Užkirskime kelią gaisrams: kokias taisykles reikia žinoti miškų savininkams?

Priešgaisrinės apsaugos užtikrinimas neatskiriamas nuo kasdienės miškų savininkų ūkinės veiklos. Kaip saugome miškus nuo kenkėjų, taip reikia pasirūpinti ir jų apsauga nuo potencialiai milžinišką žalą galinčios padaryti ugnies. Ypatingai tai aktualu vasarą. Tad ką svarbiausia žinoti miškų savininkams?

Didžiausias pavojus – spygliuočių jaunuolynuose

Didžiausias gaisrų pavojus Lietuvoje kyla sausuose spygliuočių jaunuolynuose, o mažiausias – šlapiuose lapuočių miškuose. Žinoma, gaisrų plitimas dažniausiai susijęs ir su vyraujančia oro temperatūra bei bendru kritulių kiekiu. Vadovaujantis visų šių parametrų visuma, pavasarį ir vasarą nustatomos miškų gaisringumo klasės – nuo 1 iki 5 (kur 1 – nėra gaisrų pavojaus, o 5 – labai didelis gaisrų pavojus). Šią informaciją skelbia hidrometeorologijos tarnybos.

Kilus gaisrui, skirtinguose miškuose ugnis gali plisti nevienodai. Dėl to skiriamos trys miškų gaisrų rūšys:

  • Žemutiniai. Jų metu dega miško paklotė, puskrūmiai, krūmai, pomiškis. Ugnis slenka apie 3–5 metrų per minutę greičiu ir palyginti mažai pažeidžia medyną.
  • Viršutiniai. Jų metu dega medžių kamienai bei lajos, ugnis slenka iki 40 metrų per minutę greičiu. Šiems gaisrams būdinga didelė naikinanti jėga.
  • Požeminiai. Jų metu dega giluminiai (0,3–1,5 m) durpių sluoksniai. Gaisras plinta iki 7 metrų per parą greičiu, tačiau jį labai sunku gesinti.

Priešgaisrinių priemonių visuma

Lietuvos miškuose taikoma bendra priešgaisrinių priemonių visuma, apimanti stebėjimo, profilaktines (perspėjamąsias) ir priešgaisrines saugos priemones. Kompleksinės priemonės leidžia ne tik mažinti gaisrų pavojų ir didinti miškų atsparumą jiems, bet ir stebėti bei prognozuoti gaisrų plitimą ar net gesinti juos.

Laikoma, jog pagrindinė gaisrų kilimo priežastis yra miško lankytojų neatsargus elgimasis su ugnimi ir senos žolės deginimas. Todėl visuomenė perspėjamosiomis priemonėmis informuojama apie priešgaisrinę saugą: informacija žiniasklaidoje, lankstinukais ir miškuose pastatomais stendais.

Taip pat miškų lankytojams įrengiamos specialios poilsiavietės su laužavietėmis, kad ugnis būtų kuriama tik tam numatytose ir saugiose vietose. Verta pažymėti ir tai, kad Lietuvoje įdiegta moderni antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, apimanti visus šalies miškus, tad tarnybos apie pavojų gali būti informuotos operatyviai.

Priešgaisrinėmis saugos priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti jau atsiradusius gaisrų židinius. Tam miškuose, atsižvelgiant į medynų degumo klases, įrengiamos priešgaisrinės juostos, o savininkai raginami laiku valyti kirtavietes, kur reikia įrengti vandens telkinius ir pan.

Priešgaisrinės juostos gali būti kelių rūšių:

  • Mineralizuotos juostos. Įrengiamos 2-4 metrų pločio, jos atskiria miškus nuo galimų ugnies židinių bei stabdo požeminį gaisrų plitimą, nes jose būna pašalintos degiosios medžiagos. Šias juostas gali atstoti ir miško keliai.
  • Lapuočių medžių juostos. Natūraliose šių medžių 10–50 metrų pločio juostose svarbu pašalinti išvartas ir surinkti šakas.
  • Spygliuočių medžių juostos. Šiose natūraliose 10–50 m pločio juostose būtina sumažinti degiųjų medžiagų kiekį: iškirsti spygliuočių traką, nugenėti šakas.
  • Magistralinės juostos kalninės pušies medynuose. Šios 10–50 metrų pločio juostos įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose – iki 100 metrų pločio. Tokiose juostose reikia iškirsti ir pašalinti visą sumedėjusią augaliją, įrengti priešgaisrinius kelius. Magistralinių juostų ir priešgaisrinių kelių pakraščiuose reikia įrengti mineralizuotas juostas.

Kuo gesinti?

