Kur miškų savininkams gilinti savo žinias?

Miško auginimas yra kompleksiška ir pakankamai solidaus žinių bagažo reikalaujanti veikla. Be to, miškas tiesiog prašyte prašo nuolatinio savininko įsitraukimo – domėjimosi tiek savo valdų būkle, tiek ir gilinimosi į naujus auginimo metodus, gerąsias praktikas, specialistų patarimus. Miškų informacijos sklaidos agentūra padeda užtikrinti, jog privačius miško savininkus pasiektų aktuali informacija, o įdomiausias pastabas ar patarimus galima rasti mūsų rubrikoje „Miškininkystės žinios“.

Vis dėlto miškininkystė yra labai plati sritis, o miško savininkas turi būti ne tik visapusiškas gamtininkas, bet ir žemės ūkio, buhalterijos, informacinių technologijų ar net projektų valdymo specialistas. Tad norintiems savo žinias pagilinti iš pagrindų ar net įgyti su miškininkyste susijusią specialybę, patartina pasidomėti Lietuvos aukštųjų ir profesinių mokyklų siūlomomis studijomis, apie kurias šiek tiek plačiau papasakosime toliau.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įvairias edukacijos priemones organizuoja ir Valstybinė miškų tarnyba (VMT). Pavyzdžiui, šių metų spalio 22 dieną ji rengė edukaciją Dubravos miške, kurioje Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus specialistai atskleidė kaip renkami statistiniai duomenys apie miškus ir jų būklę, kaip miškas sugeria atmosferos anglį ir kaip apskaičiuojamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos bei kokie pokyčiai vyksta ūkiniuose ir saugomuose miškuose klimato kaitos kontekste.

VMT svetainėje internete pasiekiama daugybė įvairiausios informacijos, naudingos tiek pradedančiam, tiek patyrusiam miško savininkui: pradedant statistiniais duomenimis, baigiant moksliniais leidiniais.

Konsultacijas miškų savininkams pagal Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą mokymo programą reguliariai rengia ir miškų urėdijos. Jų metu miškų savininkai informuojami miškų naudojimo, atkūrimo, apsaugos, žemės paskirties keitimo ir kitais klausimais.

Aukščiausiosios studijų pakopos

Įgyti miškininkystės bakalauro diplomą šiuo metu siūlo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Anotacijose nurodoma, kad studijų programa skirta rengti miškininkystės krypties plačios erudicijos bakalaurus, kurie turės žinių ir gebėjimų miškininkystės, miško ekologijos, miško ekonomikos ir inžinerijos bei aplinkosaugos srityse ir gebės šias žinias bei gebėjimus pritaikyti profesinėje veikloje besikeičiančiomis gyvenimo sąlygomis.

Studijos apima bendruosius universitetinius dalykus, kaip antai filosofiją, užsienio kalbas, ekonomikos teoriją, teisės pagrindus ir pan. Taip pat – ir pagrindinius dalykus: įvadą į miškininkystės studijas, vadybą, aukštąją matematiką ir tikimybių teoriją, specialiąją fiziką (su meteorologija), bendrąją chemiją, informatiką, geodeziją, darbų ir civilinę saugą, statybos inžinerijos pagrindus, mokslinės ir technologinės kūrybos pagrindus, dirvotyrą, augalų biologiją, dendrologiją, bendrąją ekologiją ir aplinkos apsaugą, miško ekologiją.

Studentams taip pat reikės mokytis specialybės dalykus: miško žvėrių ir paukščių biologiją, distancinius metodus, miško ūkio tvarkymo kompiuterijos pagrindus, dendrometriją, GIS pagrindus, miško melioraciją ir kelius, medžioklėtyros pagrindus, miško prekių mokslą, miško genetiką, selekciją ir sėklininkystę, sodmenų išauginimo technologijas, miško įveisimo ir atkūrimo technologijas, mechanizuoto medžių tvarkymo technologijas, medynų formavimą ir kirtimus, miško apsaugą, miško politikos ir teisės pagrindus, miško ekonomiką ir gamybos organizavimą, miško ūkio valdymą, miško ūkio techniką, miškotvarką, miško eksploataciją ir pan.

Studijas baigusiesiems suteikiamas miškininkystės bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Su juo galima tęsti studijas magistrantūros programose.

Beje, šios pakraipos bakalauro laipsnis leidžia ne tik sėkmingai tvarkytis savo miške, bet ir dirbti Aplinkos ministerijos padaliniuose, Miškų departamente, valstybinėse miškų urėdijose, medienos ruošos įmonėse ir t.t.

VDU Žemės ūkio akademijoje galima įgyti ir miškininkystės mokslo magistro diplomą. 2 metų gilinamoji magistrantūros studijų programa skirta rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, turinčius gilių teorinių žinių miško ekosistemų dinaminio tvarumo, miško ekosistemų našumo ir būklės vertinimo, miško naudojimo ir prekybos organizavimo, miško atkūrimo ekologizacijos srityje, taip pat maksimaliai produktyvių medynų formavimo srityje, gebančius kritiškai vertinti teorines žinias, naujausius metodus bei technologijas ir jas pritaikyti praktikoje, galinčius atlikti mokslinius tyrimus, kūrybiškai taikyti tinkamus metodus, įvertinti tyrimų rezultatus.

Įgiję miškininkystės magistro kvalifikacinį laipsnį asmenys gali dirbti aukščiausios kvalifikacijos miškininkais, užimti vadovaujančio personalo pareigybes valstybinėse įstaigose.

Kitos alternatyvos

Miško savininkai taip pat gali mokytis rinkdamiesi siauresnės specializacijos ar mažesnio kvalifikacinio lygio studijas. Pavyzdžiui, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, Šilutės profesinio mokymo centras, taip pat Biržų technologijų ir verslo mokymo centras siūlo miškininkystės mokymo programas, skirtas suaugusiems įgyti profesinę kvalifikaciją.

Mokymo programa skirta rengti miškininkus, gebančius prižiūrėti ir auginti mišką. Po mokymų suteikiamas programos baigimo sertifikatas – miškininko kvalifikacijos pažymėjimas.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija taip pat siūlo įgyti miškų ūkio studijų profesinio bakalauro diplomą. Tai – aukštojo mokslo neuniversitetinės studijos. Jų metu parengiami aukštojo išsilavinimo miškų ūkio specialistai, gebantys projektuoti bei organizuoti daugiatikslį, nenutrūkstamą miškų naudojimą, išsaugant biologinę įvairovę ir gamtines vertybes. Studentai dažniausiai renkasi miško auginimo, medienos ruošos ir miškotvarkos specializacijas.

Taip pat galima rinktis ir dar siauresnes specialybes: pavyzdžiui, įgyti miško darbininko kvalifikaciją, kuri užtikrina gebėjimus želdinti mišką, įveisti mišką nenaudojamuose žemės ūkiui plotuose, dirbti miško ūkio darbų mechanizmais ir įrankiais, ugdyti įvairios rūšinės sudėties ir struktūros medynus, saugoti ir plėtoti biologinę įvairovę, saugoti mišką nuo gaisrų bei gesinti kilusius gaisrus, prižiūrėti ir saugoti miško objektus ir miško produkciją, vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimus, žinoti apsaugos priemonių nuo ligų, kenkėjų ir žvėrių pažeidimų taikymą, medienos ruošos technologijas, augalinių žaliavų paruošimą, miško augimo ir formavimosi dėsningumus ir juos suprasti. Visa tai – miško augintojo žinių pamatas.

O jau minėtose Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje ar Šilutės profesinio mokymo centre taip pat dėstoma miško ruošos darbų vadovo mokymo programa. Ją baigus, kvalifikacija nesuteikiama, tačiau įgyjama teisė dirbti miško ruošos darbų vadovu. Tai užtikrina galimybę organizuoti miško ruošos darbus ir jiems vadovauti įmonėse, kuriose pjaunami medžiai.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Kokie metodai leidžia našiau auginti mišką?

