Miške auga ne tik medžiai. Ką dar vertingo galima jame užauginti?

Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tačiau ji nepasako visko. Miškuose auga ne vien medžiai, o jų glūdumose slypi įvairiausių nemedieninių išteklių. Nemaža dalis jų yra išties vertingi ir gali tiek papildyti miško savininko piniginę, tiek ir paįvairinti pietų stalą. Kokie tai ištekliai, kaip juos puoselėti ir nuo ko saugoti?

Nuo sakų iki grybų

Greta tradicinės miškininkystės naudų, specialistai atkreipia dėmesį ir į šalutinius produktus. Tokius, kaip medžių žievė, sakai, karnos ar tošys – juos galima panaudoti pagal specifinę jų paskirtį. Mėgėjai taip pat gardžiuojasi medžių sula, o kai kuriuos miškuose galima išvysti ir populiarių dekoratyvinių medelių auginimo tendencijas, pavyzdžiui, kalėdinių medelių.

Be to, miškuose auga grybai, riešutai, uogos, įvairios vaistažolės. Lietuviški miškai gali apdovanoti jų augintojus išties gausiu šių gėrybių derliumi ir be ypatingų papildomų pastangų, o savininkams tereikia žinoti naudojimo apribojimus ir saugoti miško paklotę.

Svarbu žinoti, kad ne visus laukinius augalus ir ne visur galima rinkti. O miško savininkui svarbu žinoti, kad jo valdose kirsti kadagius, imti miško paklotę, lupti žievę nuo medžių ir krūmų galima tik suderinus su juo.

Be to, yra ir įvairių apribojimų, kaip miško gėrybės gali būti renkamos. Pavyzdžiui, renkant uogas draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ar kitas mechanines priemones. Renkant grybus, jie turi būti išraunami arba nupjaunami prie žemės.

O sulą leisti reikėtų tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Skylės sulai leisti gali būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm.  Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos.

Visos šios priemonės užtikrina nenutrūkstantį miško gėrybių atsinaujinimą kasmet.

Naudingi vaistiniai augalai

Vaistiniai miško augalai nuo senų laikų plačiai vartojami medicinoje. Beveik kas trečiam vaistiniam preparatui pagaminti naudojamos augalinės kilmės medžiagos ir daugelis vaistinių augalų auga būtent miškuose. Skirtingų vaistų gamybai naudojamos įvairios augalų dalys: pumpurai, lapai, žiedai, žievė.

Renkant vaistinguosius augalus jų natūraliose augavietėse, taip pat reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad nebūtų padaryta žala gamtai. Vaistinius augalus galima rinkti tankiuose jų sąžalynuose, tačiau negalima vienoje vietoje nurinkti visų augalų. Renkant antžemines žolinių augalų dalis, privaloma palikti ne mažiau kaip 30 proc., o kasant požemines augalų dalis (šaknis, šakniastiebius) – ne mažiau kaip 70 proc. nepažeistų augalų.

Ar žinojote?

Pasidairius po kitas Europos valstybes, galima taip pat rasti įdomių miško gėrybių auginimo pavyzdžių. Štai Prancūzija ir Italija yra pagarsėjusios tikro prabangaus delikateso – trumų auginimu.

Itin vertinami dėl savo unikalaus skonio trumų grybai auginami dirvožemyje po tam tikromis medžių rūšimis, pavyzdžiui, ąžuolais ar lazdynais. Prancūzija ir Italija išsiskiria užauginamais šių gėrybių kiekiais. Tokie regionai, kaip Perigoras Prancūzijoje ar kai kurios Italijos žemės, kaip antai Pjemontas, yra žinomi dėl savo aukštos kokybės trumų.

Ten ūkininkai sodina trumais paskiepytus medžių sodinukus ir kruopščiai prižiūri miško aplinką, kad paskatintų šių aukštą vertę turinčių grybų augimą.

Savo ruožtu kaimyninės Lenkijos teritorijoje kai kurie miškų savininkai net ne tiek skiria dėmesio medienos auginimui, kiek vaistiniams augalams. Ūkininkai sugeba po natūralių miškų paklote auginti tokias rūšis, kaip jonažolę ar net ženšenį. Toks agromiškininkystės metodas sėkmingai sujungia tradicinės miškininkystės naudą su didelės vertės vaistinių augalų auginimu.

Vokiečiai miškų paklotėse sėkmingai augina ir tokius valgomuosius grybus, kaip šitakiai. Ūkininkams tai suteikia ne tik papildomą pajamų šaltinį, bet ir leidžia geriau išnaudoti esamą miško ekosistemą, praturtinti ją įvairove.

Svarbu pažymėti, kad tokio įvairiapusio miško puoselėjimo sėkmė priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių. Tačiau, visų pirma, tai – miško savininko pastangos. Toliau seka klimato sąlygos, dirvožemio kokybė, pasirenkamų rūšių tinkamumas, ekonominis potencialas ir poreikis. Lietuviškas miškas taip pat suteikia plačias galimybes.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

 

Vienarūšis ar daugiarūšis miškas: kokie kiekvieno jų privalumai ir trūkumai?

Miškų auginimas yra sudėtingas procesas, kuriame kartais svarbu pasirinkti ir tinkamą strategiją. Ši taisyklė bene dažniausiai taikoma, kai svarstoma, kokiu mišku užsodinti turimą sklypą – vienos rūšies (monokultūrinį) ar daugybės rūšių (mišrų)? Pradedančiam miškininkui gali net kilti abejonė: o koks skirtumas? Skirtumas yra, be to, kiekvienas pasirinkimas turi savo privalumų ir savo trūkumų. Apžvelkime svarbiausius iš jų.

Vienarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Greičiau auga. Pasodinus vienoje vietoje vienos rūšies medžius, jie gali greičiau augti dėl to, kad turi panašius ekologinius poreikius. Vienos rūšies želdiniai dažniausiai sodinami nederlinguose (smėlinguose ar užpelkėjusiuose) dirvožemiuose. Štai sausuose smėliuose sodinami grynieji pušies, užmirkusiuose – juodalksnio želdiniai.
  • Lengva priežiūra. Tokį mišką lengviau prižiūrėti, nes reikia žinoti tik vienos rūšies savybes.
  • Ekonomiškumas. Toks miškas gali būti ekonomiškesnis, nes augant vienos rūšies atstovams sumažėja priežiūros išlaidos ir efektyviau panaudojami resursai.