Miško gaisrams gesinti dažniausiai naudojamas paprasčiausias vanduo. Todėl gaisrų gesinimo efektyvumas priklauso nuo vandens šaltinių išdėstymo tankumo,  gero kelių tinklo bei gaisro rūšies. Miško gaisrams gesinti taip pat naudojamos ir cheminės priemonės, nes putos labiau slopina liepsną nei vanduo.

Mažus žemutinio gaisro židinius galima užgesinti užplakant ugnį lapuočių šluotelėmis, viršutiniai gaisrai gesinami iš šonų stabdant žemutinio gaisro plitimą.

Kas draudžiama?

Kad būtų galima išvengti gaisrų, miškuose būtina laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių. Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu draudžiama:

  • Naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles), mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą, miške ir arčiau kaip 50 metrų iki jo ribos.
  • Deginti žolę, šiaudus miško žemėje ir žemės ūkio plotuose (pievose, ganyklose, ražienose ir pan.).
  • Medžioti šoviniais, užkimštais įsidegančios medžiagos kamščiais.
  • Važinėti miškuose transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ne keliais arba ten, kur įvažiuoti nustatytąja tvarka uždrausta (išskyrus miškų ir specialiųjų tarnybų transportą ir asmenis, turinčius miško valdytojų ar savininkų išduotus leidimus).
  • Pilti degalus miške į mašinų bakus, naudotis transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais, jeigu netvarkinga jų kuro tiekimo sistema, duslintuvai ir panašiai.

Miškų savininkai privalo savo lėšomis įgyvendinti profilaktines priešgaisrines priemones: valyti mišką ir įrengti priešgaisrines juostas bei laužavietes. Savivaldybių vykdomosios institucijos miškų urėdijų, valstybinių parkų ar miško savininkų teikimu, kai yra didelis pavojus miško gaisrams kilti, gali uždrausti ar apriboti fizinių asmenų lankymąsi miškuose.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško dirvožemio priežiūra: ką svarbu žinoti?

Dauguma žmonių pasivaikščiodami miške dažniau pakels galvas į viršų, nei nunarins žemyn. Vis dėlto, nors medžių lajoms grožiu prilygti ir negali, po mūsų kojomis plyti labai svarbi miško dalis. Sveikai miško ekosistemai labai svarbu išlaikyti kokybišką ir tvarų miško dirvožemį. Jis yra medžių augimo, vandens kiekio reguliavimo ir maistinių medžiagų apyvartos pagrindas. Tad kiekvienam miško savininkui svarbu žinoti svarbiausias dirvožemio priežiūros taisykles ir tinkamai jas įgyvendinti. Tai gali padėti išsaugoti ir pagerinti miško sveikatą bei užtikrinti ilgalaikį jo produktyvumą.

Kokybiška miško priežiūra, laikantis nustatytų taisyklių, nuosekliai didina jo medynų našumą, augina jo vertę. Todėl natūraliai tuo turėtų būti suinteresuotas kiekvienas miško savininkas. Ne mažiau svarbu, kad puoselėjamame miške nesunkiai užtikrinama ekologinių ir ekonominių interesų pusiausvyra, kuri svarbi tiek savininkui, tiek ir visuomenei.

Suprasti dirvožemį

Miško dirvožemis yra nuolat kintantis darinys, sudarytas iš organinių medžiagų, mineralų, oro ir vandens. Jis suteikia terpę veistis daugybei įvairių organizmų – nuo bakterijų ir grybelių iki vabzdžių ir sliekų. Visi jie atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį skaidant organines ir perdirbant maistines medžiagas. O jau miško dirvožemio sveikata daro tiesioginį poveikį medžių augimui, miško biologinės įvairovės palaikymui ir bendrai ekosistemai.

Ką reikia žinoti apie miško dirvožemio priežiūrą?

  • Kuo mažiau trikdymo

Dirvožemio trikdymas gali sukelti nereikalingą jo suplūkimą, eroziją ir organinių medžiagų praradimą, o tai ilgainiui nulemia dirvožemio struktūros degradavimą ir būklės suprastėjimą. Norėdami sumažinti trikdžius ribokite sunkiasvorio transporto ar įrangos patekimą ant dirvožemio. Geriau naudokite lengvasvorę techniką ir venkite darbų miške, kai jame labai šlapia, kad išvengtumėte dirvožemio suplūkimo.

Rekomenduotina miške išsaugoti skirtingas medžių rūšis ir skirtingo amžiaus medžius, kad būtų išlaikoma dirvožemio struktūra ir biologinė įvairovė. Vienarūšiai miškai nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą.

