Miško sveikata: kas jai kenkia ir kaip saugotis?

Miškų savininkai privalo nuolat domėtis savo turto būkle, nes jam kyla įvairiausių pavojų: tai – ir audros, ir gaisrai, ir žmonių ar gyvūnų veikla, medžius taip pat puola ir įvairios ligos bei vabzdžiai kenkėjai. Kaip prižiūrėti miškus, kad būtų laiku pastebėta pastarųjų veikla? Kada ir kokių veiksmų imtis miško savininkui, kad užkardytų kenkėjų sukeliamus pavojus?

Kas kenkia?

Pagal pažeidimų pobūdį miškų kenkėjai skirstomi į 4 grupes: vaisių ir sėklų kenkėjus, šaknų kenkėjus, spyglius bei lapus graužiančius kenkėjus ir liemenų kenkėjus.

Vaisiams ir sėkloms kenkia kai kurie drugiai ir vabalai. Jie pažeidžia spygliuočių kankorėžius, ąžuolų giles, įvairių medžių sėklas.

Šaknų kenkėjai priklauso vabalų (pvz., juodvabaliai) ir dvisparnių (pvz., ilgakojai uodai) būriams. Ypač daug žalos daigų ir jaunų medelių šaknims padaro grambuoliai ir kurkliai. Pažeidus šaknis, augalai išdžiūsta.

Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai minta sveikų medžių spygliais bei lapais, dėl to medžiai nusilpsta ir sumažėja medienos prieaugis. Labiausiai paplitę yra pjūkleliai, kirpikai, lapsukiai, žiemsprindžiai. Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai sudaro masinio išplitimo židinius, tačiau miškuose jie išplinta ir kenkia cikliškai: kas keletą ar keliolika metų.

Liemenų kenkėjai didesnę gyvavimo dalį praleidžia po medžių žieve, medienoje. Dėl jų veiklos medžiai taip pat nusilpsta ar net išdžiūva, sumažėja medienos prieaugis.

Patys pavojingiausi spygliuočių medžių liemenų kenkėjai – vabalų būrio atstovai – žievėgraužiai. Šie vabalai dar vadinami kinivarpomis. Jų pažeidimus galima atpažinti iš apatinėje žievės pusėje išgraužtų takų, dėl kurių žievė vėliau nukrenta, o medžiai ima džiūti.

Didelę žalą liemenų kenkėjai daro ir medienai. Lietuvos eglynuose neretas svečias yra eglinis ūsuotis, kurio lervos daro takus medienoje, blogina jos kokybę. Be minėtų liemenų kenkėjų, gana dažnai miškuose aptinkami straubliukai, medgręžiai, ūsuočiai.

Kaip saugotis?

Siekiant apsisaugoti nuo kenkėjų, taikomi miško ūkiniai, cheminiai, mechaniniai-fiziniai ir biologiniai apsaugos metodai. Visų jų pagrindinis tikslas – neleisti pažeidimų židiniams išplisti, užkardyti kenkėjų veiklą dar jos pradžioje.

Kaip ir žmogaus sveikatos priežiūra visuomet prasideda nuo higienos, taip pat – ir miške. Kad kenkėjai neplistų, visų pirma būtina laikytis sanitarinės apsaugos taisyklių. Jose numatomos tokios privalomos miško ūkinės-sanitarinės priemonės:

  • kirtimo liekanų sutvarkymas ar pašalinimas iš kirtaviečių;
  • sausuolių, vėjovartų, snieglaužų, džiūstančių, kenkėjų bei ligų labai pažeistų medžių pašalinimas iš medynų;
  • spygliuočių medienos išvežimas iš miško.

Cheminiai sanitarinės miško apsaugos metodai – tai pažeistų medžių, jų vaisių ar sėklų, iškirstų bei miške laikomų medžių apdorojimas cheminiais preparatais. Tam naudojami kenkėjus bei ligas naikinantys beicai, insekticidai ar fungicidai.

Tarp mechaninių-fizinių kenkėjų ir ligų naikinimo metodų verta išskirti vabzdžiagaudžių medžių naudojimą. Jų kiekis priklauso nuo liemenų kenkėjų gausos ir rūšies. Birželį tokių medžių žievė nulupama ir sudeginama kartu su kenkėjais. Be to, atsižvelgiant į kenkėjų rūšis ir gausą, kartais taip pat kasami grioveliai, duobutės, naudojamos šviesos gaudyklės – šiomis priemonėmis taip pat renkami ir naikinami kenkėjai.

