Vienarūšis ar daugiarūšis miškas: kokie kiekvieno jų privalumai ir trūkumai?

Miškų auginimas yra sudėtingas procesas, kuriame kartais svarbu pasirinkti ir tinkamą strategiją. Ši taisyklė bene dažniausiai taikoma, kai svarstoma, kokiu mišku užsodinti turimą sklypą – vienos rūšies (monokultūrinį) ar daugybės rūšių (mišrų)? Pradedančiam miškininkui gali net kilti abejonė: o koks skirtumas? Skirtumas yra, be to, kiekvienas pasirinkimas turi savo privalumų ir savo trūkumų. Apžvelkime svarbiausius iš jų.

Vienarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Greičiau auga. Pasodinus vienoje vietoje vienos rūšies medžius, jie gali greičiau augti dėl to, kad turi panašius ekologinius poreikius. Vienos rūšies želdiniai dažniausiai sodinami nederlinguose (smėlinguose ar užpelkėjusiuose) dirvožemiuose. Štai sausuose smėliuose sodinami grynieji pušies, užmirkusiuose – juodalksnio želdiniai.
  • Lengva priežiūra. Tokį mišką lengviau prižiūrėti, nes reikia žinoti tik vienos rūšies savybes.
  • Ekonomiškumas. Toks miškas gali būti ekonomiškesnis, nes augant vienos rūšies atstovams sumažėja priežiūros išlaidos ir efektyviau panaudojami resursai.

Parenkant miško atkūrimo ar įveisimo būdą ir tikslines medžių rūšis, reikia atsižvelgti į miškų grupę, dirvožemio sąlygas, prieš tai augusio medyno selekcinę vertę, tikslinių medžių rūšių savaiminukų kiekį bei gyvybingumą, galimus ligų ir miško kenkėjų pažeidimus bei ekonomines sąlygas. Rekomenduojama dėl to pasikonsultuoti su profesionaliais miškininkais.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Biologinės įvairovės stoka. Vienarūšiai augalai dažnai sumažina biologinę įvairovę, todėl visame miške gali atsirasti didesnė ligų ir kenkėjų išplitimo rizika.
  • Dirvožemio praradimas. Vienos rūšies miškai gali lemti dirvožemio kokybės pablogėjimą, nes ilgesnį laiką naudojami tie patys ištekliai. Vienarūšiai miškai dažnai net nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą. Tačiau nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten vienos rūšies miškai yra perspektyvūs.
  • Ekologiniai pavojai. Dėl mažesnio ekologinės sistemos lankstumo, vienarūšiai medžiai labiau pažeidžiami dėl klimato pokyčių kylančių pavojų ir ekstremalių oro sąlygų.

Daugiarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Biologinė įvairovė. Mišrių miškų auginimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, kuri gali pagerinti visos ekosistemos funkcijas. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose.
  • Atsparumas ligoms. Mišrių rūšių miškai dažniau atsparūs ligoms, nes vienos kenkėjų ar ligos rūšies plitimui reikia konkrečių sąlygų, o daugelis rūšių užtikrina jų nepastovumą. Rūšių įvairovė ir jų kiekis bei tarpusavio sąveika taip pat geriau užtikrina miško ekosistemos tvarumą ir savaiminį konkurencinį reguliavimą.
  • Geresnė dirvožemio kokybė. Skirtingos rūšys gali gerinti dirvožemio struktūrą, maistingumą ir užkirsti kelią erozijai. Derlingose žemėse paprastai ir rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t. y. bent keletą medžių rūšių (rekomenduojama – lapuočių). Mokslininkai primygtinai rekomenduoja parinkti vietines medžių rūšis: pušis, egles, uosius, beržus, ąžuolus, juodalksnius, klevus ar liepas.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Priežiūros sudėtingumas. Mišrių miškų priežiūra reikalauja gerokai didesnio įsigilinimo ir platesnių žinių apie skirtingų rūšių priežiūros ypatumus. Pavyzdžiui, juose sodinamos tikslinės ir pagalbinės medžių rūšys. Tikslinės medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į miškų augaviečių sąlygas, pagalbinės – į gamtines ekologines sąlygas. Pagalbinės medžių ir krūmų rūšys skatina pagrindinių rūšių augimą, didina medynų produktyvumą, gerina dirvožemio sąlygas, gausina bioįvairovę.
  • Ilgesnis augimo laikotarpis. Mišriems miškams gali prireikti ilgesnio laiko, kad pasiektų norimą produktyvumą.
  • Didesnės investicijos. Pradinės investicijos į mišrius miškus gali būti didesnės, nes reikia planuoti ir kaupti skirtingų rūšių medžių sodinukus.