Tik reikia atminti, kad nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten grynieji vienos rūšies želdiniai yra perspektyvūs. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose. Juose rekomenduojama sodinti tikslines ir pagalbines medžių rūšis.

  • Organinių medžiagų saugojimas

Organinės medžiagos yra būtinos dirvožemio derlingumui, drėgmės sulaikymui ir dirvožemyje gyvenančių organizmų buveinės užtikrinimui. Tam rekomenduojama palikti miške prikritusius lapus ir įvairias sumedėjusias nuolaužas, šakas bei krituolių rąstus: jiems natūraliai suirus, dirva bus praturtinta organinėmis maistinėmis medžiagomis.

Tokia miško paklotė sukaupia mineralinių medžiagų atsargas, mažina vandens paviršinį  nuotėkį, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmų veiklai. Papildomai, kur reikia, galima dirvą mulčiuoti ar nukloti kompostu. Tai leis papildyti dirvožemį maistinėmis medžiagomis ir sustiprinti jo struktūrą.

  • Užkirskite kelią erozijai

Dirvožemio erozija gali išeikvoti maistinių medžiagų turtingą viršutinį dirvožemio sluoksnį ir sumažinti bendrą jo derlingumą. Vienas iš veiksmingų erozijos kontrolės metodų yra apsauginės paklotės sukūrimas. Tam galima pasodinti augalijos rūšis, tokias kaip įvairios žolės, paparčiai ar krūmai, kurios apsaugos dirvą nuo erozijos ir padidins organinių medžiagų kiekį joje.

Kita rekomendacija – sukurti buferines apsaugos zonas. Pavyzdžiui, galima palaikyti vegetatyvines buferines augalijos zonas palei upes, kanalus ar pelkėtas vietoves, kad būtų filtruojamas vandens nuotėkis ir stabilizuojamos perteklinio vandens ribos.

  • Natūraliai didinkite dirvožemio derlingumą

Miškuose patartina vengti cheminių trąšų naudojimo, nes jos gali sutrikdyti dirvožemio ekologiją. Vietoj to patartina sutelkti dėmesį į natūralius dirvožemio derlingumo didinimo metodus, skatinančius azotą kaupiančius augalus: pavyzdžiui, galima pasodinti tokias rūšis kaip alksnis ar ankštiniai augalai, kurie natūraliai praturtina dirvą azotu. O štai organinės trąšos gali praversti: maistinių medžiagų kiekį ir dirvožemio struktūrą galima pagerinti naudojant jau minėtą kompostą ar kitas žaliąsias trąšas.

Kaip išvengti didesnių klaidų?

Miško dirvožemio priežiūra reikalauja savininko dėmesio, kad būtų išvengta didesnių klaidų. Kaip pavyzdys – perteklinis chemikalų naudojimas. Per didelis herbicidų ar cheminių trąšų naudojimas gali pakenkti naudingiems dirvožemio organizmams ir sukelti maistinių medžiagų disbalansą.

Kita dažna klaida – dirvožemio suplūkimo ignoravimas. Šios problemos nepaisymas gali tapti rimtu trukdžiu medžių šaknų augimui ir vandens prasiskverbimui, o tai galiausiai pablogins medžių būklę. Lygiai taip pat negalima ignoruoti ir erozijos, kuri gali greitai pabloginti dirvožemio kokybę ir sumažinti miško produktyvumą.

Todėl miškų savininkams rekomenduojama reguliariai stebėti dirvožemio būklę. Galima atlikti dirvožemio tyrimus, kad patikrintumėte pH (rūgštingumo/šarmingumo) lygį, maistinių medžiagų kiekį ir organinių medžiagų sandarą. Apie dirvožemio būklę gana gerai indikuoja ir pati augalija, jos sveikumas.

Remiantis šiais stebėjimais galima pritaikyti reikalingas priežiūros priemones, kad dirvožemio būklė būtų optimali. Papildomai rekomenduotina pasikonsultuoti su miško priežiūros specialistais.

Tinkamas dėmesys ir proaktyvūs veiksmai prižiūrint miško dirvožemį užtikrins reikiamą pagrindą sveikam, gyvybingam ir ilgaamžiui miškui bei visai jo ekosistemai.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Invazinių rūšių kontrolė: kokios grėsmės gali kilti Lietuvos miškams?

Invazinės rūšys – nemenkas galvos skausmas bet kurioje teritorijoje puoselėjamai florai ar faunai. Miškų savininkams ši problema taip pat gali tapti opi. Tikslingai ar netyčia iš kitų valstybių (kartais ir labai tolimų kraštų) patekusios medžių rūšys paprastai pasižymi sparčiu plitimu ir tuo, kad nustelbia daugybę šimtmečių gyvavusius vietinius medžius bei stengiasi užimti jų vietą. Taip ne tik prarandami norimi auginti medžiai, bet ilgainiui dėl vienos rūšies dominavimo kyla pavojus visai bioįvairovei.