Parenkant miško atkūrimo ar įveisimo būdą ir tikslines medžių rūšis, reikia atsižvelgti į miškų grupę, dirvožemio sąlygas, prieš tai augusio medyno selekcinę vertę, tikslinių medžių rūšių savaiminukų kiekį bei gyvybingumą, galimus ligų ir miško kenkėjų pažeidimus bei ekonomines sąlygas. Rekomenduojama dėl to pasikonsultuoti su profesionaliais miškininkais.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Biologinės įvairovės stoka. Vienarūšiai augalai dažnai sumažina biologinę įvairovę, todėl visame miške gali atsirasti didesnė ligų ir kenkėjų išplitimo rizika.
  • Dirvožemio praradimas. Vienos rūšies miškai gali lemti dirvožemio kokybės pablogėjimą, nes ilgesnį laiką naudojami tie patys ištekliai. Vienarūšiai miškai dažnai net nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą. Tačiau nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten vienos rūšies miškai yra perspektyvūs.
  • Ekologiniai pavojai. Dėl mažesnio ekologinės sistemos lankstumo, vienarūšiai medžiai labiau pažeidžiami dėl klimato pokyčių kylančių pavojų ir ekstremalių oro sąlygų.

Daugiarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Biologinė įvairovė. Mišrių miškų auginimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, kuri gali pagerinti visos ekosistemos funkcijas. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose.
  • Atsparumas ligoms. Mišrių rūšių miškai dažniau atsparūs ligoms, nes vienos kenkėjų ar ligos rūšies plitimui reikia konkrečių sąlygų, o daugelis rūšių užtikrina jų nepastovumą. Rūšių įvairovė ir jų kiekis bei tarpusavio sąveika taip pat geriau užtikrina miško ekosistemos tvarumą ir savaiminį konkurencinį reguliavimą.
  • Geresnė dirvožemio kokybė. Skirtingos rūšys gali gerinti dirvožemio struktūrą, maistingumą ir užkirsti kelią erozijai. Derlingose žemėse paprastai ir rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t. y. bent keletą medžių rūšių (rekomenduojama – lapuočių). Mokslininkai primygtinai rekomenduoja parinkti vietines medžių rūšis: pušis, egles, uosius, beržus, ąžuolus, juodalksnius, klevus ar liepas.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Priežiūros sudėtingumas. Mišrių miškų priežiūra reikalauja gerokai didesnio įsigilinimo ir platesnių žinių apie skirtingų rūšių priežiūros ypatumus. Pavyzdžiui, juose sodinamos tikslinės ir pagalbinės medžių rūšys. Tikslinės medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į miškų augaviečių sąlygas, pagalbinės – į gamtines ekologines sąlygas. Pagalbinės medžių ir krūmų rūšys skatina pagrindinių rūšių augimą, didina medynų produktyvumą, gerina dirvožemio sąlygas, gausina bioįvairovę.
  • Ilgesnis augimo laikotarpis. Mišriems miškams gali prireikti ilgesnio laiko, kad pasiektų norimą produktyvumą.
  • Didesnės investicijos. Pradinės investicijos į mišrius miškus gali būti didesnės, nes reikia planuoti ir kaupti skirtingų rūšių medžių sodinukus.

Priklauso nuo tikslų

Tad akivaizdu, kad pasirinkimas tarp vienos rūšies ir daugybės rūšių miško labai priklauso nuo konkrečių tikslų. Ar pagrindinis tikslas kokybiškos medienos tiekimas, ar svarbiausias pasirinkimas yra ekosistemos apsauga, ar kiti tikslai – šie pasirinkimai kartu su miško sklypo ypatybėmis iš esmės ir apibrėžia, kokios strategijos verta laikytis.

Mišrūs miškai dažnai laikomi tvariu pasirinkimu ilguoju laikotarpiu dėl jų ekologinių privalumų, tačiau vienarūšiai miškai gali būti naudingesni tam tikrose situacijose, ypač kai siekiama greitos ekonominės grąžos. Svarbu įvertinti ilgalaikes pasekmes ir pasirinkti sprendimą, atitinkantį konkrečios teritorijos poreikius ir galimybes.

Patartina atkreipti dėmesį, kad būtina kuo skubiau atkurti kirtavietę derlinguose dirvožemiuose, kol juose nesuvešėjo žolinė augalija bei neišplito nepageidaujamų medžių ar krūmų rūšys.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant. Miškotvarkos projekte turi būti numatyta ne tik miško kirtimo schema, bet ir detalus atsodinimo planas.

Šiuos dokumentus parengia atestuoti miškininkai. Pagal galiojančius įstatymus, mišką reikia atsodinti per trejus metus nuo iškirtimo, kitaip miško savininkui gresia baudos.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.

Kokie metodai leidžia našiau auginti mišką?

Šiuolaikinės technologijos, sertifikavimo sprendimai, apgalvoti organizaciniai metodai – visa tai padeda moderniems miškų augintojams siekti geriausių rezultatų. Štai paprastas pavyzdys – specializuota programinė įranga leidžia imituoti daugybę miško auginimo etapų tiesiog kompiuterio ekrane ir sumodeliuoti optimalų kelią, kurio laikantis bus užtikrinamas našesnis miško auginimas ir geresnė jo priežiūra.

Tad kalbant apie šiuolaikiškus miškų valdymo metodus ir gerąsias praktikas, galima trumpai išskirti penkias pagrindines sritis, kurioms miškų savininkai neabejotinai turėtų skirti daugiau dėmesio.