Priklauso nuo tikslų

Tad akivaizdu, kad pasirinkimas tarp vienos rūšies ir daugybės rūšių miško labai priklauso nuo konkrečių tikslų. Ar pagrindinis tikslas kokybiškos medienos tiekimas, ar svarbiausias pasirinkimas yra ekosistemos apsauga, ar kiti tikslai – šie pasirinkimai kartu su miško sklypo ypatybėmis iš esmės ir apibrėžia, kokios strategijos verta laikytis.

Mišrūs miškai dažnai laikomi tvariu pasirinkimu ilguoju laikotarpiu dėl jų ekologinių privalumų, tačiau vienarūšiai miškai gali būti naudingesni tam tikrose situacijose, ypač kai siekiama greitos ekonominės grąžos. Svarbu įvertinti ilgalaikes pasekmes ir pasirinkti sprendimą, atitinkantį konkrečios teritorijos poreikius ir galimybes.

Patartina atkreipti dėmesį, kad būtina kuo skubiau atkurti kirtavietę derlinguose dirvožemiuose, kol juose nesuvešėjo žolinė augalija bei neišplito nepageidaujamų medžių ar krūmų rūšys.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant. Miškotvarkos projekte turi būti numatyta ne tik miško kirtimo schema, bet ir detalus atsodinimo planas.

Šiuos dokumentus parengia atestuoti miškininkai. Pagal galiojančius įstatymus, mišką reikia atsodinti per trejus metus nuo iškirtimo, kitaip miško savininkui gresia baudos.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.

Kokie metodai leidžia našiau auginti mišką?

Šiuolaikinės technologijos, sertifikavimo sprendimai, apgalvoti organizaciniai metodai – visa tai padeda moderniems miškų augintojams siekti geriausių rezultatų. Štai paprastas pavyzdys – specializuota programinė įranga leidžia imituoti daugybę miško auginimo etapų tiesiog kompiuterio ekrane ir sumodeliuoti optimalų kelią, kurio laikantis bus užtikrinamas našesnis miško auginimas ir geresnė jo priežiūra.

Tad kalbant apie šiuolaikiškus miškų valdymo metodus ir gerąsias praktikas, galima trumpai išskirti penkias pagrindines sritis, kurioms miškų savininkai neabejotinai turėtų skirti daugiau dėmesio.

Tvarus miškų tvarkymas ir sertifikavimas

Dar praeitame amžiuje suformuluota tvaraus miško išteklių naudojimo koncepcija nurodo, kad miškai turėtų būti auginami ir prižiūrimi taip, kad teiktų visuomenei nenutrūkstamą naudą, todėl miškų plotai turėtų būti nuolat atkuriami ir plečiami, stiprinama miškų sveikata (apie tai kalbėjome praeitame straipsnyje), gausinama biologinė įvairovė ir tausojami visi miškų ekosistemos elementai. Šia koncepcija vadovaujamasi ar bent jau stengiamasi vadovautis kone visoje Europoje.

Svarbiausia, kad tvariai naudojami miškai gali patenkinti įvairius subalansuotus žmonijos poreikius – nuo energetikos, statybų ar žaliavų pramonės iki sociokultūrinių interesų. Be to, tvarus miško naudojimas yra neatsiejamas nuo medienos pramonės, o jos kuriamas ekonominis efektas žmonijai yra ne ką mažiau svarbus. Pavyzdžiui, ūkiniuose miškuose ribojant ūkinę veiklą labiau plistų miško ligos ir kenkėjai, intensyviai plėstųsi, ypač derlingesniuose dirvožemiuose, krūmynai ir menkavertės medžių rūšys.