Tad kova su invazinėmis rūšimis yra labai svarbi norint išsaugoti vietines miško ekosistemas, jų sveikatą, ekonominį gyvybingumą ir socialinę vertę. Laimei, mūsų šalyje šios problemos mastas dar nėra didelis, o iš visų invazinių rūšių miškų savininkams reikia atkreipti dėmesį į keletą.

Dvi rūšys

Lietuvos miškuose daugiausia aptinkamos dvi invazinės medžių rūšys: baltažiedė robinija ir uosialapis klevas. Baltažiedė robinija išsiskiria tuo, kad ne tik sparčiai plinta ir nustelbia vietines rūšis, bet ir keičia dirvožemio cheminę sudėtį.

Tuo metu uosialapis klevas didžiausią grėsmę kelia augdamas upių pakrantėse, nes ten suauga į tankius sąžalynus ir ilgainiui taip pat išstumia vietines rūšis bei keičia tipiškos paupių augalijos buveines. Jo dominuojami paupiai ilgainiui tampa paprasčiausiais estetinės vertės neturinčiais brūzgynais.

Pavojų kelia ir tai, kad į upes patekusios uosialapių klevų sėklos gali nuplaukti didelius atstumus ir taip sėkmingai plisti naujose vietovėse. Miestuose ir arčiau jų augantys uosialapiai klevai taip pat kelia tiesioginę grėsmę alergiškiems žmonėms, kuriuos dirgina jų žiedadulkės.

Kodėl pavojingos?

Be grėsmės vietinių rūšių medžių ir augalijos išgyvenimui, invaziniai medžiai gali padėti persikelti ir kitiems nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.

Invazinės rūšys gali sutrikdyti ekologinius procesus, tokius kaip kitų medžių maistinių medžiagų apykaita, augalų apdulkinimas ir sėklų sklaida, todėl miško ekosistemos destabilizuojamos. Invazinės rūšys gali pabloginti su miškais susijusias kultūrines ir rekreacines vertybes, pavyzdžiui, sumažindamos natūralių kraštovaizdžių estetinį patrauklumą, kaip minėtų uosialapių klevų atveju upių pakrantėse.

Jeigu invazinės rūšys jau įsigyvena miške, neišvengiamai teks apgalvoti jų naikinimą. Aplinkos ministerija savo svetainėje internete teigia, kad invazinės rūšys naikinamos vadovaujantis Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarka bei kitais teisės aktais.

Jeigu invazinės rūšys auga miško žemėje, pagal Miško kirtimų taisyklių nuostatas, invazinių medžių rūšių kirtimo amžius visų grupių miškuose neribojamas. Naikinant invazines krūmų rūšis netaikomi jokie apribojimai.

Ministerija nurodo, kad norint kirsti pavienius invazinius žalius medžius, reikia pateikti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniam poskyriui pranešimą apie ketinimą kirsti mišką. Nevietinių, svetimžemių ar invazinių medžių rūšių medynus leidžiama pertvarkyti medynų ir krūmynų pertvarkymo kirtimais pagal Miško želdinimo ir žėlimo projektą, parengtą Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų nustatyta tvarka.

Svarbu stebėti mišką

Visoje Europoje aptinkama apie 11 tūkst. svetimų šiam kontinentui augalijos rūšių ir šis skaičius sparčiai auga, mat kiekvienais metais nustatomos dešimtys naujų augalų, kurie į mūsų žemyną pateko iš kitų pasaulio regionų. Tad kol kas galima sakyti, kad Lietuvai invazinių rūšių daroma žala sąlyginai yra nedidelė.

Dėl to iš dalies galima paploti per petį Lietuvos miškininkams ir miškų savininkams, kurie istoriškai pakankamai skeptiškai vertino idėją mūsų krašte auginti egzotines medžių rūšis. Nes jos į svetimą kraštą dažniausiai patenka dviem būdais: atsitiktinai arba būtent sąmoningai įvežtos žmonių, vedamų ekonominių ar paprasčiausių estetinių interesų.

Kovojant su invazinėmis rūšimis, efektyviausiai veikia prevencija. Užkirsti kelią invazinių rūšių plitimui gali padėti paprasčiausias sąmoningas elgesys – pavyzdžiui, savo miškų stebėjimas.

Reguliarus nuosavo miško stebėjimas gali padėti nustatyti invazines rūšis ankstyvoje jų augimo stadijoje. Nustačius, gali būti taikomos greito reagavimo priemonės, pavyzdžiui, išgyvendinimas arba apribojimas, siekiant užkirsti kelią jų plitimui.