Tvarus miškų tvarkymas ir sertifikavimas

Dar praeitame amžiuje suformuluota tvaraus miško išteklių naudojimo koncepcija nurodo, kad miškai turėtų būti auginami ir prižiūrimi taip, kad teiktų visuomenei nenutrūkstamą naudą, todėl miškų plotai turėtų būti nuolat atkuriami ir plečiami, stiprinama miškų sveikata (apie tai kalbėjome praeitame straipsnyje), gausinama biologinė įvairovė ir tausojami visi miškų ekosistemos elementai. Šia koncepcija vadovaujamasi ar bent jau stengiamasi vadovautis kone visoje Europoje.

Svarbiausia, kad tvariai naudojami miškai gali patenkinti įvairius subalansuotus žmonijos poreikius – nuo energetikos, statybų ar žaliavų pramonės iki sociokultūrinių interesų. Be to, tvarus miško naudojimas yra neatsiejamas nuo medienos pramonės, o jos kuriamas ekonominis efektas žmonijai yra ne ką mažiau svarbus. Pavyzdžiui, ūkiniuose miškuose ribojant ūkinę veiklą labiau plistų miško ligos ir kenkėjai, intensyviai plėstųsi, ypač derlingesniuose dirvožemiuose, krūmynai ir menkavertės medžių rūšys.

Tad tvarus miškų tvarkymas apima metodus, kurie užtikrina ilgalaikį miškų išsaugojimą, atsižvelgiant į ekologinius, socialinius ir ekonominius aspektus. Sertifikavimo sistemos, tokios kaip antai FSC (angl. Forest Stewardship Council), skatina atsakingą miškų tvarkymą, taikant tvarius metodus.

Sertifikavimo sistemų naudojimas ne tik padeda pagerinti miškų valdymą, bet ir leidžia miško savininkui užtikrinti, kad produktai iš jo patiektos medienos atitiktų tvarumo standartus. Sertifikuoti miškus galima ir Lietuvoje.

Tikslusis (technologijomis grįstas) miškininkystės valdymas

Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę tiksliai valdyti net didžiausius miško plotus, tam pasitelkiant ribotus resursus. Globalaus pozicionavimo (GPS) įrenginių, geografinės informacinės sistemos (GIS) programų, dronų ir nuotolinio stebėjimo sistemų naudojimas leidžia valdyti ūkinius miškus gerokai našiau.

Visos šios technologijos įgalina tikslų miško būklės nustatymą, kenkėjų ir ligų paplitimo stebėjimą, medynų rūšių įvairovės nustatymą, kirtimų ir medienos tiekimo planavimą nuotoliniu būdu, pasitelkiant mažesnį specialistų skaičių ir taupant jų laiką.

Naudojant dronus ar palydovinius vaizdus, galima greitai ir tiksliai įvertinti miško būklę, stebėti augalijos pokyčius, kenkėjų plitimą, miškų gaisrus ir kitus svarbius aplinkos veiksnius.

Miško atkūrimas ir regeneracijos skatinimas

Miško atkūrimas apima tiek natūralių, tiek dirbtinių metodų naudojimą, siekiant skatinti miško augalijos atkūrimą po kirtimų, gaisrų, gamtos stichijų ir pan. Tai gali būti padaryta sodinant vietines rūšis, skatinant natūralų žėlinių augimą, kontroliuojant invazines rūšis ir taikant tinkamas dirvožemio tvarkymo priemones.

Speciali šiuolaikinė kompiuterių programinė įranga jau leidžia efektyviai modeliuoti ir prognozuoti įvairių rūšių regeneracijos sėkmę, atsižvelgiant į įvairias aplinkos sąlygas.

Klimato kaitos valdymas

Miškai vaidina pagrindinį vaidmenį anglies dvideginio šalinime iš atmosferos. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Siekiant maksimaliai išnaudoti miškų gebėjimą saugoti anglį, reikia skatinti natūralią miškų struktūrą ir biologinę įvairovę. Svarbu sudaryti sąlygas miškams kaupti daugiau anglies per ilgesnį laikotarpį.

Miškai taip pat atlieka svarbų vaidmenį gerinant vandens kokybę. Jei miškai auga tvariai, apsaugomi vandens telkiniai, užkertamas kelias dirvožemio erozijai ir išlaikomas upių bei upelių vientisumas.

Vėlgi į pagalbą miškų savininkams gali atkeliauti šiuolaikinės technologijos. Specialios programos leidžia taikyti anglies sekvestracijos modelius ir pasitelkti prognozavimo įrankius, siekiant apskaičiuoti miškų anglies kaupimo potencialą ir įvertinti miško valdymo poveikį klimatui. Šie skaičiai ateityje gali tapti pamatu išvestiniams veiksmams – miškų, kaip investicinio turto, vertinimui.

Bendruomenės įtraukimas ir dalyvavimas

Įtraukiant vietines bendruomenes į miškų valdymo procesą taip pat galima užtikrinti ilgalaikį miškų išsaugojimą ir tvarų naudojimą. Vietos gyventojai gali suteikti vertingų istorinių žinių apie vietinę ekosistemą, biologinę įvairovę, taip pat jie gali būti labiau motyvuoti prisidėti prie tvarios lokalios miškininkystės.

Kai kurioms vietinėms bendruomenėms miškai – kultūriškai ir dvasiškai svarbi vertybė. Tvari miškininkystė apima ir šį aspektą, todėl ir siekia padėti vietiniams išlaikyti jų ryšį su miškų buveinėmis, tuo pačiu puoselėjant harmoningą santykį tarp žmogaus ir gamtos.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Kas lemia medienos kainą?

Šis klausimas nuolat aktualus ūkinės paskirties miškų savininkams, tačiau daugiau ar mažiau jis domina gerokai platesnę auditoriją. Tarkime, perkantiems malkas taip pat smalsu, kodėl jų kaina nėra nusistovėjusi ir kasmet gali tekti išgirsti vis kitokią prašomą sumą. O taip yra todėl, kad bet kurios paskirties medienos kainą lemia iš tiesų visa puokštė įvairiausių veiksnių, kuriuos ir apžvelgsime tekste toliau.

