prižiūrėti savo mišką reikia ir vėliau, nes pažeidimų gali atsirasti įvairiu metu.

Susitvarkyti mišką, pašalinti išverstas ir išlaužytas žalias egles ir pušis reikėtų iki šiltojo sezono pradžios – maždaug iki balandžio pabaigos. Kitaip, vėliau, išvirtę ir išlūžę šie spygliuočiai taps medžių liemenų kenkėjų dauginimosi šaltiniu.

Iki orų atšilimo sutvarkyti visas žiemą atsiradusias medžių vėjavartas, vėjalaužas ir snieglaužas rekomenduojama ir todėl, kad kol žemė šalta, atliekant bet kokius darbus mažiausiai nukenčia miško dirva.

Nesutvarkytose žaliose eglėse prisidauginę liemenų kenkėjai vasarą gali persimesti į kitus medžius ir taip sukelti sunkiai sustabdomą plačių miško plotų džiūvimą. Bene geriausiai iš jų dabar žinomas eglių siaubas žievėgraužis tipografas, pušų liemenyse dažniausiai tarpsta didysis ir mažasis kirpikai.

Kadangi vasarą kenkėjai suaktyvėja, mišką stebėti patartina iki pat šaltojo sezono. Kenkėjų apniktus medžius taip pat reikėtų stengtis pašalinti iš miško su visa žieve, kad jie nepersimestų toliau. Jeigu liemenų kenkėjai išsivysto ir išplinta, medžių šalinimas nebepadės.

Atpažinti miškuose plintančius kenkėjus ir patarti, kokias priemones taikyti kovai su jais, gali miškininkai ir miškų urėdijų specialistai. Todėl visada reikėtų jiems pranešti apie pastebėtus miškuose gausius kiekius skraidančių vabzdžių, nugraužtus spyglius ar lapus, išdžiūvusias medžių grupes ir pan.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškuose – ne tik medžiai. Kuo dar reikėtų pasirūpinti?

Miškų savininkų ūkinė veikla neapsiriboja vien medžių auginimu ir priežiūra. Jiems taip pat tenka prievolė įrengti ar rūpintis tokiais infrastruktūros objektais, kaip, pavyzdžiui, miškų keliai ar priešgaisrinės priemonės. Tad ką svarbu žinoti, kad greta širdį glostančių medynų puoselėjimo būtų tinkamai prižiūrėti ir kiti objektai?

Miškų keliai ir jų priežiūra

Lietuvoje keliai, priklausomai nuo transporto priemonių eismo pralaidumo, socialinės ir ekonominės jų reikšmės, skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius. Miškų keliai priskiriami vietinės reikšmės vidaus keliams, kurie apibūdinami kaip juridinių ar fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai, nuosavybės teise priklausantys valstybei, savivaldybei, juridiniams ar fiziniams asmenims.

Miškų keliai būtini sanitarinei ir priešgaisrinei miškų apsaugai užtikrinti, taip pat paruoštai medienai išgabenti. Šie keliai dažnai yra svarbūs atokiau įsikūrusiems gyventojams, taip pat savo valdomis besinaudojančių privačių miškų savininkams ar tiesiog į pasirinktą gamtos lopinėlį nukakti norintiems miškų lankytojams.

Vykdant miškų kirtimus į kirtavietes ir iš jų vyksta intensyvus sunkiasvorės technikos judėjimas. Tokios transporto priemonės intensyviai naudoja miškų kelius ir daro didelį poveikį jiems, neretai juos ir pažeidžia.

Lietuvos miškų įstatyme numatyta, kad miškų kelių, einančių per miškų savininkų ir valdytojų valdas, priežiūrą ir tvarkymą privalo atlikti tų valdų valdytojai, savininkai ar naudotojai. Kitaip sakant, miškų kelius tvarkyti privalo ne tik miškų, kuriais eina tie keliai, savininkai ar valdytojai, bet kiti asmenys, kurie naudojasi keliais ir juos sugadina ar padaro kitokios žalos.