Taikant biologines naikinimo priemones, pažeistuose miškuose dauginami ir aptveriami skruzdėlynai, paliekami drevėti medžiai (1–2 vnt./ha), keliami inkilai. Šių priemonių tikslas – apsaugoti miškus nuo galimų kenkėjų ir ligų išplitimo, priviliojant kitų rūšių atstovus (pvz., paukščius, skruzdėles), mintančius kenkėjais.

Kada svarbu pasirengti?

Pavasario pradžia – kovo ir balandžio mėnesiai – yra tas metas, kai kenkėjams skiriama daugiausia dėmesio. Kovą reikėtų iškelti vabzdžių gaudykles, pagal poreikį išdėlioti nukirstus vabzdžiagaudžius medžius. Nuo balandžio galo jau stebimi kenkėjai ir prižiūrima, kad jie neišplistų, tačiau prižiūrėti savo mišką reikia ir vėliau, nes pažeidimų gali atsirasti įvairiu metu.

Susitvarkyti mišką, pašalinti išverstas ir išlaužytas žalias egles ir pušis reikėtų iki šiltojo sezono pradžios – maždaug iki balandžio pabaigos. Kitaip, vėliau, išvirtę ir išlūžę šie spygliuočiai taps medžių liemenų kenkėjų dauginimosi šaltiniu.

Iki orų atšilimo sutvarkyti visas žiemą atsiradusias medžių vėjavartas, vėjalaužas ir snieglaužas rekomenduojama ir todėl, kad kol žemė šalta, atliekant bet kokius darbus mažiausiai nukenčia miško dirva.

Nesutvarkytose žaliose eglėse prisidauginę liemenų kenkėjai vasarą gali persimesti į kitus medžius ir taip sukelti sunkiai sustabdomą plačių miško plotų džiūvimą. Bene geriausiai iš jų dabar žinomas eglių siaubas žievėgraužis tipografas, pušų liemenyse dažniausiai tarpsta didysis ir mažasis kirpikai.

Kadangi vasarą kenkėjai suaktyvėja, mišką stebėti patartina iki pat šaltojo sezono. Kenkėjų apniktus medžius taip pat reikėtų stengtis pašalinti iš miško su visa žieve, kad jie nepersimestų toliau. Jeigu liemenų kenkėjai išsivysto ir išplinta, medžių šalinimas nebepadės.

Atpažinti miškuose plintančius kenkėjus ir patarti, kokias priemones taikyti kovai su jais, gali miškininkai ir miškų urėdijų specialistai. Todėl visada reikėtų jiems pranešti apie pastebėtus miškuose gausius kiekius skraidančių vabzdžių, nugraužtus spyglius ar lapus, išdžiūvusias medžių grupes ir pan.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Kokius medžius verta auginti savo miške?

Tai klausimas, kurį sau dažniausiai užduoda dar nepatyrę miško savininkai – pavyzdžiui, jo paveldėtojai. Patyrę jau žino daugiau ir gali atsakyti į šį klausimą trumpu arba ilgu būdu. Trumpasis atsakymas – verta auginti visus medžius. Ilgasis – kiek labiau komplikuotas ir reikalaujantis papildomų kriterijų apžvalgos: kas ir kur geriau auga, kiek laiko auga, kokie medžiai reikalauja daugiau priežiūros, kodėl medžių vertė skiriasi ir t.t.

Pabandykime viską trumpai apžvelgti.

Pasirinkimo kriterijai

Pradėkime nuo išsiaiškinimo, kas auga mūsų miškuose. Lietuvoje savaime auga 25 medžių rūšys. Daugiausiai turime pušynų, kurie sudaro apie 35 proc. visų miškų, ir beržynų, kurių dalis siekia apie 22 proc. Taip pat išsiskiria ir eglynai – apie 21 proc. visų miškų.

Kitos medžių rūšys užima gerokai mažesnius plotus, o prie gausiau augančių galima priskirti juodalksnius (7 proc.), baltalksnius (6 proc.), drebules (4 proc.), ąžuolus (2 proc.) ir uosius (1 proc.). Mūsų šalyje dažniausiai želdinamos vietinės rūšys: eglė, pušis, ąžuolas, klevas, beržas, liepa ar juodalksnis.

Želdinant naujus miškų plotus, mokslininkai rekomenduoja tinkamiausias medžių rūšis parinkti atsižvelgiant į augavietės sąlygas ir į medienos poreikius. Vertinant būsimas augimo sąlygas, pavyzdžiui, derlingose vietose patartina želdinti mišrius medynus, sodinant lapuočių medžių rūšis. Biologinė įvairovė leidžia užauginti stipresnius ir sveikesnius miškus, padidina jų natūralią apsaugą nuo įvairių kenkėjų.