Globalūs faktoriai

Pradėkime nuo to, kad mediena yra visame pasaulyje plačiai naudojama ir dėl to nuolatinę paklausą išsauganti žaliava. Tačiau tai taip pat reiškia, kad išaugęs medienos poreikis viename pasaulio krašte gali padaryti įtaką kainoms regionuose už tūkstančių kilometrų.

O paklausą gali lemti įvairūs ekonominiai veiksniai – pavyzdžiui, statybų pramonės tendencijos ir plėtra, baldų pramonės situacija ar net paprasčiausios vartojimo mados. Taip pat poveikį kainoms turi ir tiekimo situacija – medienos tiekėjų galimybės patenkinti rinkos poreikius.

Ne vieną globalios ekonominės situacijos poveikio medienos kainoms pavyzdį matėme per pastaruosius kelerius metus. Štai 2021 metais medienos kainos buvo pasiekusios tuometinio penkmečio aukštumas, nors prieš tai buvo fiksuojamas didelis nuosmukis, kurį sukėlė pirmoji pandemijos banga ir dėl to susiformavęs didelis neapibrėžtumas viso pasaulio finansų rinkose. Tai lėmė iš esmės visų svarbiausių žaliavų – medienos, naftos, metalų – kainų nuosmukį.

Tačiau valstybėms sėkmingai dorojantis su pandemijos iššūkiais ekonominės perspektyvos gerėjo ir tiek medienos, tiek kitų žaliavų kaina sparčiai kopė aukštyn. Jos augimą nemenka apimtimi paskatino ir karantinų metu smarkiai pakilusi prekyba baldais.

Vėlgi, 2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje lėmė naują neapibrėžtumo ekonomikoje ruožą ir kiek užsilaikiusi aukštumose medienos kaina ėmė smukti. Besibaigiant 2022 metams Valstybinių miškų urėdija pranešė, jog medienos kainos mūsų šalyje vidutiniškai krito 10 proc. Vis dėlto tuomet kainos stabilizavosi, tad jos ir toliau išliko gana aukštame lygyje vertinant ilguoju periodu.

Net ir tokie ekonominiai faktoriai, kaip infliacijos lygis, palūkanų normos, valiutų kursų svyravimai ir pan. gali turėti poveikį globalioms medienos kainoms ir savo ruožtu – taip pat ir kainoms Lietuvoje.

Įvairūs tiekimo apribojimai taip pat turi poveikį. Jeigu nemažą pasaulinės paklausos dalį užtikrinanti šalis ar kelios valstybės vienu metu nuspręstų uždrausti arba smarkiai apriboti eksportą, tokio sprendimo poveikis netrukus taip pat pasijaustų globaliai.

Lokalūs faktoriai

Žvelgiant lokaliai, medienos kainų dinamika paskirose valstybėse taip pat priklauso nuo jose veikiančios medienos pramonės apimčių bei konkurencijos. Jei dirba daug perdirbimo įmonių ir jos veikia sėkmingai, tuomet žaliavos paklausa gali nuosekliai augti, o kartu ir didėti jos kaina.

Štai Lietuvoje vertinama, kad pastaraisiais metais pardavę savo miškus ar medieną savininkai uždirbo gerus pelnus, nes kaina laikėsi istoriškai aukštame lygyje. Tai lėmė aukšta įvairių medienos produktų paklausa.

Medienos kainą taip pat iš dalies gali lemti ir vietinis reglamentavimas. Pavyzdžiui, griežtas valstybės reguliavimas (kirtimų apribojimai, pertekliniai reikalavimai miškų augintojams ir pan.) gali apsunkinti medienos pasiūlos formavimą ir taip padidinti jos kainą. Arba šalies mastu priimtas sprendimas skatinti šildymui naudoti biokurą gali sukelti atitinkamos medienos žaliavos poreikį, o kartu ir kainą, jeigu tiekėjai nespėja iš paskos pasiūlyti reikiamus kiekius žaliavos.

Dar vienas faktorius – sezoniniai kainos svyravimai. Statybų pramonė tradiciškai aktyvesnė šiltuoju metų laiku, o šaltuoju metu išauga malkinės medienos poreikis. Tačiau šie svyravimai yra trumpalaikiai ir paprastai daro mažesnę įtaką kainai.

Ką ir kaip apsimoka auginti

Medienos kainą taip pat lemia ir jos kokybė bei rūšis. Pavyzdžiui, Lietuvos miškai šiuo požiūriu yra ganėtinai vertingi, nes mūsų šalyje gausiai auga įvairių rūšių medžiai, tad galima pasiūlyti žaliavos įvairiems poreikiams. Kiekviena rūšis turi savo unikalias savybes, tad ir jų vertė skirsis.

Viena rūšis bus labiau pageidaujama statybų sektoriuje, kita – baldų pramonėje, o retos ar egzotinės, prabangos prekėms gaminti naudojamos rūšys turi atskirą kainodarą dėl ribotos pasiūlos. Pavyzdžiui, kietoji mediena (ąžuolas) dėl savo savybių paprastai yra vertinama labiau nei minkštoji (pušis). Kaina taip pat skirsis dėl skirtingos medienos kokybės – brangiau bus vertinama lygi, mazgų ir kitų defektų neturinti žaliava.

Be to, medienos kainą gali pakelti ir miško savininko turimi sertifikatai, patogi prieiga prie miško ir pan. detalės.

Tad akivaizdu, kad medienos kainą gali lemti daugybė veiksnių. Norint tiksliai prognozuoti, kaip kaina keisis ateityje, būtina kryptingai šviestis ir sekti susijusią informaciją žiniasklaidoje ar specializuotuose šaltiniuose. Tik taip galima nustatyti, kada ateis geriausias metas realizuoti savo turimą medieną.

Taip pat galima pasikonsultuoti su specialistais, kurie išmano kainų pokyčių niuansus ir, žinoma, nuolat seka aktualią informaciją bei gali ja pasidalinti su miškų savininkais.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško biomasė: kaip ją efektyviau panaudoti?