Šiuolaikinės technologijos, sertifikavimo sprendimai, apgalvoti organizaciniai metodai – visa tai padeda moderniems miškų augintojams siekti geriausių rezultatų. Štai paprastas pavyzdys – specializuota programinė įranga leidžia imituoti daugybę miško auginimo etapų tiesiog kompiuterio ekrane ir sumodeliuoti optimalų kelią, kurio laikantis bus užtikrinamas našesnis miško auginimas ir geresnė jo priežiūra.

Tad kalbant apie šiuolaikiškus miškų valdymo metodus ir gerąsias praktikas, galima trumpai išskirti penkias pagrindines sritis, kurioms miškų savininkai neabejotinai turėtų skirti daugiau dėmesio.

Tvarus miškų tvarkymas ir sertifikavimas

Dar praeitame amžiuje suformuluota tvaraus miško išteklių naudojimo koncepcija nurodo, kad miškai turėtų būti auginami ir prižiūrimi taip, kad teiktų visuomenei nenutrūkstamą naudą, todėl miškų plotai turėtų būti nuolat atkuriami ir plečiami, stiprinama miškų sveikata (apie tai kalbėjome praeitame straipsnyje), gausinama biologinė įvairovė ir tausojami visi miškų ekosistemos elementai. Šia koncepcija vadovaujamasi ar bent jau stengiamasi vadovautis kone visoje Europoje.

Svarbiausia, kad tvariai naudojami miškai gali patenkinti įvairius subalansuotus žmonijos poreikius – nuo energetikos, statybų ar žaliavų pramonės iki sociokultūrinių interesų. Be to, tvarus miško naudojimas yra neatsiejamas nuo medienos pramonės, o jos kuriamas ekonominis efektas žmonijai yra ne ką mažiau svarbus. Pavyzdžiui, ūkiniuose miškuose ribojant ūkinę veiklą labiau plistų miško ligos ir kenkėjai, intensyviai plėstųsi, ypač derlingesniuose dirvožemiuose, krūmynai ir menkavertės medžių rūšys.

Tad tvarus miškų tvarkymas apima metodus, kurie užtikrina ilgalaikį miškų išsaugojimą, atsižvelgiant į ekologinius, socialinius ir ekonominius aspektus. Sertifikavimo sistemos, tokios kaip antai FSC (angl. Forest Stewardship Council), skatina atsakingą miškų tvarkymą, taikant tvarius metodus.

Sertifikavimo sistemų naudojimas ne tik padeda pagerinti miškų valdymą, bet ir leidžia miško savininkui užtikrinti, kad produktai iš jo patiektos medienos atitiktų tvarumo standartus. Sertifikuoti miškus galima ir Lietuvoje.

Tikslusis (technologijomis grįstas) miškininkystės valdymas

Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę tiksliai valdyti net didžiausius miško plotus, tam pasitelkiant ribotus resursus. Globalaus pozicionavimo (GPS) įrenginių, geografinės informacinės sistemos (GIS) programų, dronų ir nuotolinio stebėjimo sistemų naudojimas leidžia valdyti ūkinius miškus gerokai našiau.

Visos šios technologijos įgalina tikslų miško būklės nustatymą, kenkėjų ir ligų paplitimo stebėjimą, medynų rūšių įvairovės nustatymą, kirtimų ir medienos tiekimo planavimą nuotoliniu būdu, pasitelkiant mažesnį specialistų skaičių ir taupant jų laiką.

Naudojant dronus ar palydovinius vaizdus, galima greitai ir tiksliai įvertinti miško būklę, stebėti augalijos pokyčius, kenkėjų plitimą, miškų gaisrus ir kitus svarbius aplinkos veiksnius.

Miško atkūrimas ir regeneracijos skatinimas

Miško atkūrimas apima tiek natūralių, tiek dirbtinių metodų naudojimą, siekiant skatinti miško augalijos atkūrimą po kirtimų, gaisrų, gamtos stichijų ir pan. Tai gali būti padaryta sodinant vietines rūšis, skatinant natūralų žėlinių augimą, kontroliuojant invazines rūšis ir taikant tinkamas dirvožemio tvarkymo priemones.

Speciali šiuolaikinė kompiuterių programinė įranga jau leidžia efektyviai modeliuoti ir prognozuoti įvairių rūšių regeneracijos sėkmę, atsižvelgiant į įvairias aplinkos sąlygas.

Klimato kaitos valdymas

Miškai vaidina pagrindinį vaidmenį anglies dvideginio šalinime iš atmosferos. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Siekiant maksimaliai išnaudoti miškų gebėjimą saugoti anglį, reikia skatinti natūralią miškų struktūrą ir biologinę įvairovę. Svarbu sudaryti sąlygas miškams kaupti daugiau anglies per ilgesnį laikotarpį.

Miškai taip pat atlieka svarbų vaidmenį gerinant vandens kokybę. Jei miškai auga tvariai, apsaugomi vandens telkiniai, užkertamas kelias dirvožemio erozijai ir išlaikomas upių bei upelių vientisumas.

Vėlgi į pagalbą miškų savininkams gali atkeliauti šiuolaikinės technologijos. Specialios programos leidžia taikyti anglies sekvestracijos modelius ir pasitelkti prognozavimo įrankius, siekiant apskaičiuoti miškų anglies kaupimo potencialą ir įvertinti miško valdymo poveikį klimatui. Šie skaičiai ateityje gali tapti pamatu išvestiniams veiksmams – miškų, kaip investicinio turto, vertinimui.

Bendruomenės įtraukimas ir dalyvavimas

Įtraukiant vietines bendruomenes į miškų valdymo procesą taip pat galima užtikrinti ilgalaikį miškų išsaugojimą ir tvarų naudojimą. Vietos gyventojai gali suteikti vertingų istorinių žinių apie vietinę ekosistemą, biologinę įvairovę, taip pat jie gali būti labiau motyvuoti prisidėti prie tvarios lokalios miškininkystės.

Kai kurioms vietinėms bendruomenėms miškai – kultūriškai ir dvasiškai svarbi vertybė. Tvari miškininkystė apima ir šį aspektą, todėl ir siekia padėti vietiniams išlaikyti jų ryšį su miškų buveinėmis, tuo pačiu puoselėjant harmoningą santykį tarp žmogaus ir gamtos.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško sveikata: kas jai kenkia ir kaip saugotis?

Miškų savininkai privalo nuolat domėtis savo turto būkle, nes jam kyla įvairiausių pavojų: tai – ir audros, ir gaisrai, ir žmonių ar gyvūnų veikla, medžius taip pat puola ir įvairios ligos bei vabzdžiai kenkėjai. Kaip prižiūrėti miškus, kad būtų laiku pastebėta pastarųjų veikla? Kada ir kokių veiksmų imtis miško savininkui, kad užkardytų kenkėjų sukeliamus pavojus?

Kas kenkia?

Pagal pažeidimų pobūdį miškų kenkėjai skirstomi į 4 grupes: vaisių ir sėklų kenkėjus, šaknų kenkėjus, spyglius bei lapus graužiančius kenkėjus ir liemenų kenkėjus.

Vaisiams ir sėkloms kenkia kai kurie drugiai ir vabalai. Jie pažeidžia spygliuočių kankorėžius, ąžuolų giles, įvairių medžių sėklas.

Šaknų kenkėjai priklauso vabalų (pvz., juodvabaliai) ir dvisparnių (pvz., ilgakojai uodai) būriams. Ypač daug žalos daigų ir jaunų medelių šaknims padaro grambuoliai ir kurkliai. Pažeidus šaknis, augalai išdžiūsta.

Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai minta sveikų medžių spygliais bei lapais, dėl to medžiai nusilpsta ir sumažėja medienos prieaugis. Labiausiai paplitę yra pjūkleliai, kirpikai, lapsukiai, žiemsprindžiai. Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai sudaro masinio išplitimo židinius, tačiau miškuose jie išplinta ir kenkia cikliškai: kas keletą ar keliolika metų.

Liemenų kenkėjai didesnę gyvavimo dalį praleidžia po medžių žieve, medienoje. Dėl jų veiklos medžiai taip pat nusilpsta ar net išdžiūva, sumažėja medienos prieaugis.