Vis dėlto stebėti miškų kelių būklę ir jos pokyčius natūraliai turėtų aplink juos besidriekiančių miškų valdytojai bei savininkai. Ši stebėsena nėra vien dėl varnelės pasidėjimo. Kelio savininkas gali teisės aktų nustatyta tvarka laikinai apriboti, nutraukti eismą ar uždaryti kelią dėl avarijų, stichinių nelaimių, per polaidį, esant itin karštiems orams, kai dėl to gali būti sugadintas kelias, kelio tiesimo ar taisymo, priežiūros darbų metu bei kilus grėsmei saugiam eismui.

Taip pat savivaldybių vykdomosioms institucijoms nustačius laikotarpį, kada ypač didelė kelių sugadinimo tikimybė, medienos transportuotojai privalo jas informuoti apie planuojamą gabenti apvaliąją medieną atitinkamos savivaldybės teritorijoje esančiais vietinės reikšmės vidaus keliais – taigi, ir miškų keliais taip pat.

Priešgaisrinės saugos priemonės

Lietuvos miškuose taikoma bendra priešgaisrinių priemonių sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir priešgaisrines saugos priemones. Tarp pastarųjų taikomos profilaktinės-perspėjamosios priemonės – visuomenės informavimas apie priešgaisrinę saugą.

Toks informavimas gali būti atliktas miškuose statant informacinius stendus, kuriuose perspėjama apie galinčius kilti pavojus. Taip pat rekomenduojamas rekreacinis miškų sutvarkymas – poilsiaviečių su laužavietėmis įrengimas tam tinkamose vietose, skatinant miškų lankytojus naudotis patogia infrastruktūra ir nekurti laužaviečių bet kur.

Kitomis priešgaisrinėmis priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti atsirandančius gaisrų židinius, užkardyti ugnies plitimą. Dėl to per visą medynų augimo laikotarpį, atsižvelgiant į jų degumo klasę, įrenginėjamos priešgaisrinės juostos, dalies jų funkcijas sėkmingai atlieka ir tie patys miškų keliai.

Priešgaisrinės juostos gali būti specialios mineralizuotos juostos, kuriose būna pašalintos degiosios medžiagos. Taip pat tai gali būti lapuočių medžių juostos, kuriose pašalinamos išvartos, surenkamos šakos, arba spygliuočių medžių juostos, kuriose sumažintas degiųjų medžiagų kiekis, bei magistralinės juostos kalninės pušies medynuose.

Pastarosios įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose. Šiose juostose iškertama ir pašalinama visa sumedėjusi augalija, įrengiami priešgaisriniai keliai.

Priešgaisrinės juostos įrengiamos prie geležinkelių, kelių, kvartalinių linijų ar kvartalų viduje, kitų galimų gaisro kilimo vietų (prie stovyklaviečių, ūkinės veiklos objektų ir pan.).

Ką ir kada tvarkyti?

Miškuose ūkininkaujantys savininkai infrastruktūros priežiūros darbus atlieka tam tinkamiausiu metu. Štai pavasarį, orams pamažu šylant, tvarkomas priešgaisrinis miško inventorius, ruošiami ir statomi priešgaisriniai stendai, įrengiamos ir atnaujinamos priešgaisrinės juostos.

Kovo mėnesį jau pradedami ir miškų kelių priežiūros bei remonto darbai. Taip pat rengiamos poilsio aikštelės. Žemei sušilus tvarkomi grioviai, o pavasariui besibaigiant turėtų būti baigti visi su priešgaisrinės įrangos įrengimu susiję darbai.

Tuo metu miškų keliai gali būti taisomi, atnaujinami ar tiesiami visą vasarą – kuomet tam tinkamiausios gamtos sąlygos. Tradiciškai šie darbai baigiami rudeniui įsibėgėjus, maždaug besibaigiant rugsėjui.

Vidurvasarį taip pat rekomenduojama nepamiršti atnaujinti priešgaisrines mineralizuotas juostas bei patikrinti priešgaisrinių stendų ir poilsiaviečių būklę, įvertinti, ar miškuose gausiau besilankantys žmonės jų nesugadino.