Norint išlaikyti sveikas miško ekosistemas ir biologinę įvairovę, labai svarbu tvariai valdyti ir naudoti miško biomasę. Vis dėlto atsakinga miškininkystės praktika apima platesnį požiūrį, derinant miško biomasės išsaugojimą su praktiniu panaudojimu. Tai reiškia, kad miškų savininkai ne tik privalo rūpintis jų būkle, tačiau gali tuo pačiu šūviu nušauti ir antrąjį zuikį: realizuoti nereikalingas liekanas.

Valstybinė miškų tarnyba skaičiuoja, kad miškingumas Lietuvoje didėja, tačiau menkaverčiai krūmynai ir ūkininkavimo miškuose liekanos dažnai vis dar lieka nepanaudojamos, nors yra potenciali žaliava biokurui. Šia žaliava šildoma didžioji dauguma centrinio šildymo tinklus turinčių Lietuvos savivaldybių. Ypač plačiai ji naudojama regionuose, kur biokurą dažnai arčiau pristatyti nuo jo ištraukimo vietų iki deginimo įrenginių.

Savo ruožtu nepanaudojus menkavertės medienos liekanų, jos supus miške išskirdamos šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tiesa, dalis tokių liekanų privalo pasilikti miške ir virsti naudingomis medžiagomis likusiai ekosistemai, tad būtini subalansuoti sprendimai. Tvarus miško biomasės naudojimas ir miškų atsodinimo skatinimas taip pat gali prisidėti prie anglies sekvestracijos ir padėti sušvelninti klimato kaitą.

Kas sudaro biomasę?

Miško biomasė – tai bendra gyvų ir negyvų organinių medžiagų masė miško ekosistemoje. Ją sudaro įvairūs komponentai, kurių kiekvienas prisideda prie bendros biomasės.

Svarbiausias miško biomasės komponentas yra gyvi medžiai. Medžiai augina biomasę fotosintezės proceso metu, saulės šviesą paverčia energija, o anglies dvideginį – organiniais junginiais. Krūmai ir kita pomiškio augmenija taip pat prisideda prie gyvosios biomasės. Tačiau šį kartą – ne apie tai.

Šį kartą atkreipkime dėmesį į negyvąją biomasę ir ūkinės veiklos miškuose liekanas.

Negyvąją organinę medžiagą sudaro nukritę nebegyvybingi medžiai, šakos ir kitos sumedėjusios liekanos miško paklotėje. Ilgainiui ši medžiaga suyra, išskirdama maistines medžiagas atgal į ekosistemą, todėl dalis jos nuolatos privalo likti miške, tačiau tvariai valdomuose miškuose šios medžiagos kiekiai viršija poreikį. Be to, nukritusių lapų, spyglių ir kitų augalų liekanų kaupimasis miško paklotėje taip pat padidina negyvų organinių medžiagų kiekį.

Augimo, žūties, skilimo ir maistinių medžiagų naudojimo ciklas yra būtinas norint išlaikyti sveiką miško ekosistemą. Taikant tvarią miškininkystės praktiką šie procesai palaikomi ir užtikrinama pusiausvyra tarp biomasės panaudojimo ir ekosistemos išsaugojimo. Visur būtini subalansuoti sprendimai.

Miško liekanas paprastai sudaro medžių viršūnės, šakos, žievė, spygliai ir kita menkavertė mediena. Dažnai ji lieka miškuose po įvairių paskirčių kirtimų. Ši medžiaga gali tapti taip vadinama SM3 tipo biokuro žaliava.

Šios žaliavos naudojimo trūkumas – padidintas peleningumas, dėl kurio tokios rūšies biokurą deginančius katilus tenka dažniau valyti. Tačiau kartu tai yra ir pigiausias biokuras, todėl jo naudojimas gali lemti mažesnes šilumos ar elektros pagaminimo sąnaudas, o miško savininkui tai – papildomos lėšos, kurios mėtosi ant žemės.

Kur panaudojama?

Miško biomasė, kuri apima organines medžiagas, gaunamas tiek iš medžių, tiek iš kitų augalų gali būti naudojama įvairiems tikslams: nuo alternatyvių energetikos šaltinių kūrimo iki bioplastikų ar kitų chemijos produktų gamybos.

Miško biomasę galima paversti bioenergija deginant, dujinant arba anaerobinio skaidymo proceso metu. Taip gaunama bioenergija gali būti naudojama šilumos ir elektros gamybai. Iš biomasės taip pat gali būti išgaunami skysti biodegalai, kurie tam tikromis sąlygomis gali būti naudojami kaip tradicinio iškastinio kuro alternatyva.

Ūkininkaujant miškuose be pramonės poreikiams nukertamos medienos visuomet lieka jos šalutiniai produktai – kirtimo atliekos, tvarkymų liekanos ir pan. Visos jos galėtų būti panaudojamos kaip žaliava biokurui. Tai ypač prasminga puoselėjant alternatyviąją energetiką, nes medienos liekanos yra atsinaujinantis medžiagų šaltinis.

Žinoma, medienos atliekų deginimas yra nuolat kvestionuojamas dėl poveikio aplinkai. Tačiau nagrinėjant šią temą būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių detalių.  Augdamas medis kaupia anglies dvideginį, o sudegdami medienos likučiai jį išskiria į atmosferą. Tačiau tas į atmosferą grąžinamas CO2 kiekis iš esmės yra vienodas ar medieną sudeginant, ar paliekant ją pūti miške, skiriasi tik proceso trukmė.

Deginant miško liekanas, išsiskiriantį CO2 augalai naudoja naujai biomasei kurti jau minėtos fotosintezės būdu. Bet kokiu atveju, teršalų į orą išmetamą gerokai mažiau nei deginant akmens anglį ar naftos produktus. Be to, dabar paplitę šiuolaikiniai biokuro deginimo įrenginiai ženkliai geriau filtruoja teršalus, taip pat yra išaugęs tokių katilinių efektyvumas.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Pasidairykime po Europą: 8 sėkmingos miškininkystės iniciatyvos

Metams baigiantis pamėginkime iškelti koją iš mūsų krašto ir pasidaryti plačiau po Europą, pasisemti naujų minčių ar argumentų diskusijoms apie sėkmingą miškų valdymą ir priežiūrą.