Patys pavojingiausi spygliuočių medžių liemenų kenkėjai – vabalų būrio atstovai – žievėgraužiai. Šie vabalai dar vadinami kinivarpomis. Jų pažeidimus galima atpažinti iš apatinėje žievės pusėje išgraužtų takų, dėl kurių žievė vėliau nukrenta, o medžiai ima džiūti.

Didelę žalą liemenų kenkėjai daro ir medienai. Lietuvos eglynuose neretas svečias yra eglinis ūsuotis, kurio lervos daro takus medienoje, blogina jos kokybę. Be minėtų liemenų kenkėjų, gana dažnai miškuose aptinkami straubliukai, medgręžiai, ūsuočiai.

Kaip saugotis?

Siekiant apsisaugoti nuo kenkėjų, taikomi miško ūkiniai, cheminiai, mechaniniai-fiziniai ir biologiniai apsaugos metodai. Visų jų pagrindinis tikslas – neleisti pažeidimų židiniams išplisti, užkardyti kenkėjų veiklą dar jos pradžioje.

Kaip ir žmogaus sveikatos priežiūra visuomet prasideda nuo higienos, taip pat – ir miške. Kad kenkėjai neplistų, visų pirma būtina laikytis sanitarinės apsaugos taisyklių. Jose numatomos tokios privalomos miško ūkinės-sanitarinės priemonės:

  • kirtimo liekanų sutvarkymas ar pašalinimas iš kirtaviečių;
  • sausuolių, vėjovartų, snieglaužų, džiūstančių, kenkėjų bei ligų labai pažeistų medžių pašalinimas iš medynų;
  • spygliuočių medienos išvežimas iš miško.

Cheminiai sanitarinės miško apsaugos metodai – tai pažeistų medžių, jų vaisių ar sėklų, iškirstų bei miške laikomų medžių apdorojimas cheminiais preparatais. Tam naudojami kenkėjus bei ligas naikinantys beicai, insekticidai ar fungicidai.

Tarp mechaninių-fizinių kenkėjų ir ligų naikinimo metodų verta išskirti vabzdžiagaudžių medžių naudojimą. Jų kiekis priklauso nuo liemenų kenkėjų gausos ir rūšies. Birželį tokių medžių žievė nulupama ir sudeginama kartu su kenkėjais. Be to, atsižvelgiant į kenkėjų rūšis ir gausą, kartais taip pat kasami grioveliai, duobutės, naudojamos šviesos gaudyklės – šiomis priemonėmis taip pat renkami ir naikinami kenkėjai.

Taikant biologines naikinimo priemones, pažeistuose miškuose dauginami ir aptveriami skruzdėlynai, paliekami drevėti medžiai (1–2 vnt./ha), keliami inkilai. Šių priemonių tikslas – apsaugoti miškus nuo galimų kenkėjų ir ligų išplitimo, priviliojant kitų rūšių atstovus (pvz., paukščius, skruzdėles), mintančius kenkėjais.

Kada svarbu pasirengti?

Pavasario pradžia – kovo ir balandžio mėnesiai – yra tas metas, kai kenkėjams skiriama daugiausia dėmesio. Kovą reikėtų iškelti vabzdžių gaudykles, pagal poreikį išdėlioti nukirstus vabzdžiagaudžius medžius. Nuo balandžio galo jau stebimi kenkėjai ir prižiūrima, kad jie neišplistų, tačiau prižiūrėti savo mišką reikia ir vėliau, nes pažeidimų gali atsirasti įvairiu metu.

Susitvarkyti mišką, pašalinti išverstas ir išlaužytas žalias egles ir pušis reikėtų iki šiltojo sezono pradžios – maždaug iki balandžio pabaigos. Kitaip, vėliau, išvirtę ir išlūžę šie spygliuočiai taps medžių liemenų kenkėjų dauginimosi šaltiniu.

Iki orų atšilimo sutvarkyti visas žiemą atsiradusias medžių vėjavartas, vėjalaužas ir snieglaužas rekomenduojama ir todėl, kad kol žemė šalta, atliekant bet kokius darbus mažiausiai nukenčia miško dirva.

Nesutvarkytose žaliose eglėse prisidauginę liemenų kenkėjai vasarą gali persimesti į kitus medžius ir taip sukelti sunkiai sustabdomą plačių miško plotų džiūvimą. Bene geriausiai iš jų dabar žinomas eglių siaubas žievėgraužis tipografas, pušų liemenyse dažniausiai tarpsta didysis ir mažasis kirpikai.

Kadangi vasarą kenkėjai suaktyvėja, mišką stebėti patartina iki pat šaltojo sezono. Kenkėjų apniktus medžius taip pat reikėtų stengtis pašalinti iš miško su visa žieve, kad jie nepersimestų toliau. Jeigu liemenų kenkėjai išsivysto ir išplinta, medžių šalinimas nebepadės.

Atpažinti miškuose plintančius kenkėjus ir patarti, kokias priemones taikyti kovai su jais, gali miškininkai ir miškų urėdijų specialistai. Todėl visada reikėtų jiems pranešti apie pastebėtus miškuose gausius kiekius skraidančių vabzdžių, nugraužtus spyglius ar lapus, išdžiūvusias medžių grupes ir pan.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškuose – ne tik medžiai. Kuo dar reikėtų pasirūpinti?

Miškų savininkų ūkinė veikla neapsiriboja vien medžių auginimu ir priežiūra. Jiems taip pat tenka prievolė įrengti ar rūpintis tokiais infrastruktūros objektais, kaip, pavyzdžiui, miškų keliai ar priešgaisrinės priemonės. Tad ką svarbu žinoti, kad greta širdį glostančių medynų puoselėjimo būtų tinkamai prižiūrėti ir kiti objektai?

Miškų keliai ir jų priežiūra

Lietuvoje keliai, priklausomai nuo transporto priemonių eismo pralaidumo, socialinės ir ekonominės jų reikšmės, skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius. Miškų keliai priskiriami vietinės reikšmės vidaus keliams, kurie apibūdinami kaip juridinių ar fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai, nuosavybės teise priklausantys valstybei, savivaldybei, juridiniams ar fiziniams asmenims.

Miškų keliai būtini sanitarinei ir priešgaisrinei miškų apsaugai užtikrinti, taip pat paruoštai medienai išgabenti. Šie keliai dažnai yra svarbūs atokiau įsikūrusiems gyventojams, taip pat savo valdomis besinaudojančių privačių miškų savininkams ar tiesiog į pasirinktą gamtos lopinėlį nukakti norintiems miškų lankytojams.

Vykdant miškų kirtimus į kirtavietes ir iš jų vyksta intensyvus sunkiasvorės technikos judėjimas. Tokios transporto priemonės intensyviai naudoja miškų kelius ir daro didelį poveikį jiems, neretai juos ir pažeidžia.

Lietuvos miškų įstatyme numatyta, kad miškų kelių, einančių per miškų savininkų ir valdytojų valdas, priežiūrą ir tvarkymą privalo atlikti tų valdų valdytojai, savininkai ar naudotojai. Kitaip sakant, miškų kelius tvarkyti privalo ne tik miškų, kuriais eina tie keliai, savininkai ar valdytojai, bet kiti asmenys, kurie naudojasi keliais ir juos sugadina ar padaro kitokios žalos.

Vis dėlto stebėti miškų kelių būklę ir jos pokyčius natūraliai turėtų aplink juos besidriekiančių miškų valdytojai bei savininkai. Ši stebėsena nėra vien dėl varnelės pasidėjimo. Kelio savininkas gali teisės aktų nustatyta tvarka laikinai apriboti, nutraukti eismą ar uždaryti kelią dėl avarijų, stichinių nelaimių, per polaidį, esant itin karštiems orams, kai dėl to gali būti sugadintas kelias, kelio tiesimo ar taisymo, priežiūros darbų metu bei kilus grėsmei saugiam eismui.