Tačiau vertinant medienos poreikio patenkinimą ir galimą ekonominį miške ūkininkaujančio savininko interesą, mišką labiau apsimoka atsodinti spygliuočiais – eglėmis ir pušimis. Taip yra dėl to, kad jų mediena yra brangesnė nei daugumos lapuočių, taip pat suformuota nuolatinė paklausa. Skaičiuojama, kad Europos Sąjungoje vien dėl ekologinių sumetimų medienos poreikis nuolat augs dėl plačių galimybių ją naudoti kaip tolimesnę žaliavą.

Tačiau vertinant šią informaciją, taip pat būtina atsižvelgti į dar vieną niuansą – medžių brandos laiką. Štai spygliuočių medžių brandos amžius gali siekti nuo 10 iki 70 metų daugiau negu lapuočių, tad norint nuimti derlių ūkiniuose miškuose teks laukti ilgiau.

Kitas pavyzdys – ąžuolas. Vieno brangiausių medžių branda perkopia ir šimtą metų, o minimalus kirtimų amžius ūkiniuose miškuose siekia 120 metų. Daugiau brandos rodiklių galite pamatyti lentelėje žemiau:

Medžių rūšis Minimalus pagrindinių miško kirtimų amžius, metais
 IV miškų grupė  III miškų grupė Gamtinės brandos (atkuriamųjų kirtimų II grupės miškuose) amžiai
Pušis, maumedis, uosis, klevas, bukas, guobiniai 100 110  170
Eglė  70 80  120
Beržas, Juodalksnis  60 60  90
Baltalksnis, blindė, gluosnis  30 30  50
Liepa, skroblas 60 70  90
Drebulė 40 40  60
Ąžuolas  120 140  200

 

Kuo kiekvienas medis ypatingas?

Gausiausiai Lietuvoje augantis medis yra pušis. Tai – dirvožemiui nereikli, šviesamėgė medžių rūšis, auganti smėlio dirvožemiuose. Jos mediena patvari, naudojama statybai, baldų pramonėje ir kt. Įdomu tai, kad pušis yra ir savotiškas gamtos sanitaras, mat į aplinką skleidžia fitoncidus – lakiąsias medžiagas, kurios naikina ore tvyrančias bakterijas.

Kalbant apie beržus, verta žinoti, kad Lietuvoje labiausiai paplitusios dvi jų rūšys: plaukuotasis ir karpotasis. Beržas taip pat yra nereiklus dirvožemiui ir šviesamėgis. Jo mediena naudojama faneros lakštams, sportiniam inventoriui ar tarai gaminti, statybos pramonėje. Reikia atkreipti dėmesį, kad palikta miške beržo mediena sparčiai pūva.

Paprastosios eglės mediena taip pat yra paklausi, nes yra tvirta, nors ne tokia patvari kaip pušies. Eglių mediena naudojama geros kokybės popieriui gaminti, celiuliozės pramonėje, taip pat ir statyboms.

Kokybiška juodalksnių mediena naudojama baldų ar faneros gamybai, taip pat ir statyboms. O baltalksnių mediena yra minkšta, tad mažiau tinkama minėtose srityse. Ji dažniau naudojama malkoms gaminti, taip pat rekomenduojama biokuro gamybai, nes medžiai greitai bręsta ir užtikrina greitą gamtinę apyvartą.

Pati reikliausia dirvožemiui Lietuvos miškuose augančių medžių rūšis yra uosis. Tačiau jo mediena pasižymi kietumu, tvirtumu ir elastingumu, taip pat yra gražaus rašto, tad dažnai naudojama baldų, parketo, sportinio inventoriaus gamybai, statybos darbams.

Drebulės mediena minkšta ir dažniausiai naudojama degtukų bei taros gamybai. Įdomu tai, kad drebulė yra atsparus klimatinėms sąlygoms medis, tačiau neretai nukenčia nuo grybinės ligos – drebulinės pinties, kuri labai pūdo medieną.

Miško karalius ąžuolas gerai auga vidutinio drėgnumo humusinguose priesmėliuose ar priemoliuose. Jo mediena yra kieta, patvari, gražios tekstūros ir istoriškai visuomet aukštos vertės. Ąžuolo mediena naudojama parketo, baldų, langų, durų gamybai, įvairių sričių pramonėje.

Verta nepamiršti ir dar vieno aspekto: galutinę miško kainą visuomet sudaro jo žemės ir medienos vertės bei pastarosios potencialas ateičiai. Visuomet vertingesni yra brandūs ąžuolynai, spygliuočių miškai ir greitai augantys miškai derlingose žemėse.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.