Gerieji miškininkystės Europoje pavyzdžiai apima daugybę smulkesnių aspektų, lemiančių, kodėl miškų savininkams pavyksta vienaip ar kitaip įgyvendinti savo sumanymus. Tai gali būti ir tinkamai parinktas miškininkystės metodas, ir tvarios medienos ruošos procesų įdiegimas, ir pastangos išsaugoti biologinę įvairovę ar ekosistemų vystymas.

Viskas drauge ne tik parodo miškininkystės praktikos įvairovę visame žemyne, bet ir išryškina vieną bendrą vardiklį – pastangas subalansuoti ekonominius interesus su aplinkosaugos ir socialiniais poreikiais, taip pat užtikrinti žmogaus vietą miške. Taip siekiama puoselėti ilgalaikę miškų sveikatą darnoje su ūkininkavimu.

Tvari miškininkystė Švedijoje

Švedija mums kone geriausiai žinoma šalis dėl puikiai sustyguotos miškų priežiūros ir tvarių miškininkystės praktikų. Ši Skandinavijos šalis turi gilias miškų valdymo tradicijas, joje galioja griežti reglamentai ir gairės savininkams. Jų visuma užtikrina ekologinių, socialinių ir ekonominių miškininkystės aspektų balansą.

Švedijos ūkiniuose miškuose dažnai naudojami plynieji kirtimai, tačiau jie atliekami griežtai laikantis taisyklių ir užtikrinant savalaikį miško atželdinimą bei biologinės įvairovės išsaugojimą. Be to, švedų miškininkystės įmonės plačiai taiko tokias sertifikavimo programas, kaip antai FSC (angl. Forest Stewardship Council arba Miškų priežiūros taryba). Jos užtikrina, kad medienos produktai sukuriami laikantis nustatytų aplinkosaugos ir socialinių standartų.

Bendruomeninė miškininkystė Austrijoje

Gan originali sistema taikoma Austrijoje, kur populiari bendruomeninė miškininkystė – tokia miškų valdymo forma, kai į sprendimų procesus įtraukiamos vietos bendruomenės. Į jų nuomonę atsižvelgiama pačiais įvairiausiais klausimais: nuo tvarios medienos ruošos ar miško išsaugojimo problemų iki rekreacinių zonų planavimo.

Bendruomeniniai miškai Austrijoje dažnai tarnauja kaip daugiafunkcės erdvės. Jos ir tiekia medieną vietos ekonominiams poreikiams, ir puoselėja biologinę įvairovę bei vysto rekreacijos galimybes. Toks bendradarbiavimo metodas leidžia užbėgti už akių įvairiems galimiems konfliktams, padeda efektyviai patenkinti įvairius bendruomenės poreikius ir puoselėti miškus.

Skaičiuojama, kad Austrijoje yra per 120 bendruomeninių miškų.

Ekologinė vertė Rumunijos Karpatų kalnuose

Rumunijoje, ypač Karpatų kalnuose, dedamos kryptingos pastangos atkurti ir išsaugoti didelės ekologinės vertės miškus. Kai kurios iniciatyvos yra skirtos senųjų miškų apsaugai ir vietinių medžių rūšių atkūrimui.

Aplinkos apsaugos organizacijos ir vyriausybinės agentūros ėmėsi bendradarbiauti, siekdamos sukurti saugomas teritorijas, apriboti kirtimą jautriose buveinėse ir skatinti tvarią praktiką. Tokios kryptingos ir organizuotos pastangos prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo, anglies užkonservavimo ir bendros miško ekosistemų sveikatos.

Agrarinė miškininkystė Prancūzijoje

Prancūzijoje išpopuliarėjusi tendencija – agrarinė miškininkystė. Tai metodas, kai medžiai ir krūmai integruojami į žemės ūkio paskirties sklypus. Toks sprendimas Prancūzijos ūkininkams leidžia sodinti medžius šalia jų pasėlių ir ganyklų, sukuriant papildomą pajamų šaltinį iš medienos ir šalutinių produktų.

Šio metodo šalininkai pažymi, kad jis taip pat didina biologinę įvairovę, gerina dirvožemio būklę ir prisideda prie klimato kaitos švelninimo.

Miškų atsodinimas Portugalijoje

Specifinės klimato sąlygos lemia tai, kad Portugalija nuolat susiduria su iššūkiais dėl miškų gaisrų ir jų nykimo. Reaguojant į tai, šalyje buvo organizuotos didelės pastangos atsodinti nunykusias erdves naujais miškais ir padidinti biologinę įvairovę.

Apželdinimo projektais, ypač miško gaisrų paveiktuose regionuose, siekiama sukurti atsparias ekosistemas, tuo pačiu ir plečiant vertingų miškų plotą, sprendžiant klimato kaitos problemas ir didinant anglies konservavimą.

Portugalijoje auga visame pasaulyje vertinamos medžių rūšys, kaip, pavyzdžiui, kamštinis ąžuolas. Jo žievė laikoma itin ekologiška ir aplinką tausojančia medžiaga, naudojama netgi elektromobilių interjerų gamyboje, nes ją išgaunant medis visiškai nenukenčia ir greitai atsiaugina žievę.

Sengirių išsaugojimas Slovakijoje

Nors šalyje itin populiarus gamtos turizmas, Slovakijoje didelės pastangos dedamos siekiant išsaugoti šalies sengires bei rezervatinius miškus. Visuotinai pripažįstama jų ekologinė svarba.

Tarp įgyvendinamų sprendimų galima rasti panašių ir į taikomus mūsų šalyje – apsauga nuo bet kokios žmogaus veiklos, taip pat kirtimų draudimai. Apsaugant sengires prisidedama prie biologinės įvairovės išsaugojimo, nes šios šalies teritorijose auga daug unikalių ir retų biologinių rūšių.

Du zuikiai vienu šūviu Škotijos aukštumose

Įvairiuose aplinkos apsaugos projektuose Škotijos aukštumose linksniuojama vietinių miškų apsauga ir nualintų kraštovaizdžių atkūrimas. Tarp taikomų priemonių: invazinių rūšių kontrolė, vietinių rūšių atkūrimas ir tvarios miškininkystės praktikų skatinimas.

