Nederlinga žemė gali virsti žaliuojančiu mišku – kaip tai padaryti?

Didžiąją dalį dirbamų žemės plotų Lietuvoje sudaro derlinga žemė. Vis dėlto yra ir nederlingų ar nualintų sklypų, kurių savininkams lieka keletas išeičių: auginti dirvai nereiklias kultūras, užsėti žemę paprasčiausia žole arba įveisti mišką. Rinktis būtent pastarąją kryptį skatina ir Europos Sąjunga, tam skirdama finansinę paramą. Be to, dalis miškuose jau ūkininkaujančių savininkų mielai išplėstų medynus naujais plotais. Tad ką reikia žinoti nusprendus nederlingą žemę paversti žaliuojančiais miškais?

Miško veisimas skatinamas

Puoselėjamas miškas ilgainiui tampa vertinga investicija. Statistikos duomenimis, medienos kaina Lietuvoje šiame amžiuje gana nuosekliai auga maždaug 5-10 proc. per metus, tad gerai prižiūrėtas ir net nekertamas miškas gali tapti stabilia investicija, nesunkiai sugeriančia infliacijos efektą. Nenuostabu, kad tai suprantantys žemių savininkai ieško būdų, kaip išplėsti potencialias miškų valdas.

Todėl, atsiradus galimybėms, tapo paklausu nederlingus žemės ūkio paskirties žemės plotus užsodinti mišku. Tai apsaugo žemę nuo menkaverčių augalų plėtros, leidžia plėsti naudingas valdas ir kurti didesnę socialinę naudą bei garantuoti vertingą palikimą ateities kartoms.

Didinti miškingumą – ne tik atskirai Lietuvos, bet ir daugelio ES šalių prioritetas, sprendžiant klimato kaitos ir aplinkos išsaugojimo klausimus. Miškingumo didinimas stiprina ekosistemas ir mažina anglies dvideginio kiekį atmosferoje.

Miško veisimas taip pat svarbus įgyvendinant ES kaimo plėtros politikos tikslus. Šia veiklos sritimi pirmiausia siekiama efektyviai išnaudoti nederlingus, nenaudojamus ir žemės ūkio veiklai netinkamus žemės plotus, teikiant paramą miškui veisti.

Tad siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, pagal Kaimo plėtros programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ nuolat remiamas miško veisimas žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties žemėje.

Aktuali parama

Štai ir nuo 2024 metų liepos 1 dienos Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) pakvietė iki rugpjūčio 30 dienos teikti paraiškas paramai gauti pagal minėtą priemonę. Šiam paraiškų priėmimui skirta 8,98 mln. eurų paramos lėšų.

Paramos gali kreiptis įmonės ir ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, kuriems planuojama apželdinti mišku žemė priklauso nuosavybės teise. Taip pat paramos gali kreiptis ir savivaldybės, kurios tokią žemę valdo pasitikėjimo teise.

Kokia veikla remiama?

Pagal šią priemonę remiamas miško veisimas (tuomet skiriama vienkartinė kompensacinė išmoka), įskaitant paskelbus ekstremalią situaciją įveistam, bet ekstremaliojo įvykio pirmaisiais želdinių ar žėlinių auginimo metais pažeistam miškui atsodinti teikiamą miško įveisimo išmokos dalį, proporcingą atsodinamų sodmenų kiekiui.

Taip pat šia priemone remiama įveisto miško priežiūra, apsauga ir ugdymas – 12 metų mokama kasmetinė kompensacinė išmoka.

Pareiškėjai, kurių paramos paraiškos patvirtinamos, privalo mišką įveisti per 2 artimiausius miško želdinimo sezonus (rudens sezoną iki lapkričio 1 d., pavasario sezoną iki liepos 1 d.) nuo paramos paraiškos pateikimo dienos, bet ne vėliau kaip iki 2025 m. liepos 1 d. Miškas pagal tą patį projektą turi būti įveistas vieno (to paties) miško želdinimo sezono metu.