Invazinės rūšys dažnai keičia miško ekosistemų struktūrą ir sudėtį, todėl nyksta biologinė įvairovė ir ekosistemos funkcijos. Todėl vietinės augmenijos ir buveinių atkūrimas, aktyvesnis vietinių rūšių augalijos sodinimas taip pat gali padėti pakeisti invazinių rūšių sukeltus pokyčius bei paskatinti vietinių miško ekosistemų atsigavimą.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškas – ne tik medžiai: nuo ko jis mus saugo?

Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose miškuose klestinti biologinė įvairovė apibrėžiama kaip pagrindinis planetos „skydas“ kovoje su klimato kaita. Miškuose sukoncentruota didžiausia biologinės įvairovės – augalų ir gyvūnų – dalis. Todėl jos nuolatinis atkūrimas ir išsaugojimas – viena iš žmonijos išgyvenimo sąlygų.

Sveikas ir gyvybingas, didele biologine įvairove pasižymintis miškas saugo gyvybę gamtoje palaikančius vabzdžius, derlingus dirvožemius ir atveria kelius užgimti daugybei naujų genetinių rūšių – visa tai būtina ilgalaikiam maisto tiekimo užtikrinimui. Tinkamas sąlygas turinčios laukinės gamtos buveinės užtikrina nuolatinį maistinių medžiagų perdirbimą, oro ir vandens išvalymą, padeda dirvožemiui iš aplinkos paimti ir kaupti anglį, reguliuoja klimatą ir saugo mus nuo stichinių nelaimių.

Viskas susiję

Svarbu suprasti, kad miškas apima ne tik medžius. Tiek jo paklotė, augalija, grybai, miške gyvenantys vabzdžiai, paukščiai ar kiti gyvūnai yra neatsiejama bendrosios buveinės (populiariai vadinamosios laukinės gamtos) dalis.

Kone bet kuriame miške įvairių floros ir faunos rūšių galima priskaičiuoti tūkstančiais, didelę jų dalį sudaro plika akimi sunkiai pamatomi organizmai. Nepaisant to, jų reikšmė miškui yra milžiniška, o bet kurios vienos rūšies gyvenimas tampriai susijęs su kitomis rūšimis.

Ir miško savininkams svarbu pasirūpinti visos buveinės gerove, ne vien tik medžiais. Beje, visapusiškas rūpestis mišku ir jo gyventojais išsirutulioja ne tik į ekologinę, bet ir į ekonominę naudą.

Kas kelia pavojų miškų bioįvairovei?

  • Miškuose žalą darantys organizmai atsiranda ten, kur yra didelė vienos rūšies potencialaus mitybos šaltinio koncentracija. Kitaip sakant, didesnę riziką užtraukia homogeniniai miškai, sklypai, kuriuose dominuoja vienos rūšies augalija. O miškai, kuriuose auga įvairios medžių rūšys ir kurių struktūra sudėtinga, yra daug atsparesni potencialiems kenkėjams.

Rūšių turtingame miške potencialūs kenkėjai visada susiduria su tinkamo maisto netolygiu išsidėstymu. Be to, tokiuose miškuose kenkėjai turi didesnę konkurenciją dėl maisto medžiagų, o tai savaime reguliuoja ir jų populiaciją.

  • Neretai medžiai smarkiai nusilpsta ir tampa lengvai pažeidžiami jais mintančių vabzdžių ar kitų organizmų dėl stichinių reiškinių ar besikeičiančio klimato. 2022 m. valstybinio audito ataskaitoje buvo nurodoma, kad per paskutinius 5 metus iki ketvirtadalio bendro miškų ploto išaugo kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skaičius.

Jei poveikis lokalus, tokie židiniai gana greit užgęsta arba yra sutvarkomi. Klimatinis poveikis gali būti žymiai platesnio masto, tad natūraliai tokie židiniai neužges, kol miškų rūšinė sudėtis nepersitvarkys prisitaikydama prie naujų klimato sąlygų.

  • Miškininkystės požiūriu labai vertinamas pageidaujamos rūšies pomiškis. Kertant, retinant medynus ar atliekant kitas miško ūkines priemones jį rekomenduojama saugoti. Išsaugotas perspektyvus pomiškis garantuoja natūralių miškų atsikūrimą, kurie pasižymi stabilumu ir atsparumu.