Entuziastai pažymi, kad tokios iniciatyvos ne vien tik palaiko biologinę įvairovę, bet ir prisideda prie ekologinio ir kultūrinio Škotijos kraštovaizdžio praturtinimo. Tai svarbus aspektas šaliai, kurioje turizmas iš dalies paremtas būtent įspūdingus, aukštumoms būdingus kraštovaizdžius norinčių išvysti keliautojų gausa.

Ekoturizmas Lietuvoje

Akivaizdu, kad šiame kontekste negalime nepaminėti ir Lietuvos. Mūsų šalis pasižymi tuo, kad joje skatinamas ekologinis turizmas bei poilsis miškuose. Tai iš dalies lemia ir reglamentavimas, kuris leidžia lankymąsi kone visuose miškuose, ir daugybė gerai įrengtos rekreacinės infrastruktūros miškuose. Ne paskutinėje vietoje ir ta aplinkybė, kad dažnas miškas supa ežerus.

Lankytojai miškuose gali gerėtis gamta įveikdami numatytus takus žygiams pėsčiomis, taip pat aplankyti paukščių stebėjimo vietas ar apžvalgos bokštus, susipažinti su Lietuvos gamtos istorija.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Žiemos darbai – ką reikės nuveikti miške?

Pirmosios snaigės jau seniausiai iškrito, o didžioji dalis gamtos pasiruošė energijos taupymo ir išgyvenimo metui. Atėjo tikroji žiema. Nepaisant šaltojo sezono ramybės, miškų savininkams darbų yra sočiai ir iki pavasario. Tad ką reikės nuveikti miške gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais?

Gruodis

Pirmasis žiemos mėnuo natūraliai pasižymi tuo, kad užbaigiami rudenį pradėti darbai. Taip pat baigiasi aktyvusis gyvūnų veiklos metas, o šąlanti žemė formuoja kietesnį miško keliukų gruntą, todėl ateina tinkamiausias laikas kirtimo darbams. Baigiami kirsti tais metais numatyti iškirsti medynai ir ištraukiama mediena. Taip pat jau laikas pradėti kirsti naujų metų biržes ir ištraukti medieną.

Kai žinomi kitų metų kirtimai ir jų pobūdis, galima pradėti rengti miško atkūrimo ir įveisimo projektus. Metų pabaigoje taip pat verta prisiminti miškotvarkos dokumentus – juose pažymėti visus per metus atsiradusius pokyčius ir atliktus darbus.

Reikėtų dar kartą (arba jeigu nespėjote anksčiau) apžiūrėti miško želdinius ir apsaugoti juos nuo žvėrių. Esant reikalui, vertingiems medynams galima taikyti papildomas apsaugos priemones.

Tai taip pat tinkamas metas rinkti spygliuočių sėklas, kurios bus panaudotos atkuriant miškus. Papildomai reikėtų atrinkti bioįvairovei palaikyti skirtus medžius.

Sausis

Sausį atliekami visų rūšių pagrindiniai, sanitariniai, einamieji ir retinimo kirtimai. Taip pat neatidėliojant mediena traukiama iš miško ir išvežama tolimesniam panaudojimui.

Kertant mišką, svarbu stebėti, kad nebūtų pažeisti sėkliniai medžiai ir vertingas pomiškis. Taip pat prieš kertant reikia pažymėti ir kertant palikti uoksinius bei vabzdžiagaudžius medžius, o kirtavietes būtina nedelsiant išvalyti nuo kirtimo liekanų. Tai leis užtikrinti tinkamą apsaugą nuo kenkėjų orams atšilus.

Viduržiemį tinkamas metas iš naujo apžiūrėti miško želdinius. Reikia įvertinti, ar jiems nepakenkė žvėrys, ar išsaugotos apsaugos priemonės. Esant reikalui, galima jas atnaujinti. Tuo pat reikėtų nepamiršti ir miško žvėrių: patikrinti, ar ėdžiose (jeigu jos yra) palikta pašarų.

Vasaris

Paskutinį žiemos mėnesį reikėtų paspartinti žieminių miško darbų atlikimą, kad visi jie būtų įgyvendinti numatytu laiku, iki pavasario sezono, kuomet atbundančio miško teritoriją reikės užleisti gyvūnų reikmėms. Būtina užbaigti po kirtimų likusios medienos išgabenimo darbus, baigti valyti kirtavietes.

Darsyk reikėtų patikrinti ir atkurti želdinių apsaugą nuo žvėrių, jeigu ši buvo pažeista. Taip pat vasarį baigiamos rinkti medžių sėklos.

Jeigu dar nebuvo parengti, tuomet reikėtų parengti ir jau tvirtinti miško atkūrimo bei įveisimo projektus. Be to, pats laikas sudaryti pavasarinių priešgaisrinių miško priemonių ir miško želdinimo darbų planą, įsigyti ar išsinuomoti reikiamą inventorių.

Žiemai besibaigiant vėl reikėtų papildyti pašarų atsargas ėdžiose, pradėti inkilų paukščiams gamybą ir pamažu pasirengti miško sodinimo metui.

Daugiau informacijos apie kitus sezoninius darbus galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškininkystės efektyvumo didinimas: kodėl tai svarbu ir kaip to siekti?

Miškų augintojai Europoje atlieka itin svarbų vaidmenį. Jiems tenka ne tik esminių viso žemyno natūralių ekosistemų puoselėtojų vaidmuo, bet ir svarus indėlis į ekonomiką. Miškai užtikrina platų prekių ir paslaugų asortimentą – nuo pačių įvairiausių medienos gaminių iki anglies junginių pašalinimo iš atmosferos ir biologinės įvairovės išsaugojimo. Augant tiek medienos produktų paklausai, tiek ir miško ekosistemų svarbai planetos gyvenime, būtina siekti didesnio miškininkystės efektyvumo. Taip pat ir Lietuvoje. Tad kaip to siekti?