Prasidėjus rudeniui vertėtų patikrinti ir esant poreikiui suremontuoti griovių pralaidas, kad šaltesniuoju sezonu gerai nutekėtų vanduo. Įpusėjus rudeniui reikėtų dar kartą atnaujinti mineralizuotas priešgaisrines juostas, o jau artėjant žiemai nuimti ir, esant poreikiui, suremontuoti priešgaisrinius stendus.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško vertė dar labiau augs dėl ypatingos medžių savybės

Jeigu turto simboliu galėtume laikyti brangiaisiais akmenimis inkrustuotą karūną, tai Lietuvos miškai gamtos turtų vainike būtų didžiausias deimantas. Tiek ekonominę, tiek socialinę ir ekologinę funkcijas atliekantys mūsų krašto miškai ne veltui yra griežtai prižiūrimi, bet kokia veikla juose reglamentuota, o tam nuo pat šalies nepriklausomybės atgavimo paskirtas ir atskiras įstatymas. Dar daugiau – netolimoje ateityje miškų savininkų vaidmuo Europos Sąjungos (ES) valstybėse gali dar labiau išaugti dėl vienos ypatingos medžių savybės.

Plaučiais vadinami ne veltui

Dažnas esame girdėję, kad miškai yra Žemės plaučiai. Toks vaizdingas posakis iliustratyviai nusako, kokį fizinį poveikį mūsų aplinkai turi medžiai. Ypač jis išryškėja dabartiniame, klimato kaitos amžiuje, kai dalyje valstybių miškų vertė pradedama matuoti ne tik finansine išraiška, bet ir teigiamu poveikiu aplinkai.

Besivystydami miškai iš atmosferos sugeria ir užkonservuoja didelius kiekius anglies dvideginio (CO2) dujų, kurios yra vienas pagrindinių klimato atšilimo skatintojų. Štai Lietuvoje miškai dengia trečdalį šalies teritorijos, todėl jų poveikis aplinkai yra išties ženklus.

CO2 absorbavimas miške vyksta fotosintezės proceso metu, kai saulės energijos ir iš atmosferos paimamo anglies dvideginio pagalba medžiai sintetina organinės anglies junginius, kurie kaupiami gyvoje augalo biomasėje: lapuose, spygliuose, šakose, stiebuose, šaknyse. Medžiui augant, vis daugiau anglies yra „surišama“ organiniuose junginiuose jo biomasėje, o deguonis grąžinamas į atmosferą.

Anglies dvideginio sugėrimas yra tiesiog proporcingas medienos tūrio prieaugiui, tad ir medyno savininko kuriama nauda dvigubėja. Besivystančiame miške anglies dvideginio kaupimas didėja ir kulminaciją pasiekia maždaug 20-60-aisiais metais (priklausomai nuo medžių rūšies). Vėliau procesas apsisuka: medžiai daugiau CO2 išskiria „kvėpuodami“ nei sugeria fotosintezės metu.

Svarbu ir tai, kad iš miško paimtą medieną pavertus įvairiais gaminiais, joje užrakintas anglies dvideginis ten ir lieka, dar ilgesniam laikui užkardant jo patekimą į atmosferą.

Auga svarba Europoje

ES juda ambicingo tikslo link – iki 2050 m. pasiekti nulinį CO2 išmetimo į aplinką lygį. Todėl Europoje klimato kaitos valdymo programoms skiriama vis daugiau dėmesio bei išteklių ir daugėja veiksnių, rodančių, kad miškininkystės sektorius jau netrukus vaidins gerokai didesnį vaidmenį valstybėms ar pavieniams miškų savininkams dalyvaujant bendruose taršos suvaldymo mechanizmuose.

Pavyzdžiui, viena kryptis susijusi su produkcine mediena, kurios platesnis naudojimas statybų sektoriuje leistų smarkiai nurėžti šios pramonės šakos anglies dvideginio išmetimą. O jis Europos Sąjungoje siekia trečdalį viso CO2 rodiklio.

Skaičiuojama, jog taršesnes medžiagas, kaip, pavyzdžiui, cementą, geležį ir aliuminį, bus galima pakeisti mediena, kurios augimo ir paruošimo procese neišskiriama, o kaip tik sugeriama daug CO2.

Be to, intensyviau naudojant medieną skatinamas ir poreikis kruopščiau bei aktyviau atsodinti jaunuolynus bei užsodinti miškais nederlingas, neįdarbintas žemes. Būtent brandos etape miškai užkonservuoja didžiausius kiekius anglies dvideginio. Efektyviausiai ir ilgiausiai CO2 sugeria įvairiarūšiai medynai, kurie ir būdingi bei skatinami auginti Lietuvoje.