Taip pat savivaldybių vykdomosioms institucijoms nustačius laikotarpį, kada ypač didelė kelių sugadinimo tikimybė, medienos transportuotojai privalo jas informuoti apie planuojamą gabenti apvaliąją medieną atitinkamos savivaldybės teritorijoje esančiais vietinės reikšmės vidaus keliais – taigi, ir miškų keliais taip pat.

Priešgaisrinės saugos priemonės

Lietuvos miškuose taikoma bendra priešgaisrinių priemonių sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir priešgaisrines saugos priemones. Tarp pastarųjų taikomos profilaktinės-perspėjamosios priemonės – visuomenės informavimas apie priešgaisrinę saugą.

Toks informavimas gali būti atliktas miškuose statant informacinius stendus, kuriuose perspėjama apie galinčius kilti pavojus. Taip pat rekomenduojamas rekreacinis miškų sutvarkymas – poilsiaviečių su laužavietėmis įrengimas tam tinkamose vietose, skatinant miškų lankytojus naudotis patogia infrastruktūra ir nekurti laužaviečių bet kur.

Kitomis priešgaisrinėmis priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti atsirandančius gaisrų židinius, užkardyti ugnies plitimą. Dėl to per visą medynų augimo laikotarpį, atsižvelgiant į jų degumo klasę, įrenginėjamos priešgaisrinės juostos, dalies jų funkcijas sėkmingai atlieka ir tie patys miškų keliai.

Priešgaisrinės juostos gali būti specialios mineralizuotos juostos, kuriose būna pašalintos degiosios medžiagos. Taip pat tai gali būti lapuočių medžių juostos, kuriose pašalinamos išvartos, surenkamos šakos, arba spygliuočių medžių juostos, kuriose sumažintas degiųjų medžiagų kiekis, bei magistralinės juostos kalninės pušies medynuose.

Pastarosios įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose. Šiose juostose iškertama ir pašalinama visa sumedėjusi augalija, įrengiami priešgaisriniai keliai.

Priešgaisrinės juostos įrengiamos prie geležinkelių, kelių, kvartalinių linijų ar kvartalų viduje, kitų galimų gaisro kilimo vietų (prie stovyklaviečių, ūkinės veiklos objektų ir pan.).

Ką ir kada tvarkyti?

Miškuose ūkininkaujantys savininkai infrastruktūros priežiūros darbus atlieka tam tinkamiausiu metu. Štai pavasarį, orams pamažu šylant, tvarkomas priešgaisrinis miško inventorius, ruošiami ir statomi priešgaisriniai stendai, įrengiamos ir atnaujinamos priešgaisrinės juostos.

Kovo mėnesį jau pradedami ir miškų kelių priežiūros bei remonto darbai. Taip pat rengiamos poilsio aikštelės. Žemei sušilus tvarkomi grioviai, o pavasariui besibaigiant turėtų būti baigti visi su priešgaisrinės įrangos įrengimu susiję darbai.

Tuo metu miškų keliai gali būti taisomi, atnaujinami ar tiesiami visą vasarą – kuomet tam tinkamiausios gamtos sąlygos. Tradiciškai šie darbai baigiami rudeniui įsibėgėjus, maždaug besibaigiant rugsėjui.

Vidurvasarį taip pat rekomenduojama nepamiršti atnaujinti priešgaisrines mineralizuotas juostas bei patikrinti priešgaisrinių stendų ir poilsiaviečių būklę, įvertinti, ar miškuose gausiau besilankantys žmonės jų nesugadino.

Prasidėjus rudeniui vertėtų patikrinti ir esant poreikiui suremontuoti griovių pralaidas, kad šaltesniuoju sezonu gerai nutekėtų vanduo. Įpusėjus rudeniui reikėtų dar kartą atnaujinti mineralizuotas priešgaisrines juostas, o jau artėjant žiemai nuimti ir, esant poreikiui, suremontuoti priešgaisrinius stendus.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško dirvožemio priežiūra: ką svarbu žinoti?

Dauguma žmonių pasivaikščiodami miške dažniau pakels galvas į viršų, nei nunarins žemyn. Vis dėlto, nors medžių lajoms grožiu prilygti ir negali, po mūsų kojomis plyti labai svarbi miško dalis. Sveikai miško ekosistemai labai svarbu išlaikyti kokybišką ir tvarų miško dirvožemį. Jis yra medžių augimo, vandens kiekio reguliavimo ir maistinių medžiagų apyvartos pagrindas. Tad kiekvienam miško savininkui svarbu žinoti svarbiausias dirvožemio priežiūros taisykles ir tinkamai jas įgyvendinti. Tai gali padėti išsaugoti ir pagerinti miško sveikatą bei užtikrinti ilgalaikį jo produktyvumą.

Kokybiška miško priežiūra, laikantis nustatytų taisyklių, nuosekliai didina jo medynų našumą, augina jo vertę. Todėl natūraliai tuo turėtų būti suinteresuotas kiekvienas miško savininkas. Ne mažiau svarbu, kad puoselėjamame miške nesunkiai užtikrinama ekologinių ir ekonominių interesų pusiausvyra, kuri svarbi tiek savininkui, tiek ir visuomenei.

Suprasti dirvožemį

Miško dirvožemis yra nuolat kintantis darinys, sudarytas iš organinių medžiagų, mineralų, oro ir vandens. Jis suteikia terpę veistis daugybei įvairių organizmų – nuo bakterijų ir grybelių iki vabzdžių ir sliekų. Visi jie atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį skaidant organines ir perdirbant maistines medžiagas. O jau miško dirvožemio sveikata daro tiesioginį poveikį medžių augimui, miško biologinės įvairovės palaikymui ir bendrai ekosistemai.

Ką reikia žinoti apie miško dirvožemio priežiūrą?

  • Kuo mažiau trikdymo

Dirvožemio trikdymas gali sukelti nereikalingą jo suplūkimą, eroziją ir organinių medžiagų praradimą, o tai ilgainiui nulemia dirvožemio struktūros degradavimą ir būklės suprastėjimą. Norėdami sumažinti trikdžius ribokite sunkiasvorio transporto ar įrangos patekimą ant dirvožemio. Geriau naudokite lengvasvorę techniką ir venkite darbų miške, kai jame labai šlapia, kad išvengtumėte dirvožemio suplūkimo.

Rekomenduotina miške išsaugoti skirtingas medžių rūšis ir skirtingo amžiaus medžius, kad būtų išlaikoma dirvožemio struktūra ir biologinė įvairovė. Vienarūšiai miškai nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą.

Tik reikia atminti, kad nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten grynieji vienos rūšies želdiniai yra perspektyvūs. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose. Juose rekomenduojama sodinti tikslines ir pagalbines medžių rūšis.

  • Organinių medžiagų saugojimas

Organinės medžiagos yra būtinos dirvožemio derlingumui, drėgmės sulaikymui ir dirvožemyje gyvenančių organizmų buveinės užtikrinimui. Tam rekomenduojama palikti miške prikritusius lapus ir įvairias sumedėjusias nuolaužas, šakas bei krituolių rąstus: jiems natūraliai suirus, dirva bus praturtinta organinėmis maistinėmis medžiagomis.

Tokia miško paklotė sukaupia mineralinių medžiagų atsargas, mažina vandens paviršinį  nuotėkį, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmų veiklai. Papildomai, kur reikia, galima dirvą mulčiuoti ar nukloti kompostu. Tai leis papildyti dirvožemį maistinėmis medžiagomis ir sustiprinti jo struktūrą.

  • Užkirskite kelią erozijai

Dirvožemio erozija gali išeikvoti maistinių medžiagų turtingą viršutinį dirvožemio sluoksnį ir sumažinti bendrą jo derlingumą. Vienas iš veiksmingų erozijos kontrolės metodų yra apsauginės paklotės sukūrimas. Tam galima pasodinti augalijos rūšis, tokias kaip įvairios žolės, paparčiai ar krūmai, kurios apsaugos dirvą nuo erozijos ir padidins organinių medžiagų kiekį joje.

Kita rekomendacija – sukurti buferines apsaugos zonas. Pavyzdžiui, galima palaikyti vegetatyvines buferines augalijos zonas palei upes, kanalus ar pelkėtas vietoves, kad būtų filtruojamas vandens nuotėkis ir stabilizuojamos perteklinio vandens ribos.