Tvari miškininkystė

Miškas, ypač Lietuvoje, neturinčioje kitų strateginių gamtinių energetinių resursų, yra itin svarbus ūkininkavimo objektas. Vienu iš kertinių ūkininkavimo efektyvumo didinimo aspektų yra tvari miškininkystė – visaapimantis požiūris, kuriuo subalansuojami ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai miško auginimo kriterijai. Tai reiškia, kad nuosekliai užtikrinama tiek ilgaamžė miško sveikata bei gyvybingumas, tiek ir visapusiška nauda visuomenei bei miškų savininkams.

Europos šalys šioje srityje jau padariusios nemenką pažangą, įgyvendindamos tokius tvarios miškotvarkos principus:

  • Bioįvairovės išsaugojimas. Mūsų šalies miškuose auga didžioji dalis ekosistemų ir rūšių įvairovės. Tvari miškininkystė apima šios biologinės įvairovės išsaugojimą ir didinimą, skatinant jų natūralų atsinaujinimą ir palaikant konkrečioms vietoms būdingas ekosistemas.
  • Sertifikavimo sistemos. Daugelis miškų gali būti sertifikuojami pagal įvairias sistemas. Šie sertifikatai užtikrina tvarią praktiką ir skaidrumą tiekimo grandinėje, be to, yra svarus konkurencinis pranašumas ūkininkaujant. Daugiau apie tai rašome čia.
  • Priežiūra ir vertinimas. Reguliarus miškų inventorizavimas ir ekologinių rodiklių stebėjimas padeda suprasti jų būklę, sekti pokyčius valdomuose miškuose ir atitinkamai pritaikyti ūkininkavimo veiksmus.

Technologijos ir inovacijos

Kaip ir daugybėje kitų sričių, efektyvumo miškininkystėje didinimas neišvengiamas be pažangių technologijų ir inovacijų. Kai kurios iš jų jau sėkmingai taikomos Europos valstybėse ir užtikrina rezultatus.

Vienas iš tokių pavyzdžių yra ryšio sistemų technologijos. Geografinė informacinė sistema (GIS), nuotolinis stebėjimas ir globali padėties nustatymo sistema (GPS) – išmaniaisiais telefonais besinaudojantiems pažįstamos technologijos. O miškų savininkams jos gali padėti optimizuoti miškų kirtimą, sekti kenkėjų ir ligų plitimą bei efektyviau planuoti miško kelių priežiūrą.

Kita sritis – procesų automatizavimas. Europoje populiarėja robotizuotų ir autonomiškai veikiančių mašinų naudojimas medžių sodinimui, kirtimui ir miškų inventorizavimui. Šie įrenginiai gali sumažinti darbo sąnaudas ir pagerinti veiksmų tikslumą. Vis dažniau įvairiems procesams pasitelkiami ir dronai – jie leidžia greitai ir nebrangiai stebėti miškus, rasti problemines vietas ir nuotoliniu būdu suteikia vertingos informacijos reikalingų sprendimų priėmimui.

„Sunkioji artilerija“, tačiau neišvengiama ateitis – didieji duomenys ir dirbtinio intelekto pasitelkimas. Šių technologijų ir jų produktų užtikrinama sparti ir kokybiška analizė padeda numatyti miškų augimą, optimizuoti išteklių paskirstymą ir užtikrinti aukščiau minėtos tvarios miškininkystės praktikas.

Miškų priežiūra ir atkūrimas

Apžvelgėme šiuolaikines technologijas, tačiau labai svarbu nepamiršti ir tai, kas Lietuvos miškininkams žinoma šimtmečiais. Efektyvi miškininkystė neįsivaizduojama be kokybiškos miškų priežiūros ir savalaikių veiksmų juos atkuriant. Apie tai daug rašome ir rašysime, o jau dabar galite rasti daug praktinės informacijos čia ir čia.

Atminkime – miškai yra visų mūsų turtas, todėl šio turto puoselėjimu suinteresuoti yra visi: savininkai, poilsio akimirkomis besimėgaujantieji, gamtos gėrybių ieškotojai ar mąstantieji apie globalius ekologinius tikslus. Dar svarbesnį vaidmenį miškai atliks augant klimato kaitos poveikiui planetai.

Klimato kaitos iššūkiai

Klimato kaita kelia didelį iššūkį ne tik gyventojams, bet ir patiems miškams. Kylant temperatūrai, keičiantis kritulių normoms ir dažnėjant ekstremaliems oro reiškiniams auga pavojus ne tik žmonijai, bet ir poveikis miškams. Todėl jų savininkų vaidmuo čia tik išauga.

Miškai veikia kaip klimato vėsintojai, sugerdami milžiniškus kiekius anglies dvideginio. Tačiau norint prisitaikyti prie besikeičiančių klimato sąlygų, gali prireikti didinti medžių rūšių įvairovę, kad būtų padidintas jų atsparumas ir sumažintas pažeidžiamumas kenkėjams bei ligoms.

Be to, tvarus miško biomasės naudojimas energijos gamybai gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir paspartinti perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo.

Švietimas ir plėtra

Miškininkystės efektyvumą neabejotinai didins išsilavinę ir technologijas gerai įvaldę specialistai. Tad miškų savininkų investicijos į švietimą ir gebėjimų auginimą taip pat gali duoti ilgalaikės naudos.

To galima pasiekti per mokymo ir švietimo programas miškininkams, taip pat – ir privačių miškų savininkams bei kitoms suinteresuotoms šalims. Supratimas apie tvarią miškų valdymo praktiką, miškininkystės efektyvumo auginimą ir pažangių technologijų įvaldymą padės užtikrinti geriausias ūkininkavimo miškuose praktikas.

Tad efektyvi miškininkystė yra daugialypis tikslas, apimantis tvaraus valdymo, modernių technologijų, fizinio miškų atkūrimo įvaldymą, taip pat ir prisitaikymo prie klimato kaitos ir švietimo aspektus. Siekdami geriausių rezultatų miškų savininkai gali užsitikrinti ne tik ekonominius tikslus, bet ir ilgalaikę miškų sveikatą, produktyvumą bei vertingą palikimą ateities kartoms.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.