 

  • Pavasarį, bundant gamtai, gyvūnai miškuose ieško atokesnių vietų, kur netrikdomi galės atsivesti jauniklių, paukščiai suka lizdus. Miškai tuomet tampa itin jautria ekosistemos dalimi, kurioje žmogaus veikla turit būti itin gerai pasverta ir yra ribojama. Pavyzdžiui, nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 dienos galioja miškų kirtimo ribojimai. Apie juos galima sužinoti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniuose poskyriuose.

Pagrindiniai tokių apribojimų tikslai – gyvūnų veisimosi laikotarpiu sumažinti jų trikdymą. Pjovimo ir kitokie miško darbai baido tiek ant žemės gyvenančius gyvūnus, tiek paukščius, verčia juos palikti lizdus. Todėl apsaugos priemonėmis suteikiamas laiko tarpas gyvūnams sėkmingai susilaukti palikuonių.

  • Kalbant apie kirtimus, taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo 2024 m. kovo 19 d. įsigaliojo Miško kirtimo taisyklių pakeitimai. Jie numato, kad biologinei įvairovei išsaugoti II-IVA miškų grupių miškuose privaloma biržėse palikti visus ne mažesnio kaip 150 cm skersmens ąžuolus (jei tokių nėra, 1 ha palikti ne mažiau kaip vieną ne mažesnio kaip 50 cm skersmens ąžuolą), 130 cm – drebules, 95 cm – maumedžius, uosius, 85 cm – pušis, bukus, klevus, vinkšnas, guobas, liepas, 75 cm – skirpstus, skroblus (jei tokių yra). Biologinei įvairovei svarbiais negali būti parenkami pavojų keliantys medžiai.

Visi pokyčiai detaliai aprašyti Aplinkos ministro įsakyme dėl „Miško kirtimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo.

Tvariam ūkininkavimui miškuose

Miškų naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nurodoma ir tokia specifinė kategorija Kertinė miško buveinė. Tvariai ūkininkaujantys miškų savininkai ar įmonės, norėdami gauti tai patvirtinantį sertifikatą, turi auginti tam tikrą kiekį neliečiamų miško plotų. Juose sudaromos sąlygos gyventi retoms ir nykstančioms rūšims, be žmogaus įsikišimo.

Dažnam miško savininkui taip pat girdėtas terminas Europos Bendrijos svarbos buveinės arba „Natura 2000“ tinklas. Šios buveinės apima tokius plotus, kuriuose yra kilusi tam tikrų rūšių (nebūtinai medžių, bet dažnai apimant ir juos) išnykimo ar vertingųjų savybių praradimo grėsmė.

Dėl to atitinkamos teritorijos turi būti saugomos ir dažnam miško savininkui gali sukelti papildomų ūkininkavimo savo žemėje sąlygų. Apie jas rekomenduojama pasikonsultuoti su miškininkystės specialistais.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškininkystė pagal įstatymo raidę: ką reikia žinoti?

Privati miško nuosavybė ne tik suteikia daugybę malonių akimirkų mėgaujantis gamta, tačiau ir užtraukia įsipareigojimų atsakingai valdyti gamtos išteklius. Štai Lietuvoje miško naudojimo taisykles ir kontrolę apibrėžia kone keturios dešimtys įstatymų ir teisės aktų, dar didesnė dalis jų susiję netiesiogiai. Kokia informacija yra svarbiausia ir ką būtina žinoti?

Pagrindinis teisės aktas

Pagrindinis teisės aktas, kuris apibrėžia miškininkystę mūsų šalyje, yra nuo 1995 metų su įvairiais pataisymais galiojantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Šio įstatymo paskirtis – „reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą ir siekiant aprūpinti šalies pramonę žaliava, suteikti šaliai didžiausią socialinę ir ekonominę naudą, užtikrinant biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms“.

Įstatymas yra išties plačios aprėpties ir juo nustatoma didžioji dauguma taisyklių, kurias privalu žinoti ūkininkaujant miškuose ar valdant miško žemės sklypą. Jis apima nuo kirtimų reguliavimų ar miškuose taikomų gamtotvarkos priemonių iki sąvokų apibrėžimo ar nuosavybės teisių reglamentavimo.

Laikui bėgant įstatymas buvo ne sykį atnaujinamas, derinamas su Europos Sąjungos teisės aktais ar papildytas poįstatyminiais aktais. Jo 2024 metų kovo pradžioje galiojusią redakciją galima rasti paspaudus čia.

Pokyčiai šiame įstatyme numatomi ir šiemet. Štai Aplinkos ministerijos svetainėje internete informuojama, kad 2024 m. Seimo pavasario sesijoje bus teikiami nauji Miškų įstatymo pakeitimai, rengiami atsižvelgiant į svarbiausius Nacionalinio miškų susitarimo proceso rezultatus – NMS viziją ir pasiektus susitarimus šešiose temose, taip pat siūlant sprendimus dėl geresnės gamtosaugos ir racionalaus miško naudojimo subalansavimo.

