Klimato kaitos pokyčiai – ką jie atneš į Lietuvos miškus?

Visuotinė klimato kaita palieka ženklų kiekviename planetos kampelyje. Ir Lietuvoje jau pamažu įprantame prie švelnesnių žiemų, vis drąsiau į rudens teritoriją išsiplečiančios vasaros ar kitų orų pokyčių, kurių savo jaunystėje nepamena mūsų tėvai. Klimato pokyčiai neišvengiamai veikia ir visą mus supančią gamtą, tad ne išimtis čia – ir miškai.

Panagrinėkime, kokių pokyčių jau netolimoje ateityje gali tikėtis miškų savininkai Lietuvoje.

Sudėties pokyčiai

Besikeičiantis klimatas gali lemti miškuose augančių medžių rūšių pokyčius. Dėl šiltėjančio klimato miškuose gali plisti tokie šilumą mėgstantys medžiai, kaip antai pušys ar ąžuolai. Savo ruožtu drėgnesnes ir vėsesnes sąlygas mėgstantys eglynai ar beržynai gali trauktis.

Taip pat gali sulėtėti arba pagreitėti tam tikrų rūšių augimas, priklausomai nuo aukščiau paminėtų sąlygų. Taigi, klimato pokyčiai gali lemti ir biologinės įvairovės pokyčius, o tai sukels savaiminį besiritančios sniego gniūžtės efektą kitoms floros bei faunos ekosistemoms.

O gyventojai pokyčius gali pajusti ir ne pačiais maloniausiais būdais. Miškai atlieka svarbų vaidmenį slopinant dirvožemio eroziją ir gerinant gėlo vandens valymą, tad žala jiems gali turėti plačią įtaką visai gamtinei aplinkai.

Kenkėjų plitimas ir ekstremalių orų žala

Dar vienas negatyvus klimato kaitos aspektas – jos poveikis kenkėjų ir ligų plitimui. Šiltesni ir drėgnesni orai gali sukurti palankesnes sąlygas kenkėjams ir augalų ligoms, kurios gali plisti greičiau ir plačiau. Pavyzdžiui, spygliuočių kenkėjai, kaip Lietuvoje jau liūdnai pagarsėjęs žievėgraužis tipografas, gali ilgiau ir intensyviau veikti, išplisti į platesnius plotus ir sukelti didesnę žalos riziką.

Žvelgiant plačiau, kenkėjų veikla gali virsti didesniais miškų augintojų ekonominiais nuostoliais: medienos resursų sumažėjimu, taip pat apribojimais laisvalaikio ir rekreacijos veikloms.

Dar vienas potencialus pavojus yra dėl klimato pokyčių vis dažniau pasitaikantys ekstremalūs orų reiškiniai: galingos audros, potvyniai ar net viesulai. Lietuvos gyventojai puikiai pamena šią vasarą kone pusantros paros siautusią audrą, kuri pasižymėjo ne tik kai kuriose vietose per parą iškritusiomis mėnesio lietaus normomis, bet ir daugybe vėjovartų miškuose, taip pat ant elektros tiekimo laidų kritusių medžių, be elektros palikusių dešimtis tūkstančių gyventojų.

Mokslininkai įspėja, kad ateityje tokių reiškinių dėl šylančio klimato galima tikėtis dažniau, tad ir žala miškingoms teritorijoms gali augti. Retėjant miškams, gali išaugti oro tarša ir lėtėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbavimas, o tai savo ruožtu sukuria užburtą ratą, nes atmosferoje šios dujos dar labiau skatina klimato pokyčius.

Todėl supratimas apie šiuos pokyčius ir jų poveikį yra labai svarbus miškų augintojams, kurie nori užtikrinti tvarią ir sveiką aplinką ateities kartoms. Tiesa, ne viskas pieština vien tik niūriomis spalvomis.

Ar gali išeiti į naudą?

Klimato pokyčiai gali turėti tiek neigiamų, tiek ir teigiamų pasekmių Lietuvos miškams. Pavyzdžiui, šiltesni orai ir ilgesni vegetacijos sezonai gali skatinti greitesnį medžių augimą. Ypač tai taikytina šilumą mėgstančioms rūšims, tokioms kaip minėtos pušys ar ąžuolai. Tai gali paskatinti medienos produkcijos apimčių augimą.