Numatyta strategijoje

Jau numatyta, kaip miškai tiesiogiai turi prisidėti prie žemyno žaliojo kurso įgyvendinimo. Naujoje ES miškų strategijoje iki 2030 metų pripažįstamas pagrindinis ir daugiafunkcis miškų vaidmuo bei miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės indėlis siekiant iki 2050 m. sukurti tvarią ir neutralaus poveikio klimatui ekonomiką, taip pat išsaugoti gyvas ir klestinčias kaimo vietoves.

Kovą su klimato kaita reglamentuojančiame ES teisės aktų pakete „Fit for 55“ numatyta, kad kovodamos su klimato kaita valstybės iki 2030 m. turėtų vidutiniškai apie 15 proc. padidinti miškų ir kitos augmenijos absorbuojamą anglies dvideginio kiekį. Pavyzdžiui, nuo 2026 metų ES valstybės turės teisės aktais reglamentuoti naujas taisykles plečiant anglies junginius absorbuojančius elementus: atkuriant pelkes, apželdinant miškus ir stabdant miškų naikinimą.

Kitas pavyzdys: vienas Lietuvoje veikiantis bankas 2023 metais jau paskelbė, kad pradeda teikti specializuotas žaliąsias paskolas miško įveisimui, kurių gavėjai įsipareigos mišką auginti laikantis tvarumo reikalavimų ir pasodinto miško tam tikrą laikotarpį nekirsti.

Vaidmuo anglies kreditų sistemoje

Šiuo metu Europos Sąjungoje plačiausiai taikoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) apyvartinių taršos leidimų (ATL) prekybos sistema, kurioje dalyvauja ES narės kartu su Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinu (konkrečiai – jose didžiausią taršą išskiriančius įrenginius valdantys subjektai).

Šios sistemos tikslas – apmokestinti ir efektyviai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Kiekvienais metais išleidžiamų ATL skaičius yra stabiliai mažinamas. Taip skatinama pereiti prie mažiau taršių procesų.

Apie pusę viso ATL poreikio sunaudoja energetikos sektorius, kitą pusę – metalų, cemento, naftos pramonės sektorius, tačiau taip pat jau įtraukiami kelių, jūrų ir oro transporto, dujų tiekimo ir šilumos sektoriai. Svarstoma, kad anglies kreditų sistemose anksčiau ar vėliau plačia apimtimi atsidurs ir miškininkystės sektorius.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Nederlinga žemė gali virsti žaliuojančiu mišku – kaip tai padaryti?

Didžiąją dalį dirbamų žemės plotų Lietuvoje sudaro derlinga žemė. Vis dėlto yra ir nederlingų ar nualintų sklypų, kurių savininkams lieka keletas išeičių: auginti dirvai nereiklias kultūras, užsėti žemę paprasčiausia žole arba įveisti mišką. Rinktis būtent pastarąją kryptį skatina ir Europos Sąjunga, tam skirdama finansinę paramą. Be to, dalis miškuose jau ūkininkaujančių savininkų mielai išplėstų medynus naujais plotais. Tad ką reikia žinoti nusprendus nederlingą žemę paversti žaliuojančiais miškais?

Miško veisimas skatinamas

Puoselėjamas miškas ilgainiui tampa vertinga investicija. Statistikos duomenimis, medienos kaina Lietuvoje šiame amžiuje gana nuosekliai auga maždaug 5-10 proc. per metus, tad gerai prižiūrėtas ir net nekertamas miškas gali tapti stabilia investicija, nesunkiai sugeriančia infliacijos efektą. Nenuostabu, kad tai suprantantys žemių savininkai ieško būdų, kaip išplėsti potencialias miškų valdas.

Todėl, atsiradus galimybėms, tapo paklausu nederlingus žemės ūkio paskirties žemės plotus užsodinti mišku. Tai apsaugo žemę nuo menkaverčių augalų plėtros, leidžia plėsti naudingas valdas ir kurti didesnę socialinę naudą bei garantuoti vertingą palikimą ateities kartoms.

Didinti miškingumą – ne tik atskirai Lietuvos, bet ir daugelio ES šalių prioritetas, sprendžiant klimato kaitos ir aplinkos išsaugojimo klausimus. Miškingumo didinimas stiprina ekosistemas ir mažina anglies dvideginio kiekį atmosferoje.