Anot ministerijos, tam pirmiausia siūloma pertvarkyti esamą miškų grupių sistemą, ją geriau pritaikant biologinės įvairovės apsaugai, klimato kaitos iššūkių valdymui ir platesniam visuomenės poreikių, susijusių su miškais, tenkinimui.

Numatoma sudaryti sąlygas, kad būtų greičiau, paprasčiau planuoti ir vykdyti veiklą miškuose, ji būtų kuo įvairesnė. Siūlomos priemonės spartesnei miškų plėtrai, geresnei miško genetinių išteklių apsaugai ir atkuriamų miškų kokybei. Planuojama atsisakyti pridėtinės vertės nekuriančio teisinio reguliavimo, tobulinti miško kirtimų sistemą ir optimizuoti procedūras, išlaikant dėmesį aplinkosauginiams ir darbų saugos reikalavimams.

Be to, numatoma pertvarkyti bendrųjų miško reikmių finansavimo sistemą, be kita ko numatant ir kompensacijas miško savininkams už veiklos apribojimus ne saugomose teritorijose.

Dėmesys 9-ajam straipsniui

Miškų savininkams šiame įstatyme svarbu atkreipti deramą dėmesį į 9 straipsnį, kuriame apibrėžiamos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų pareigos. Čia apibrėžti svarbiausi miško savininko įsipareigojimai ir jam taikomos prievolės.

Nustatoma, kaip miškai turi būti tvarkomi, kad mediena ir kiti miško ištekliai būtų nuolat tiekiami ir būtų išlaikyta periodinė pusiausvyra tarp medienos prieaugio ir jos naudojimo masto. Taip pat nustatomos miško saugojimo nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių taisyklės, miško atkūrimo nuostatos, racionalaus ūkininkavimo miške reikalavimai.

Be to, nustatomi draudimai ar apribojimai ir įpareigojimas laikytis privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų bei kitų teisės aktų, taip pat privalomų vykdyti miškotvarkos projekto dalių – pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, miško atkūrimo bei aplinkosaugos reikalavimų. Taip pat deklaruoti ir miškotvarkos projekto rengimo reikalavimai.

Žinoma, greta pareigų, nustatomos ir miško savininkų teisės. Įdėmiai išstudijavus šį įstatymo straipsnį liks mažiau galvos sukimo ir dėl norimos miške įrengti bei prižiūrėti infrastruktūros klausimų.

Ekologijos vaidmuo

Akivaizdu, kad mūsų šalies teisės aktai dažnai apima tarptautines gaires ir reglamentus, kuriais siekiama išsaugoti biologinę įvairovę, apsaugoti nykstančias rūšis ir išlaikyti ekologinę pusiausvyrą (pavyzdžiui, „Natura 2000“ teritorijos ir pan.). Atitiktis užtikrina, kad miškų valdymo praktika būtų ekologiškai tvari ir prisidėtų prie ilgalaikių apsaugos tikslų.

Taip pat Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją, pripažindama, kad Žemės klimato kaita ir jos neigiamos pasekmės yra bendras visos žmonijos rūpestis. Tai reiškia, kad mūsų šalis įsipareigojusi stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į aplinką, mažinti poveikį ekosistemoms ir taikyti tam reikalingus teisės aktus. Tai gerokai ilgesnis, bet nuoseklus procesas, o su konvencija galima susipažinti paspaudus čia.

Kur ieškoti informacijos?

Visus privačių miškų savininkams aktualius teisės aktus galite rasti vienoje vietoje – Valstybinės miškų tarnybos svetainės internete specialiame polapyje.

Į daugybę kasdienių klausimų atsakymų galima rasti ir Aplinkos ministerijos dažnai užduodamų klausimų skiltyje.

Teisės aktų besilaikantys miškų savininkai prisideda prie tvaraus jų valdymo, aplinkos tausojimo, ekosistemų ir bendruomenių gerovės. Jeigu susidoroti su visa šia informacijos gausa atrodo per sudėtinga ar tam nuolatos trūksta laiko, rekomenduotinos miškininkystės specialistų konsultacijos ir paslaugos.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Kas lemia medienos kainą?

Šis klausimas nuolat aktualus ūkinės paskirties miškų savininkams, tačiau daugiau ar mažiau jis domina gerokai platesnę auditoriją. Tarkime, perkantiems malkas taip pat smalsu, kodėl jų kaina nėra nusistovėjusi ir kasmet gali tekti išgirsti vis kitokią prašomą sumą. O taip yra todėl, kad bet kurios paskirties medienos kainą lemia iš tiesų visa puokštė įvairiausių veiksnių, kuriuos ir apžvelgsime tekste toliau.