  • Natūraliai didinkite dirvožemio derlingumą

Miškuose patartina vengti cheminių trąšų naudojimo, nes jos gali sutrikdyti dirvožemio ekologiją. Vietoj to patartina sutelkti dėmesį į natūralius dirvožemio derlingumo didinimo metodus, skatinančius azotą kaupiančius augalus: pavyzdžiui, galima pasodinti tokias rūšis kaip alksnis ar ankštiniai augalai, kurie natūraliai praturtina dirvą azotu. O štai organinės trąšos gali praversti: maistinių medžiagų kiekį ir dirvožemio struktūrą galima pagerinti naudojant jau minėtą kompostą ar kitas žaliąsias trąšas.

Kaip išvengti didesnių klaidų?

Miško dirvožemio priežiūra reikalauja savininko dėmesio, kad būtų išvengta didesnių klaidų. Kaip pavyzdys – perteklinis chemikalų naudojimas. Per didelis herbicidų ar cheminių trąšų naudojimas gali pakenkti naudingiems dirvožemio organizmams ir sukelti maistinių medžiagų disbalansą.

Kita dažna klaida – dirvožemio suplūkimo ignoravimas. Šios problemos nepaisymas gali tapti rimtu trukdžiu medžių šaknų augimui ir vandens prasiskverbimui, o tai galiausiai pablogins medžių būklę. Lygiai taip pat negalima ignoruoti ir erozijos, kuri gali greitai pabloginti dirvožemio kokybę ir sumažinti miško produktyvumą.

Todėl miškų savininkams rekomenduojama reguliariai stebėti dirvožemio būklę. Galima atlikti dirvožemio tyrimus, kad patikrintumėte pH (rūgštingumo/šarmingumo) lygį, maistinių medžiagų kiekį ir organinių medžiagų sandarą. Apie dirvožemio būklę gana gerai indikuoja ir pati augalija, jos sveikumas.

Remiantis šiais stebėjimais galima pritaikyti reikalingas priežiūros priemones, kad dirvožemio būklė būtų optimali. Papildomai rekomenduotina pasikonsultuoti su miško priežiūros specialistais.

Tinkamas dėmesys ir proaktyvūs veiksmai prižiūrint miško dirvožemį užtikrins reikiamą pagrindą sveikam, gyvybingam ir ilgaamžiui miškui bei visai jo ekosistemai.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Invazinių rūšių kontrolė: kokios grėsmės gali kilti Lietuvos miškams?

Invazinės rūšys – nemenkas galvos skausmas bet kurioje teritorijoje puoselėjamai florai ar faunai. Miškų savininkams ši problema taip pat gali tapti opi. Tikslingai ar netyčia iš kitų valstybių (kartais ir labai tolimų kraštų) patekusios medžių rūšys paprastai pasižymi sparčiu plitimu ir tuo, kad nustelbia daugybę šimtmečių gyvavusius vietinius medžius bei stengiasi užimti jų vietą. Taip ne tik prarandami norimi auginti medžiai, bet ilgainiui dėl vienos rūšies dominavimo kyla pavojus visai bioįvairovei.

Tad kova su invazinėmis rūšimis yra labai svarbi norint išsaugoti vietines miško ekosistemas, jų sveikatą, ekonominį gyvybingumą ir socialinę vertę. Laimei, mūsų šalyje šios problemos mastas dar nėra didelis, o iš visų invazinių rūšių miškų savininkams reikia atkreipti dėmesį į keletą.

Dvi rūšys

Lietuvos miškuose daugiausia aptinkamos dvi invazinės medžių rūšys: baltažiedė robinija ir uosialapis klevas. Baltažiedė robinija išsiskiria tuo, kad ne tik sparčiai plinta ir nustelbia vietines rūšis, bet ir keičia dirvožemio cheminę sudėtį.

Tuo metu uosialapis klevas didžiausią grėsmę kelia augdamas upių pakrantėse, nes ten suauga į tankius sąžalynus ir ilgainiui taip pat išstumia vietines rūšis bei keičia tipiškos paupių augalijos buveines. Jo dominuojami paupiai ilgainiui tampa paprasčiausiais estetinės vertės neturinčiais brūzgynais.

Pavojų kelia ir tai, kad į upes patekusios uosialapių klevų sėklos gali nuplaukti didelius atstumus ir taip sėkmingai plisti naujose vietovėse. Miestuose ir arčiau jų augantys uosialapiai klevai taip pat kelia tiesioginę grėsmę alergiškiems žmonėms, kuriuos dirgina jų žiedadulkės.

Kodėl pavojingos?

Be grėsmės vietinių rūšių medžių ir augalijos išgyvenimui, invaziniai medžiai gali padėti persikelti ir kitiems nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.

Invazinės rūšys gali sutrikdyti ekologinius procesus, tokius kaip kitų medžių maistinių medžiagų apykaita, augalų apdulkinimas ir sėklų sklaida, todėl miško ekosistemos destabilizuojamos. Invazinės rūšys gali pabloginti su miškais susijusias kultūrines ir rekreacines vertybes, pavyzdžiui, sumažindamos natūralių kraštovaizdžių estetinį patrauklumą, kaip minėtų uosialapių klevų atveju upių pakrantėse.

Jeigu invazinės rūšys jau įsigyvena miške, neišvengiamai teks apgalvoti jų naikinimą. Aplinkos ministerija savo svetainėje internete teigia, kad invazinės rūšys naikinamos vadovaujantis Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarka bei kitais teisės aktais.

Jeigu invazinės rūšys auga miško žemėje, pagal Miško kirtimų taisyklių nuostatas, invazinių medžių rūšių kirtimo amžius visų grupių miškuose neribojamas. Naikinant invazines krūmų rūšis netaikomi jokie apribojimai.

Ministerija nurodo, kad norint kirsti pavienius invazinius žalius medžius, reikia pateikti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniam poskyriui pranešimą apie ketinimą kirsti mišką. Nevietinių, svetimžemių ar invazinių medžių rūšių medynus leidžiama pertvarkyti medynų ir krūmynų pertvarkymo kirtimais pagal Miško želdinimo ir žėlimo projektą, parengtą Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų nustatyta tvarka.

Svarbu stebėti mišką

Visoje Europoje aptinkama apie 11 tūkst. svetimų šiam kontinentui augalijos rūšių ir šis skaičius sparčiai auga, mat kiekvienais metais nustatomos dešimtys naujų augalų, kurie į mūsų žemyną pateko iš kitų pasaulio regionų. Tad kol kas galima sakyti, kad Lietuvai invazinių rūšių daroma žala sąlyginai yra nedidelė.

Dėl to iš dalies galima paploti per petį Lietuvos miškininkams ir miškų savininkams, kurie istoriškai pakankamai skeptiškai vertino idėją mūsų krašte auginti egzotines medžių rūšis. Nes jos į svetimą kraštą dažniausiai patenka dviem būdais: atsitiktinai arba būtent sąmoningai įvežtos žmonių, vedamų ekonominių ar paprasčiausių estetinių interesų.

Kovojant su invazinėmis rūšimis, efektyviausiai veikia prevencija. Užkirsti kelią invazinių rūšių plitimui gali padėti paprasčiausias sąmoningas elgesys – pavyzdžiui, savo miškų stebėjimas.

Reguliarus nuosavo miško stebėjimas gali padėti nustatyti invazines rūšis ankstyvoje jų augimo stadijoje. Nustačius, gali būti taikomos greito reagavimo priemonės, pavyzdžiui, išgyvendinimas arba apribojimas, siekiant užkirsti kelią jų plitimui.

Invazinės rūšys dažnai keičia miško ekosistemų struktūrą ir sudėtį, todėl nyksta biologinė įvairovė ir ekosistemos funkcijos. Todėl vietinės augmenijos ir buveinių atkūrimas, aktyvesnis vietinių rūšių augalijos sodinimas taip pat gali padėti pakeisti invazinių rūšių sukeltus pokyčius bei paskatinti vietinių miško ekosistemų atsigavimą.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškas – ne tik medžiai: nuo ko jis mus saugo?

Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose miškuose klestinti biologinė įvairovė apibrėžiama kaip pagrindinis planetos „skydas“ kovoje su klimato kaita. Miškuose sukoncentruota didžiausia biologinės įvairovės – augalų ir gyvūnų – dalis. Todėl jos nuolatinis atkūrimas ir išsaugojimas – viena iš žmonijos išgyvenimo sąlygų.

Sveikas ir gyvybingas, didele biologine įvairove pasižymintis miškas saugo gyvybę gamtoje palaikančius vabzdžius, derlingus dirvožemius ir atveria kelius užgimti daugybei naujų genetinių rūšių – visa tai būtina ilgalaikiam maisto tiekimo užtikrinimui. Tinkamas sąlygas turinčios laukinės gamtos buveinės užtikrina nuolatinį maistinių medžiagų perdirbimą, oro ir vandens išvalymą, padeda dirvožemiui iš aplinkos paimti ir kaupti anglį, reguliuoja klimatą ir saugo mus nuo stichinių nelaimių.

Viskas susiję

Svarbu suprasti, kad miškas apima ne tik medžius. Tiek jo paklotė, augalija, grybai, miške gyvenantys vabzdžiai, paukščiai ar kiti gyvūnai yra neatsiejama bendrosios buveinės (populiariai vadinamosios laukinės gamtos) dalis.

Kone bet kuriame miške įvairių floros ir faunos rūšių galima priskaičiuoti tūkstančiais, didelę jų dalį sudaro plika akimi sunkiai pamatomi organizmai. Nepaisant to, jų reikšmė miškui yra milžiniška, o bet kurios vienos rūšies gyvenimas tampriai susijęs su kitomis rūšimis.

Ir miško savininkams svarbu pasirūpinti visos buveinės gerove, ne vien tik medžiais. Beje, visapusiškas rūpestis mišku ir jo gyventojais išsirutulioja ne tik į ekologinę, bet ir į ekonominę naudą.

Kas kelia pavojų miškų bioįvairovei?

  • Miškuose žalą darantys organizmai atsiranda ten, kur yra didelė vienos rūšies potencialaus mitybos šaltinio koncentracija. Kitaip sakant, didesnę riziką užtraukia homogeniniai miškai, sklypai, kuriuose dominuoja vienos rūšies augalija. O miškai, kuriuose auga įvairios medžių rūšys ir kurių struktūra sudėtinga, yra daug atsparesni potencialiems kenkėjams.

Rūšių turtingame miške potencialūs kenkėjai visada susiduria su tinkamo maisto netolygiu išsidėstymu. Be to, tokiuose miškuose kenkėjai turi didesnę konkurenciją dėl maisto medžiagų, o tai savaime reguliuoja ir jų populiaciją.

  • Neretai medžiai smarkiai nusilpsta ir tampa lengvai pažeidžiami jais mintančių vabzdžių ar kitų organizmų dėl stichinių reiškinių ar besikeičiančio klimato. 2022 m. valstybinio audito ataskaitoje buvo nurodoma, kad per paskutinius 5 metus iki ketvirtadalio bendro miškų ploto išaugo kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skaičius.

Jei poveikis lokalus, tokie židiniai gana greit užgęsta arba yra sutvarkomi. Klimatinis poveikis gali būti žymiai platesnio masto, tad natūraliai tokie židiniai neužges, kol miškų rūšinė sudėtis nepersitvarkys prisitaikydama prie naujų klimato sąlygų.

  • Miškininkystės požiūriu labai vertinamas pageidaujamos rūšies pomiškis. Kertant, retinant medynus ar atliekant kitas miško ūkines priemones jį rekomenduojama saugoti. Išsaugotas perspektyvus pomiškis garantuoja natūralių miškų atsikūrimą, kurie pasižymi stabilumu ir atsparumu.

 

  • Pavasarį, bundant gamtai, gyvūnai miškuose ieško atokesnių vietų, kur netrikdomi galės atsivesti jauniklių, paukščiai suka lizdus. Miškai tuomet tampa itin jautria ekosistemos dalimi, kurioje žmogaus veikla turit būti itin gerai pasverta ir yra ribojama. Pavyzdžiui, nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 dienos galioja miškų kirtimo ribojimai. Apie juos galima sužinoti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniuose poskyriuose.

Pagrindiniai tokių apribojimų tikslai – gyvūnų veisimosi laikotarpiu sumažinti jų trikdymą. Pjovimo ir kitokie miško darbai baido tiek ant žemės gyvenančius gyvūnus, tiek paukščius, verčia juos palikti lizdus. Todėl apsaugos priemonėmis suteikiamas laiko tarpas gyvūnams sėkmingai susilaukti palikuonių.

  • Kalbant apie kirtimus, taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo 2024 m. kovo 19 d. įsigaliojo Miško kirtimo taisyklių pakeitimai. Jie numato, kad biologinei įvairovei išsaugoti II-IVA miškų grupių miškuose privaloma biržėse palikti visus ne mažesnio kaip 150 cm skersmens ąžuolus (jei tokių nėra, 1 ha palikti ne mažiau kaip vieną ne mažesnio kaip 50 cm skersmens ąžuolą), 130 cm – drebules, 95 cm – maumedžius, uosius, 85 cm – pušis, bukus, klevus, vinkšnas, guobas, liepas, 75 cm – skirpstus, skroblus (jei tokių yra). Biologinei įvairovei svarbiais negali būti parenkami pavojų keliantys medžiai.

Visi pokyčiai detaliai aprašyti Aplinkos ministro įsakyme dėl „Miško kirtimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo.

Tvariam ūkininkavimui miškuose

Miškų naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nurodoma ir tokia specifinė kategorija Kertinė miško buveinė. Tvariai ūkininkaujantys miškų savininkai ar įmonės, norėdami gauti tai patvirtinantį sertifikatą, turi auginti tam tikrą kiekį neliečiamų miško plotų. Juose sudaromos sąlygos gyventi retoms ir nykstančioms rūšims, be žmogaus įsikišimo.

Dažnam miško savininkui taip pat girdėtas terminas Europos Bendrijos svarbos buveinės arba „Natura 2000“ tinklas. Šios buveinės apima tokius plotus, kuriuose yra kilusi tam tikrų rūšių (nebūtinai medžių, bet dažnai apimant ir juos) išnykimo ar vertingųjų savybių praradimo grėsmė.

Dėl to atitinkamos teritorijos turi būti saugomos ir dažnam miško savininkui gali sukelti papildomų ūkininkavimo savo žemėje sąlygų. Apie jas rekomenduojama pasikonsultuoti su miškininkystės specialistais.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Tvarių ir našių miškų ruošimas: kokie sprendimai būtini?

Nors miškų kirtimo tema dažnai įelektrina dalį visuomenės, ji neišvengiama kalbant apie ūkinę veiklą privačiuose miškuose. Daug aistrų dėl tinkamai arba netinkamai taikomų sprendimų tik parodo, koks lietuviui svarbus miškas. Vis dėlto šiame kontekste svarbu suprasti, kad taisyklinga miško priežiūra neišvengiamai ilguoju laikotarpiu pareikalaus nuosekliai atlikti tam tikrus kirtimus, kurių priežastis nėra vien tik ekonominė grąža. Tikslingais kirtimais taip pat formuojami našūs ir tvarūs miškai, kurių pozityvus ekologinis poveikis yra didžiausias, taip pat ir saugoma miško sveikata.

Be to, pagrindiniai miško kirtimai neatsiejami nuo jo atsodinimo, o to nepadarę savininkai baudžiami. Svarbu žinoti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant ir detalizuojamas miškotvarkos projekte.

Skaičiai kalba

Valstybinė miškų tarnyba (VMT) 2023 metais paskaičiavo, kad Lietuvoje miškų plotas apima 2,2 mln. hektarų arba trečdalį (33,8 proc.) šalies teritorijos. Palyginimui, vidutinis pasaulinis miškingumas siekia 31 proc.