Vienkartinė miško įveisimo, taip pat kasmetinės priežiūros, apsaugos ir ugdymo išmokos apskaičiuojamos kiekvienam projektui atskirai, priklausomai nuo veisiamų želdinių rūšinės sudėties, pagal priemonės įgyvendinimo taisyklių 2 priedo lentelėje pateiktus atskirų želdinių įkainius, kuriuos galite rasti paspaudę čia.

Kokie reikalavimai gauti paramą?

Norint gauti paramą, privaloma pateikti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus (juos galite rasti paspaudę šią nuorodą) atitinkantį miško želdinimo ir žėlimo projektą, kuris yra patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus įgalioto asmens (kai miškas veisiamas privačioje žemėje) arba valstybinių miškų valdytojo įgalioto asmens (kai miškas veisiamas valstybinėje žemėje).

NMA svetainėje nurodoma, kad projektas turi būti parengtas taip:

  • želdinių rūšinėje sudėtyje būtų ne mažiau kaip 10 proc. lapuočių medžių rūšių (t. y. rūšinės sudėties formulėje turi būti ne mažiau kaip 1 dalis lapuočių medžių rūšių);
  • želdinių rūšinės sudėties formulėje būtų ne daugiau kaip 6 dalys ąžuolų ar 4 dalys liepų;
  • projektas rengiamas vienam kadastriniam ar taksaciniam miško sklypui ar jo daliai (išskyrus atvejį, kai miškas veisiamas keliuose kadastriniuose ar taksaciniuose miško sklypuose, besiribojančiuose vienas su kitu);
  • projektas rengiamas vienai miško želdinių rūšinei sudėčiai;
  • pagal projektą sodinami tik vietinės kilmės rūšių medžiai (išskyrus greitai augančių rūšių medžių, kurių kilmės rajonai nenustatyti, plantacinius želdinius), kurių kilmė pagrindžiama kilmės dokumentais.

Paraiškos NMA teikiamos užpildant elektroninę dokumento formą Žemės ūkio ministerijos informacinėje sistemoje (ŽŪMIS), kurią rasite paspaudę čia.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Užkirskime kelią gaisrams: kokias taisykles reikia žinoti miškų savininkams?

Priešgaisrinės apsaugos užtikrinimas neatskiriamas nuo kasdienės miškų savininkų ūkinės veiklos. Kaip saugome miškus nuo kenkėjų, taip reikia pasirūpinti ir jų apsauga nuo potencialiai milžinišką žalą galinčios padaryti ugnies. Ypatingai tai aktualu vasarą. Tad ką svarbiausia žinoti miškų savininkams?

Didžiausias pavojus – spygliuočių jaunuolynuose

Didžiausias gaisrų pavojus Lietuvoje kyla sausuose spygliuočių jaunuolynuose, o mažiausias – šlapiuose lapuočių miškuose. Žinoma, gaisrų plitimas dažniausiai susijęs ir su vyraujančia oro temperatūra bei bendru kritulių kiekiu. Vadovaujantis visų šių parametrų visuma, pavasarį ir vasarą nustatomos miškų gaisringumo klasės – nuo 1 iki 5 (kur 1 – nėra gaisrų pavojaus, o 5 – labai didelis gaisrų pavojus). Šią informaciją skelbia hidrometeorologijos tarnybos.

Kilus gaisrui, skirtinguose miškuose ugnis gali plisti nevienodai. Dėl to skiriamos trys miškų gaisrų rūšys:

  • Žemutiniai. Jų metu dega miško paklotė, puskrūmiai, krūmai, pomiškis. Ugnis slenka apie 3–5 metrų per minutę greičiu ir palyginti mažai pažeidžia medyną.
  • Viršutiniai. Jų metu dega medžių kamienai bei lajos, ugnis slenka iki 40 metrų per minutę greičiu. Šiems gaisrams būdinga didelė naikinanti jėga.
  • Požeminiai. Jų metu dega giluminiai (0,3–1,5 m) durpių sluoksniai. Gaisras plinta iki 7 metrų per parą greičiu, tačiau jį labai sunku gesinti.