Tad tvarus miškų tvarkymas apima metodus, kurie užtikrina ilgalaikį miškų išsaugojimą, atsižvelgiant į ekologinius, socialinius ir ekonominius aspektus. Sertifikavimo sistemos, tokios kaip antai FSC (angl. Forest Stewardship Council), skatina atsakingą miškų tvarkymą, taikant tvarius metodus.

Sertifikavimo sistemų naudojimas ne tik padeda pagerinti miškų valdymą, bet ir leidžia miško savininkui užtikrinti, kad produktai iš jo patiektos medienos atitiktų tvarumo standartus. Sertifikuoti miškus galima ir Lietuvoje.

Tikslusis (technologijomis grįstas) miškininkystės valdymas

Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę tiksliai valdyti net didžiausius miško plotus, tam pasitelkiant ribotus resursus. Globalaus pozicionavimo (GPS) įrenginių, geografinės informacinės sistemos (GIS) programų, dronų ir nuotolinio stebėjimo sistemų naudojimas leidžia valdyti ūkinius miškus gerokai našiau.

Visos šios technologijos įgalina tikslų miško būklės nustatymą, kenkėjų ir ligų paplitimo stebėjimą, medynų rūšių įvairovės nustatymą, kirtimų ir medienos tiekimo planavimą nuotoliniu būdu, pasitelkiant mažesnį specialistų skaičių ir taupant jų laiką.

Naudojant dronus ar palydovinius vaizdus, galima greitai ir tiksliai įvertinti miško būklę, stebėti augalijos pokyčius, kenkėjų plitimą, miškų gaisrus ir kitus svarbius aplinkos veiksnius.

Miško atkūrimas ir regeneracijos skatinimas

Miško atkūrimas apima tiek natūralių, tiek dirbtinių metodų naudojimą, siekiant skatinti miško augalijos atkūrimą po kirtimų, gaisrų, gamtos stichijų ir pan. Tai gali būti padaryta sodinant vietines rūšis, skatinant natūralų žėlinių augimą, kontroliuojant invazines rūšis ir taikant tinkamas dirvožemio tvarkymo priemones.

Speciali šiuolaikinė kompiuterių programinė įranga jau leidžia efektyviai modeliuoti ir prognozuoti įvairių rūšių regeneracijos sėkmę, atsižvelgiant į įvairias aplinkos sąlygas.

Klimato kaitos valdymas

Miškai vaidina pagrindinį vaidmenį anglies dvideginio šalinime iš atmosferos. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Siekiant maksimaliai išnaudoti miškų gebėjimą saugoti anglį, reikia skatinti natūralią miškų struktūrą ir biologinę įvairovę. Svarbu sudaryti sąlygas miškams kaupti daugiau anglies per ilgesnį laikotarpį.

Miškai taip pat atlieka svarbų vaidmenį gerinant vandens kokybę. Jei miškai auga tvariai, apsaugomi vandens telkiniai, užkertamas kelias dirvožemio erozijai ir išlaikomas upių bei upelių vientisumas.

Vėlgi į pagalbą miškų savininkams gali atkeliauti šiuolaikinės technologijos. Specialios programos leidžia taikyti anglies sekvestracijos modelius ir pasitelkti prognozavimo įrankius, siekiant apskaičiuoti miškų anglies kaupimo potencialą ir įvertinti miško valdymo poveikį klimatui. Šie skaičiai ateityje gali tapti pamatu išvestiniams veiksmams – miškų, kaip investicinio turto, vertinimui.

Bendruomenės įtraukimas ir dalyvavimas

Įtraukiant vietines bendruomenes į miškų valdymo procesą taip pat galima užtikrinti ilgalaikį miškų išsaugojimą ir tvarų naudojimą. Vietos gyventojai gali suteikti vertingų istorinių žinių apie vietinę ekosistemą, biologinę įvairovę, taip pat jie gali būti labiau motyvuoti prisidėti prie tvarios lokalios miškininkystės.

Kai kurioms vietinėms bendruomenėms miškai – kultūriškai ir dvasiškai svarbi vertybė. Tvari miškininkystė apima ir šį aspektą, todėl ir siekia padėti vietiniams išlaikyti jų ryšį su miškų buveinėmis, tuo pačiu puoselėjant harmoningą santykį tarp žmogaus ir gamtos.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.