Tarnybos duomenimis, medienos tūrio prieaugis mūsų šalyje siekia apie 20 mln. m3 per metus, o tuo metu kirtimų apimtys neviršija 60 proc. bendro ir 75 proc. grynojo medienos tūrio prieaugio.

Puoselėjami medžiai turi optimalų augimo laiką, per kurį kiekviena rūšis pasiekia optimalius kiekybinius ir kokybinius parametrus. Todėl svarbu mišką prižiūrėti, o tam nustatytu laiku reikia organizuoti sanitarinius bei ugdomuosius kirtimus.

Išpuoselėti, tvarūs ir našūs miškai iš atmosferos absorbuoja daugiausiai CO2, juose užauginama aukščiausios kokybės mediena. Tik tokia ilgalaikiuose produktuose panaudojama mediena užtikrina ir ilgalaikį CO2 užrakinimą, tad jos ekologinis poveikis yra didžiausias.

Valyti ir ugdyti

Sanitariniais kirtimais valomi oro sąlygų nuniokoti miškai, stabdomas kenkėjų plitimas ar tiesiog gerinama medynų sanitarinė būklė. Tokie kirtimai atliekami nepaisant medžių amžiaus ir dažniausiai daromi ten, kur kiti kirtimai artimu metu nenumatomi. Taip pat taikomi rekonstrukciniai kirtimai, kai siekiama iš esmės pakeisti netinkamos rūšinės sudėties ar mažo skalsumo nebrandžius medynus, jų vietoje įveisiant naujus želdinius.

Sanitariniai kirtimai nuosekliai tuština miško savininko kišenę. Tačiau jie yra įstatymuose numatyta būtina ir vienintelė veiksminga priemonė, kuria žievėgraužių vabzdžių populiacijos atakų atvejais, kaip Lietuvoje buvo 2023 metais, galima išgelbėti likusią medyno dalį nuo pražūties.

Ugdomieji miško kirtimai yra labai svarbūs siekiant užauginti vertingus, aukšto produktyvumo medynus. Juos reikia kryptingai formuoti nuo pat jauno amžiaus, šalinant medžius, kurių palikti netikslinga nei ūkiniu, nei biologiniu požiūriu. Dėl to ugdomieji kirtimai vykdomi beveik visą medyno auginimo laiką.

Pagrindinio naudojimo kirtimai

Pagrindinio naudojimo kirtimais nukertami jau užauginti, brandą pasiekę medynai, kurie vėliau atkuriami iš naujo. Šie kirtimai yra galutinė ekonominės veiklos miškuose priemonė, užtikrinanti savininkui pajamas. Jie pakankamai griežtai reglamentuojami, turi būti atlikti tinkamai ir laiku.

Įstatymais taip pat numatyti visų nuosavybės formų miškuose taikomi minimalūs kertamų medynų amžiai:

Medžių rūšis Minimalus pagrindinių miško kirtimų amžius
 IV miškų grupė (ūkiniai)  III miškų grupė (apsauginiai) Gamtinės brandos (atkuriamųjų kirtimų II grupės miškuose) amžiai
Pušis, maumedis, uosis, klevas, bukas, guobiniai 100 110  170
Eglė  70 80  120
Beržas, Juodalksnis  60 60  90
Baltalksnis, blindė, gluosnis 30 30  50
Liepa, skroblas 60 70  90
Drebulė 40 40  60
Ąžuolas 120 140  200

 

Kada kertama plynai?

Plynaisiais vadinami miško kirtimai, kai visas tam tikro ploto medynas, išskyrus jame esantį gyvybingą pomiškį, paliekamus sėklinius bei gamtosauginiu požiūriu vertingus medžius, iškertamas vienu ypu.

Pagrindiniai tokio kirtimo privalumai: iš karto gaunamas maksimalus iškertamas medienos kiekis ir atitinkamai didesnės pajamos, paprastesnis darbų organizavimas ir vykdymas. Pagrindiniai trūkumai: beveik visais atvejais reikės dirbtinai atsodinti iškirstą mišką, o tai reiškia papildomas išlaidas miško savininkui, taip pat bus formuojamas vienaamžis medynas, kurį kirsti vėl bus galima tik praėjus pusei šimto ar daugiau metų.

Todėl plynai paprastai kertami medynai, kuriuose nėra reikiamo kiekio pagrindinių rūšių pomiškio, polajinių miško želdinių ar antrojo ardo, užtikrinančio ūkiškai vertingo kitos kartos medyno suformavimą.

Atvejiniais kirtimais medynas iškertamas keletu atvejų per 10–20 ar net daugiau metų, siekiant kirtimo metu suformuoti naują medyną – tam pasitarnauja jau esamas ar kertant atsiradęs pomiškis arba antrasis ardas. Tarp kitų šio kirtimo privalumų – galimybė išsaugoti buvusio medyno genetinį paveldą, sutrumpinti medyno išauginimo laiką, racionaliau panaudoti medieną, kai medyną sudaro nevienodo brandumo medžiai, taip pat gauti papildomą prieaugį medyno kirtimo laikotarpiu, ilgesnį laiką neprarasti miško apsauginių funkcijų ir išvengti nepageidaujamos rūšių kaitos.

Atrankiniais kirtimais periodiškai kertant toje pačioje ploto vietoje paimama tik maža dalis augančių medžių, po kirtimo medyne paprastai lieka įvairių amžiaus klasių medžiai ir jis egzistuoja nuolat. Medynas vienu metu ir naudojamas, ir ugdomas, ir atželdomas. Šio būdo kirtimais miškuose išsaugoma didesnė rūšių įvairovė.

Kur kreiptis?

Leidimus kirsti mišką privačioje valdoje išduoda VMT Miškų kontrolės skyriaus teritoriniai poskyriai, kurių kontroliuojamose teritorijose yra numatyta kirsti mišką. Svarbu atsiminti, kad nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 dienos yra draudžiami miško kirtimai ir medienos ištraukimas visų grupių saugomuose miškuose bei nacionaliniuose parkuose.

Šiuo laiku miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami II miškų grupei priskirtuose (ekosistemų apsaugos bei rekreacijos) miškuose, III grupės (apsauginiuose) miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, taip pat IV grupės (ūkiniuose) miškuose, esančiuose nacionaliniuose parkuose.

Apsauginiuose ir ūkiniuose miškuose jaunuolynų ugdomieji kirtimai yra draudžiami nuo balandžio 1 iki birželio 1 dienos, retinimo ir einamieji kirtimai draudžiami nuo gegužės 1 iki liepos 1 dienos.

Pagrindiniai tokių apribojimų tikslai – gyvūnų veisimosi laikotarpiu sumažinti jų trikdymą.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškotvarkos projektas: svarbiausias dokumentas ant miško savininko stalo

Efektyvi ir Lietuvoje galiojančius reglamentus atitinkanti miško priežiūra apima ne tik fizines pastangas. Ne mažiau svarbu turėti tvarkingą dokumentaciją, o svarbiausias yra miškotvarkos projektas. Šis dokumentas – lyg miško pasas – yra kelrodis, į kurį pažvelgę gauname visą svarbiausią informaciją, o taip pat jis tarnauja ir kaip trumpa taisyklių knyga, aiškiai išdėstanti, kaip miško valdoje turėtų būti organizuojama ūkinė veikla ir atliekami visi svarbiausi darbai: nuo kirtimų iki atkūrimo ir žemių tvarkymo.

Valstybinė miškų tarnyba nurodo, kad „miškotvarkos projektai – tai miškų ūkio veiklos planai, rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų ir privačioms miškų valdoms arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančiai miško žemei ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai jose nustatyti“.

Taigi, norint legaliai naudotis mišku, jį tvarkyti ar kirsti būtina parengti miškotvarkos projektą, kuris atitiktų visus galiojančius miškų priežiūros reglamentus. Šis dokumentas reikalingas visiems savininkams, valdantiems 3 ir daugiau hektarus miško.