Priešgaisrinių priemonių visuma

Lietuvos miškuose taikoma bendra priešgaisrinių priemonių visuma, apimanti stebėjimo, profilaktines (perspėjamąsias) ir priešgaisrines saugos priemones. Kompleksinės priemonės leidžia ne tik mažinti gaisrų pavojų ir didinti miškų atsparumą jiems, bet ir stebėti bei prognozuoti gaisrų plitimą ar net gesinti juos.

Laikoma, jog pagrindinė gaisrų kilimo priežastis yra miško lankytojų neatsargus elgimasis su ugnimi ir senos žolės deginimas. Todėl visuomenė perspėjamosiomis priemonėmis informuojama apie priešgaisrinę saugą: informacija žiniasklaidoje, lankstinukais ir miškuose pastatomais stendais.

Taip pat miškų lankytojams įrengiamos specialios poilsiavietės su laužavietėmis, kad ugnis būtų kuriama tik tam numatytose ir saugiose vietose. Verta pažymėti ir tai, kad Lietuvoje įdiegta moderni antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, apimanti visus šalies miškus, tad tarnybos apie pavojų gali būti informuotos operatyviai.

Priešgaisrinėmis saugos priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti jau atsiradusius gaisrų židinius. Tam miškuose, atsižvelgiant į medynų degumo klases, įrengiamos priešgaisrinės juostos, o savininkai raginami laiku valyti kirtavietes, kur reikia įrengti vandens telkinius ir pan.

Priešgaisrinės juostos gali būti kelių rūšių:

  • Mineralizuotos juostos. Įrengiamos 2-4 metrų pločio, jos atskiria miškus nuo galimų ugnies židinių bei stabdo požeminį gaisrų plitimą, nes jose būna pašalintos degiosios medžiagos. Šias juostas gali atstoti ir miško keliai.
  • Lapuočių medžių juostos. Natūraliose šių medžių 10–50 metrų pločio juostose svarbu pašalinti išvartas ir surinkti šakas.
  • Spygliuočių medžių juostos. Šiose natūraliose 10–50 m pločio juostose būtina sumažinti degiųjų medžiagų kiekį: iškirsti spygliuočių traką, nugenėti šakas.
  • Magistralinės juostos kalninės pušies medynuose. Šios 10–50 metrų pločio juostos įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose – iki 100 metrų pločio. Tokiose juostose reikia iškirsti ir pašalinti visą sumedėjusią augaliją, įrengti priešgaisrinius kelius. Magistralinių juostų ir priešgaisrinių kelių pakraščiuose reikia įrengti mineralizuotas juostas.

Kuo gesinti?

Miško gaisrams gesinti dažniausiai naudojamas paprasčiausias vanduo. Todėl gaisrų gesinimo efektyvumas priklauso nuo vandens šaltinių išdėstymo tankumo,  gero kelių tinklo bei gaisro rūšies. Miško gaisrams gesinti taip pat naudojamos ir cheminės priemonės, nes putos labiau slopina liepsną nei vanduo.

Mažus žemutinio gaisro židinius galima užgesinti užplakant ugnį lapuočių šluotelėmis, viršutiniai gaisrai gesinami iš šonų stabdant žemutinio gaisro plitimą.

Kas draudžiama?

Kad būtų galima išvengti gaisrų, miškuose būtina laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių. Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu draudžiama:

  • Naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles), mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą, miške ir arčiau kaip 50 metrų iki jo ribos.
  • Deginti žolę, šiaudus miško žemėje ir žemės ūkio plotuose (pievose, ganyklose, ražienose ir pan.).
  • Medžioti šoviniais, užkimštais įsidegančios medžiagos kamščiais.
  • Važinėti miškuose transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ne keliais arba ten, kur įvažiuoti nustatytąja tvarka uždrausta (išskyrus miškų ir specialiųjų tarnybų transportą ir asmenis, turinčius miško valdytojų ar savininkų išduotus leidimus).
  • Pilti degalus miške į mašinų bakus, naudotis transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais, jeigu netvarkinga jų kuro tiekimo sistema, duslintuvai ir panašiai.