Kitas aspektas, prie kurio gali tekti įprasti, yra naujų rūšių atsiradimas. Tokių rūšių, kurios atsparesnės šilumai ar net sausroms. Gali būti, kad ilguoju laikotarpiu Lietuvos miškuose išvysime vis daugiau šilumą mėgstančių augalų, o dabar augantys augalai ir dalis faunos adaptuosis prie naujų sąlygų, vėlgi užtikrinant didesnę biologinę įvairovę. Tai savo ruožtu leis išlaikyti stabilesnę dirvožemio kokybę ir kenkėjų kontrolę, dėl išliekančios jiems konkurenciją kuriančios aplinkos.

Tačiau invazinės rūšys gali padėti persikelti ir nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.

Tad svarbu atkreipti dėmesį, kad visos galimos naudos turėtų būti vertinamos kartu su rizikomis. Tinkamas miškininkystės valdymas ir adaptacijos strategijos gali padėti maksimaliai išnaudoti teigiamus pokyčius ir minimalizuoti neigiamus padarinius. Daugiau informacijos apie tai miškų savininkams gali suteikti miškininkystės specialistai.

Valdant klimato pokyčius – svarbi miškų rolė

Turint omenyje visus šiuos galimus pokyčius, būtina nepamiršti, kad būtent planetos miškai ir yra vienas svarbiausių klimato stabilizatorių. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Jau numatyta, kaip miškai tiesiogiai turi prisidėti prie žemyno žaliojo kurso įgyvendinimo. Naujoje Europos Sąjungos miškų strategijoje iki 2030 metų pripažįstamas pagrindinis ir daugiafunkcis miškų vaidmuo bei miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės indėlis siekiant iki 2050 m. sukurti tvarią ir neutralaus poveikio klimatui ekonomiką.

Miško sveikata: kas jai kenkia ir kaip saugotis?

Miškų savininkai privalo nuolat domėtis savo turto būkle, nes jam kyla įvairiausių pavojų: tai – ir audros, ir gaisrai, ir žmonių ar gyvūnų veikla, medžius taip pat puola ir įvairios ligos bei vabzdžiai kenkėjai. Kaip prižiūrėti miškus, kad būtų laiku pastebėta pastarųjų veikla? Kada ir kokių veiksmų imtis miško savininkui, kad užkardytų kenkėjų sukeliamus pavojus?

Kas kenkia?

Pagal pažeidimų pobūdį miškų kenkėjai skirstomi į 4 grupes: vaisių ir sėklų kenkėjus, šaknų kenkėjus, spyglius bei lapus graužiančius kenkėjus ir liemenų kenkėjus.

Vaisiams ir sėkloms kenkia kai kurie drugiai ir vabalai. Jie pažeidžia spygliuočių kankorėžius, ąžuolų giles, įvairių medžių sėklas.

Šaknų kenkėjai priklauso vabalų (pvz., juodvabaliai) ir dvisparnių (pvz., ilgakojai uodai) būriams. Ypač daug žalos daigų ir jaunų medelių šaknims padaro grambuoliai ir kurkliai. Pažeidus šaknis, augalai išdžiūsta.

Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai minta sveikų medžių spygliais bei lapais, dėl to medžiai nusilpsta ir sumažėja medienos prieaugis. Labiausiai paplitę yra pjūkleliai, kirpikai, lapsukiai, žiemsprindžiai. Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai sudaro masinio išplitimo židinius, tačiau miškuose jie išplinta ir kenkia cikliškai: kas keletą ar keliolika metų.

Liemenų kenkėjai didesnę gyvavimo dalį praleidžia po medžių žieve, medienoje. Dėl jų veiklos medžiai taip pat nusilpsta ar net išdžiūva, sumažėja medienos prieaugis.

Patys pavojingiausi spygliuočių medžių liemenų kenkėjai – vabalų būrio atstovai – žievėgraužiai. Šie vabalai dar vadinami kinivarpomis. Jų pažeidimus galima atpažinti iš apatinėje žievės pusėje išgraužtų takų, dėl kurių žievė vėliau nukrenta, o medžiai ima džiūti.

Didelę žalą liemenų kenkėjai daro ir medienai. Lietuvos eglynuose neretas svečias yra eglinis ūsuotis, kurio lervos daro takus medienoje, blogina jos kokybę. Be minėtų liemenų kenkėjų, gana dažnai miškuose aptinkami straubliukai, medgręžiai, ūsuočiai.

Kaip saugotis?