Miško veisimas taip pat svarbus įgyvendinant ES kaimo plėtros politikos tikslus. Šia veiklos sritimi pirmiausia siekiama efektyviai išnaudoti nederlingus, nenaudojamus ir žemės ūkio veiklai netinkamus žemės plotus, teikiant paramą miškui veisti.

Tad siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, pagal Kaimo plėtros programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ nuolat remiamas miško veisimas žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties žemėje.

Aktuali parama

Štai ir nuo 2024 metų liepos 1 dienos Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) pakvietė iki rugpjūčio 30 dienos teikti paraiškas paramai gauti pagal minėtą priemonę. Šiam paraiškų priėmimui skirta 8,98 mln. eurų paramos lėšų.

Paramos gali kreiptis įmonės ir ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, kuriems planuojama apželdinti mišku žemė priklauso nuosavybės teise. Taip pat paramos gali kreiptis ir savivaldybės, kurios tokią žemę valdo pasitikėjimo teise.

Kokia veikla remiama?

Pagal šią priemonę remiamas miško veisimas (tuomet skiriama vienkartinė kompensacinė išmoka), įskaitant paskelbus ekstremalią situaciją įveistam, bet ekstremaliojo įvykio pirmaisiais želdinių ar žėlinių auginimo metais pažeistam miškui atsodinti teikiamą miško įveisimo išmokos dalį, proporcingą atsodinamų sodmenų kiekiui.

Taip pat šia priemone remiama įveisto miško priežiūra, apsauga ir ugdymas – 12 metų mokama kasmetinė kompensacinė išmoka.

Pareiškėjai, kurių paramos paraiškos patvirtinamos, privalo mišką įveisti per 2 artimiausius miško želdinimo sezonus (rudens sezoną iki lapkričio 1 d., pavasario sezoną iki liepos 1 d.) nuo paramos paraiškos pateikimo dienos, bet ne vėliau kaip iki 2025 m. liepos 1 d. Miškas pagal tą patį projektą turi būti įveistas vieno (to paties) miško želdinimo sezono metu.

Vienkartinė miško įveisimo, taip pat kasmetinės priežiūros, apsaugos ir ugdymo išmokos apskaičiuojamos kiekvienam projektui atskirai, priklausomai nuo veisiamų želdinių rūšinės sudėties, pagal priemonės įgyvendinimo taisyklių 2 priedo lentelėje pateiktus atskirų želdinių įkainius, kuriuos galite rasti paspaudę čia.

Kokie reikalavimai gauti paramą?

Norint gauti paramą, privaloma pateikti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus (juos galite rasti paspaudę šią nuorodą) atitinkantį miško želdinimo ir žėlimo projektą, kuris yra patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus įgalioto asmens (kai miškas veisiamas privačioje žemėje) arba valstybinių miškų valdytojo įgalioto asmens (kai miškas veisiamas valstybinėje žemėje).

NMA svetainėje nurodoma, kad projektas turi būti parengtas taip:

  • želdinių rūšinėje sudėtyje būtų ne mažiau kaip 10 proc. lapuočių medžių rūšių (t. y. rūšinės sudėties formulėje turi būti ne mažiau kaip 1 dalis lapuočių medžių rūšių);
  • želdinių rūšinės sudėties formulėje būtų ne daugiau kaip 6 dalys ąžuolų ar 4 dalys liepų;
  • projektas rengiamas vienam kadastriniam ar taksaciniam miško sklypui ar jo daliai (išskyrus atvejį, kai miškas veisiamas keliuose kadastriniuose ar taksaciniuose miško sklypuose, besiribojančiuose vienas su kitu);
  • projektas rengiamas vienai miško želdinių rūšinei sudėčiai;
  • pagal projektą sodinami tik vietinės kilmės rūšių medžiai (išskyrus greitai augančių rūšių medžių, kurių kilmės rajonai nenustatyti, plantacinius želdinius), kurių kilmė pagrindžiama kilmės dokumentais.

Paraiškos NMA teikiamos užpildant elektroninę dokumento formą Žemės ūkio ministerijos informacinėje sistemoje (ŽŪMIS), kurią rasite paspaudę čia.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.