Miškotvarkos projektas galioja bent 10 metų (jeigu sklypas mažesnis nei 10 hektarų, galima prašyti parengti 20 metų), todėl tampa aiškiu ilgalaikiu planu, numatančiu kaip ir kada privačiame miške bus ūkininkaujama, kokių tikslų bus siekiama ir koks numatomas rezultatas. Jei per 10 metų laikotarpį savininkas neįvykdo visų suprojektuotų ūkinių priemonių, jo prašymu, projektas gali būti pratęstas dar 5 metams.

Projekto parengimas ir turinys: visi žingsniai iš eilės

Visų pirma, privataus miško nuosavybė turi būti įregistruota Registrų centre, o miško savininkas turi turėti valdos planą bei valdos registravimo pažymėjimą. Su šiais dokumentais galima pradėti rengti miškotvarkos projektą. Svarbu ir tai, kad prieš rengiant miškotvarkos projektą miško valda turi būti pažymėta aiškiomis ribinėmis linijomis.

Miškotvarkos projektą paruošti gali tik kvalifikuoti specialistai, turintys miškotvarkos rengimo atestatus bei atitinkamą išsilavinimą – jie registruoti Valstybinės miškų tarnybos registre. Tokių specialistų profesionaliai parengti miškotvarkos projektai sudaromi laikantis gamtosaugos reikalavimų bei Lietuvoje galiojančių teisės aktų. Projekto rengimui su pasirinktu specialistu sudaroma sutartis.

Projekte gana smulkiai ir kruopščiai turi būti įvardinti miško atkūrimo darbai ir jam taikomi aplinkosaugos reikalavimai, medžių rūšys ir tankumas, kada ir kokie miško kirtimo darbai bus vykdomi, kokie veiksmai yra galimi.

Šiame dokumente taip pat numatomos pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, o savininkui labai svarbu ir tai, kad sudarant tokį projektą atliekama miško taksacija ir jis iš esmės gauna informaciją apie visas jo miške turimas medienos atsargas. O tai savo ruožtu leidžia tiksliai paskaičiuoti miško vertę.

Sudarius miškotvarkos projektą ir atlikus visus derinimo darbus, jis užregistruojamas Valstybinėje miškų tarnyboje. Nuo šio momento projektas įsigalioja.

Jeigu miškotvarkos projekto nėra

Miškų savininkams, kurių valdos yra mažesnės nei 3 hektarai, rengti miškotvarkos projektų nebūtina. Jie gali pasirinkti ūkininkauti supaprastinta tvarka. Tuomet pagrindinių kirtimų vykdymui užteks konkrečiai situacijai reikalingų dokumentų (biržės atrėžimo brėžinio ir/ar taškavimo lapo, naudojamo kirstinių medžių tūriui apskaičiuoti).

Visais kitais atvejais, neturint miškotvarkos projekto pagrindiniai kirtimai privačiose valdose arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose esančioje miško žemėje draudžiami. Tiesa, yra iš išimčių.

Jos taikomos:

  • III–IV A miškų grupių miškuose inventorizuotų grynųjų baltalksnynų, drebulynų, gluosnynų ir blindynų ar mišriuose medynuose, kuriuose baltalksniai, drebulės, gluosniai ir/ar blindės sudaro 76 procentus ir daugiau pirmojo ardo medynų tūrio, visų rūšių pagrindiniams kirtimams;
  • III–IV A miškų grupių miškų mišriuose medynuose baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių iškirtimui atrankiniais ir atvejiniais pagrindiniais kirtimais;
  • kirtimams IV B grupės miškuose.

Reali nauda

Kaip ir minėjome teksto pradžioje, miškotvarkos projektas yra svarbus dokumentas ne tik dėl reglamento, bet ir dėl realiai miško savininkui suteikiamos naudos. Pavyzdžiui, be jo labai sunku tiksliai paskaičiuoti turimo miško vertę, o dokumente pateikiama informacija leidžia matyti realią padėtį ir imtis pagrįstų ūkininkavimo veiksmų.

Kartais miško savininkai linkę pervertinti savo nuosavybę, nors lygiai taip gali susiklostyti ir atvirkščia situacija, kai mišką paveldėjęs asmuo ne iki galo žino, kokios vertės valdą perėmė. Atitinkamai, žinant realią miško vertę galima argumentuotai pagrįsti prašomą kainą jį parduodant.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Žiemos darbai – ką reikės nuveikti miške?

Pirmosios snaigės jau seniausiai iškrito, o didžioji dalis gamtos pasiruošė energijos taupymo ir išgyvenimo metui. Atėjo tikroji žiema. Nepaisant šaltojo sezono ramybės, miškų savininkams darbų yra sočiai ir iki pavasario. Tad ką reikės nuveikti miške gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais?

Gruodis

Pirmasis žiemos mėnuo natūraliai pasižymi tuo, kad užbaigiami rudenį pradėti darbai. Taip pat baigiasi aktyvusis gyvūnų veiklos metas, o šąlanti žemė formuoja kietesnį miško keliukų gruntą, todėl ateina tinkamiausias laikas kirtimo darbams. Baigiami kirsti tais metais numatyti iškirsti medynai ir ištraukiama mediena. Taip pat jau laikas pradėti kirsti naujų metų biržes ir ištraukti medieną.

Kai žinomi kitų metų kirtimai ir jų pobūdis, galima pradėti rengti miško atkūrimo ir įveisimo projektus. Metų pabaigoje taip pat verta prisiminti miškotvarkos dokumentus – juose pažymėti visus per metus atsiradusius pokyčius ir atliktus darbus.

Reikėtų dar kartą (arba jeigu nespėjote anksčiau) apžiūrėti miško želdinius ir apsaugoti juos nuo žvėrių. Esant reikalui, vertingiems medynams galima taikyti papildomas apsaugos priemones.

Tai taip pat tinkamas metas rinkti spygliuočių sėklas, kurios bus panaudotos atkuriant miškus. Papildomai reikėtų atrinkti bioįvairovei palaikyti skirtus medžius.

Sausis

Sausį atliekami visų rūšių pagrindiniai, sanitariniai, einamieji ir retinimo kirtimai. Taip pat neatidėliojant mediena traukiama iš miško ir išvežama tolimesniam panaudojimui.

Kertant mišką, svarbu stebėti, kad nebūtų pažeisti sėkliniai medžiai ir vertingas pomiškis. Taip pat prieš kertant reikia pažymėti ir kertant palikti uoksinius bei vabzdžiagaudžius medžius, o kirtavietes būtina nedelsiant išvalyti nuo kirtimo liekanų. Tai leis užtikrinti tinkamą apsaugą nuo kenkėjų orams atšilus.

Viduržiemį tinkamas metas iš naujo apžiūrėti miško želdinius. Reikia įvertinti, ar jiems nepakenkė žvėrys, ar išsaugotos apsaugos priemonės. Esant reikalui, galima jas atnaujinti. Tuo pat reikėtų nepamiršti ir miško žvėrių: patikrinti, ar ėdžiose (jeigu jos yra) palikta pašarų.

Vasaris

Paskutinį žiemos mėnesį reikėtų paspartinti žieminių miško darbų atlikimą, kad visi jie būtų įgyvendinti numatytu laiku, iki pavasario sezono, kuomet atbundančio miško teritoriją reikės užleisti gyvūnų reikmėms. Būtina užbaigti po kirtimų likusios medienos išgabenimo darbus, baigti valyti kirtavietes.

Darsyk reikėtų patikrinti ir atkurti želdinių apsaugą nuo žvėrių, jeigu ši buvo pažeista. Taip pat vasarį baigiamos rinkti medžių sėklos.

Jeigu dar nebuvo parengti, tuomet reikėtų parengti ir jau tvirtinti miško atkūrimo bei įveisimo projektus. Be to, pats laikas sudaryti pavasarinių priešgaisrinių miško priemonių ir miško želdinimo darbų planą, įsigyti ar išsinuomoti reikiamą inventorių.

Žiemai besibaigiant vėl reikėtų papildyti pašarų atsargas ėdžiose, pradėti inkilų paukščiams gamybą ir pamažu pasirengti miško sodinimo metui.

Daugiau informacijos apie kitus sezoninius darbus galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.