Siekiant apsisaugoti nuo kenkėjų, taikomi miško ūkiniai, cheminiai, mechaniniai-fiziniai ir biologiniai apsaugos metodai. Visų jų pagrindinis tikslas – neleisti pažeidimų židiniams išplisti, užkardyti kenkėjų veiklą dar jos pradžioje.

Kaip ir žmogaus sveikatos priežiūra visuomet prasideda nuo higienos, taip pat – ir miške. Kad kenkėjai neplistų, visų pirma būtina laikytis sanitarinės apsaugos taisyklių. Jose numatomos tokios privalomos miško ūkinės-sanitarinės priemonės:

  • kirtimo liekanų sutvarkymas ar pašalinimas iš kirtaviečių;
  • sausuolių, vėjovartų, snieglaužų, džiūstančių, kenkėjų bei ligų labai pažeistų medžių pašalinimas iš medynų;
  • spygliuočių medienos išvežimas iš miško.

Cheminiai sanitarinės miško apsaugos metodai – tai pažeistų medžių, jų vaisių ar sėklų, iškirstų bei miške laikomų medžių apdorojimas cheminiais preparatais. Tam naudojami kenkėjus bei ligas naikinantys beicai, insekticidai ar fungicidai.

Tarp mechaninių-fizinių kenkėjų ir ligų naikinimo metodų verta išskirti vabzdžiagaudžių medžių naudojimą. Jų kiekis priklauso nuo liemenų kenkėjų gausos ir rūšies. Birželį tokių medžių žievė nulupama ir sudeginama kartu su kenkėjais. Be to, atsižvelgiant į kenkėjų rūšis ir gausą, kartais taip pat kasami grioveliai, duobutės, naudojamos šviesos gaudyklės – šiomis priemonėmis taip pat renkami ir naikinami kenkėjai.

Taikant biologines naikinimo priemones, pažeistuose miškuose dauginami ir aptveriami skruzdėlynai, paliekami drevėti medžiai (1–2 vnt./ha), keliami inkilai. Šių priemonių tikslas – apsaugoti miškus nuo galimų kenkėjų ir ligų išplitimo, priviliojant kitų rūšių atstovus (pvz., paukščius, skruzdėles), mintančius kenkėjais.

Kada svarbu pasirengti?

Pavasario pradžia – kovo ir balandžio mėnesiai – yra tas metas, kai kenkėjams skiriama daugiausia dėmesio. Kovą reikėtų iškelti vabzdžių gaudykles, pagal poreikį išdėlioti nukirstus vabzdžiagaudžius medžius. Nuo balandžio galo jau stebimi kenkėjai ir prižiūrima, kad jie neišplistų, tačiau prižiūrėti savo mišką reikia ir vėliau, nes pažeidimų gali atsirasti įvairiu metu.

Susitvarkyti mišką, pašalinti išverstas ir išlaužytas žalias egles ir pušis reikėtų iki šiltojo sezono pradžios – maždaug iki balandžio pabaigos. Kitaip, vėliau, išvirtę ir išlūžę šie spygliuočiai taps medžių liemenų kenkėjų dauginimosi šaltiniu.

Iki orų atšilimo sutvarkyti visas žiemą atsiradusias medžių vėjavartas, vėjalaužas ir snieglaužas rekomenduojama ir todėl, kad kol žemė šalta, atliekant bet kokius darbus mažiausiai nukenčia miško dirva.

Nesutvarkytose žaliose eglėse prisidauginę liemenų kenkėjai vasarą gali persimesti į kitus medžius ir taip sukelti sunkiai sustabdomą plačių miško plotų džiūvimą. Bene geriausiai iš jų dabar žinomas eglių siaubas žievėgraužis tipografas, pušų liemenyse dažniausiai tarpsta didysis ir mažasis kirpikai.

Kadangi vasarą kenkėjai suaktyvėja, mišką stebėti patartina iki pat šaltojo sezono. Kenkėjų apniktus medžius taip pat reikėtų stengtis pašalinti iš miško su visa žieve, kad jie nepersimestų toliau. Jeigu liemenų kenkėjai išsivysto ir išplinta, medžių šalinimas nebepadės.

Atpažinti miškuose plintančius kenkėjus ir patarti, kokias priemones taikyti kovai su jais, gali miškininkai ir miškų urėdijų specialistai. Todėl visada reikėtų jiems pranešti apie pastebėtus miškuose gausius kiekius skraidančių vabzdžių, nugraužtus spyglius ar lapus, išdžiūvusias medžių grupes ir pan.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.