Miškų savininkai privalo savo lėšomis įgyvendinti profilaktines priešgaisrines priemones: valyti mišką ir įrengti priešgaisrines juostas bei laužavietes. Savivaldybių vykdomosios institucijos miškų urėdijų, valstybinių parkų ar miško savininkų teikimu, kai yra didelis pavojus miško gaisrams kilti, gali uždrausti ar apriboti fizinių asmenų lankymąsi miškuose.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškininkystės efektyvumo didinimas: kodėl tai svarbu ir kaip to siekti?

Miškų augintojai Europoje atlieka itin svarbų vaidmenį. Jiems tenka ne tik esminių viso žemyno natūralių ekosistemų puoselėtojų vaidmuo, bet ir svarus indėlis į ekonomiką. Miškai užtikrina platų prekių ir paslaugų asortimentą – nuo pačių įvairiausių medienos gaminių iki anglies junginių pašalinimo iš atmosferos ir biologinės įvairovės išsaugojimo. Augant tiek medienos produktų paklausai, tiek ir miško ekosistemų svarbai planetos gyvenime, būtina siekti didesnio miškininkystės efektyvumo. Taip pat ir Lietuvoje. Tad kaip to siekti?

Tvari miškininkystė

Miškas, ypač Lietuvoje, neturinčioje kitų strateginių gamtinių energetinių resursų, yra itin svarbus ūkininkavimo objektas. Vienu iš kertinių ūkininkavimo efektyvumo didinimo aspektų yra tvari miškininkystė – visaapimantis požiūris, kuriuo subalansuojami ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai miško auginimo kriterijai. Tai reiškia, kad nuosekliai užtikrinama tiek ilgaamžė miško sveikata bei gyvybingumas, tiek ir visapusiška nauda visuomenei bei miškų savininkams.

Europos šalys šioje srityje jau padariusios nemenką pažangą, įgyvendindamos tokius tvarios miškotvarkos principus:

  • Bioįvairovės išsaugojimas. Mūsų šalies miškuose auga didžioji dalis ekosistemų ir rūšių įvairovės. Tvari miškininkystė apima šios biologinės įvairovės išsaugojimą ir didinimą, skatinant jų natūralų atsinaujinimą ir palaikant konkrečioms vietoms būdingas ekosistemas.
  • Sertifikavimo sistemos. Daugelis miškų gali būti sertifikuojami pagal įvairias sistemas. Šie sertifikatai užtikrina tvarią praktiką ir skaidrumą tiekimo grandinėje, be to, yra svarus konkurencinis pranašumas ūkininkaujant. Daugiau apie tai rašome čia.
  • Priežiūra ir vertinimas. Reguliarus miškų inventorizavimas ir ekologinių rodiklių stebėjimas padeda suprasti jų būklę, sekti pokyčius valdomuose miškuose ir atitinkamai pritaikyti ūkininkavimo veiksmus.

Technologijos ir inovacijos

Kaip ir daugybėje kitų sričių, efektyvumo miškininkystėje didinimas neišvengiamas be pažangių technologijų ir inovacijų. Kai kurios iš jų jau sėkmingai taikomos Europos valstybėse ir užtikrina rezultatus.

Vienas iš tokių pavyzdžių yra ryšio sistemų technologijos. Geografinė informacinė sistema (GIS), nuotolinis stebėjimas ir globali padėties nustatymo sistema (GPS) – išmaniaisiais telefonais besinaudojantiems pažįstamos technologijos. O miškų savininkams jos gali padėti optimizuoti miškų kirtimą, sekti kenkėjų ir ligų plitimą bei efektyviau planuoti miško kelių priežiūrą.

Kita sritis – procesų automatizavimas. Europoje populiarėja robotizuotų ir autonomiškai veikiančių mašinų naudojimas medžių sodinimui, kirtimui ir miškų inventorizavimui. Šie įrenginiai gali sumažinti darbo sąnaudas ir pagerinti veiksmų tikslumą. Vis dažniau įvairiems procesams pasitelkiami ir dronai – jie leidžia greitai ir nebrangiai stebėti miškus, rasti problemines vietas ir nuotoliniu būdu suteikia vertingos informacijos reikalingų sprendimų priėmimui.

„Sunkioji artilerija“, tačiau neišvengiama ateitis – didieji duomenys ir dirbtinio intelekto pasitelkimas. Šių technologijų ir jų produktų užtikrinama sparti ir kokybiška analizė padeda numatyti miškų augimą, optimizuoti išteklių paskirstymą ir užtikrinti aukščiau minėtos tvarios miškininkystės praktikas.

Miškų priežiūra ir atkūrimas

Apžvelgėme šiuolaikines technologijas, tačiau labai svarbu nepamiršti ir tai, kas Lietuvos miškininkams žinoma šimtmečiais. Efektyvi miškininkystė neįsivaizduojama be kokybiškos miškų priežiūros ir savalaikių veiksmų juos atkuriant. Apie tai daug rašome ir rašysime, o jau dabar galite rasti daug praktinės informacijos čia ir čia.

Atminkime – miškai yra visų mūsų turtas, todėl šio turto puoselėjimu suinteresuoti yra visi: savininkai, poilsio akimirkomis besimėgaujantieji, gamtos gėrybių ieškotojai ar mąstantieji apie globalius ekologinius tikslus. Dar svarbesnį vaidmenį miškai atliks augant klimato kaitos poveikiui planetai.

Klimato kaitos iššūkiai

Klimato kaita kelia didelį iššūkį ne tik gyventojams, bet ir patiems miškams. Kylant temperatūrai, keičiantis kritulių normoms ir dažnėjant ekstremaliems oro reiškiniams auga pavojus ne tik žmonijai, bet ir poveikis miškams. Todėl jų savininkų vaidmuo čia tik išauga.

Miškai veikia kaip klimato vėsintojai, sugerdami milžiniškus kiekius anglies dvideginio. Tačiau norint prisitaikyti prie besikeičiančių klimato sąlygų, gali prireikti didinti medžių rūšių įvairovę, kad būtų padidintas jų atsparumas ir sumažintas pažeidžiamumas kenkėjams bei ligoms.

Be to, tvarus miško biomasės naudojimas energijos gamybai gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir paspartinti perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo.

Švietimas ir plėtra

Miškininkystės efektyvumą neabejotinai didins išsilavinę ir technologijas gerai įvaldę specialistai. Tad miškų savininkų investicijos į švietimą ir gebėjimų auginimą taip pat gali duoti ilgalaikės naudos.

To galima pasiekti per mokymo ir švietimo programas miškininkams, taip pat – ir privačių miškų savininkams bei kitoms suinteresuotoms šalims. Supratimas apie tvarią miškų valdymo praktiką, miškininkystės efektyvumo auginimą ir pažangių technologijų įvaldymą padės užtikrinti geriausias ūkininkavimo miškuose praktikas.

Tad efektyvi miškininkystė yra daugialypis tikslas, apimantis tvaraus valdymo, modernių technologijų, fizinio miškų atkūrimo įvaldymą, taip pat ir prisitaikymo prie klimato kaitos ir švietimo aspektus. Siekdami geriausių rezultatų miškų savininkai gali užsitikrinti ne tik ekonominius tikslus, bet ir ilgalaikę miškų sveikatą, produktyvumą bei vertingą palikimą ateities kartoms.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.