Globalūs faktoriai

Pradėkime nuo to, kad mediena yra visame pasaulyje plačiai naudojama ir dėl to nuolatinę paklausą išsauganti žaliava. Tačiau tai taip pat reiškia, kad išaugęs medienos poreikis viename pasaulio krašte gali padaryti įtaką kainoms regionuose už tūkstančių kilometrų.

O paklausą gali lemti įvairūs ekonominiai veiksniai – pavyzdžiui, statybų pramonės tendencijos ir plėtra, baldų pramonės situacija ar net paprasčiausios vartojimo mados. Taip pat poveikį kainoms turi ir tiekimo situacija – medienos tiekėjų galimybės patenkinti rinkos poreikius.

Ne vieną globalios ekonominės situacijos poveikio medienos kainoms pavyzdį matėme per pastaruosius kelerius metus. Štai 2021 metais medienos kainos buvo pasiekusios tuometinio penkmečio aukštumas, nors prieš tai buvo fiksuojamas didelis nuosmukis, kurį sukėlė pirmoji pandemijos banga ir dėl to susiformavęs didelis neapibrėžtumas viso pasaulio finansų rinkose. Tai lėmė iš esmės visų svarbiausių žaliavų – medienos, naftos, metalų – kainų nuosmukį.

Tačiau valstybėms sėkmingai dorojantis su pandemijos iššūkiais ekonominės perspektyvos gerėjo ir tiek medienos, tiek kitų žaliavų kaina sparčiai kopė aukštyn. Jos augimą nemenka apimtimi paskatino ir karantinų metu smarkiai pakilusi prekyba baldais.

Vėlgi, 2022 metais prasidėjęs karas Ukrainoje lėmė naują neapibrėžtumo ekonomikoje ruožą ir kiek užsilaikiusi aukštumose medienos kaina ėmė smukti. Besibaigiant 2022 metams Valstybinių miškų urėdija pranešė, jog medienos kainos mūsų šalyje vidutiniškai krito 10 proc. Vis dėlto tuomet kainos stabilizavosi, tad jos ir toliau išliko gana aukštame lygyje vertinant ilguoju periodu.

Net ir tokie ekonominiai faktoriai, kaip infliacijos lygis, palūkanų normos, valiutų kursų svyravimai ir pan. gali turėti poveikį globalioms medienos kainoms ir savo ruožtu – taip pat ir kainoms Lietuvoje.

Įvairūs tiekimo apribojimai taip pat turi poveikį. Jeigu nemažą pasaulinės paklausos dalį užtikrinanti šalis ar kelios valstybės vienu metu nuspręstų uždrausti arba smarkiai apriboti eksportą, tokio sprendimo poveikis netrukus taip pat pasijaustų globaliai.

Lokalūs faktoriai

Žvelgiant lokaliai, medienos kainų dinamika paskirose valstybėse taip pat priklauso nuo jose veikiančios medienos pramonės apimčių bei konkurencijos. Jei dirba daug perdirbimo įmonių ir jos veikia sėkmingai, tuomet žaliavos paklausa gali nuosekliai augti, o kartu ir didėti jos kaina.

Štai Lietuvoje vertinama, kad pastaraisiais metais pardavę savo miškus ar medieną savininkai uždirbo gerus pelnus, nes kaina laikėsi istoriškai aukštame lygyje. Tai lėmė aukšta įvairių medienos produktų paklausa.

Medienos kainą taip pat iš dalies gali lemti ir vietinis reglamentavimas. Pavyzdžiui, griežtas valstybės reguliavimas (kirtimų apribojimai, pertekliniai reikalavimai miškų augintojams ir pan.) gali apsunkinti medienos pasiūlos formavimą ir taip padidinti jos kainą. Arba šalies mastu priimtas sprendimas skatinti šildymui naudoti biokurą gali sukelti atitinkamos medienos žaliavos poreikį, o kartu ir kainą, jeigu tiekėjai nespėja iš paskos pasiūlyti reikiamus kiekius žaliavos.

Dar vienas faktorius – sezoniniai kainos svyravimai. Statybų pramonė tradiciškai aktyvesnė šiltuoju metų laiku, o šaltuoju metu išauga malkinės medienos poreikis. Tačiau šie svyravimai yra trumpalaikiai ir paprastai daro mažesnę įtaką kainai.

Ką ir kaip apsimoka auginti

Medienos kainą taip pat lemia ir jos kokybė bei rūšis. Pavyzdžiui, Lietuvos miškai šiuo požiūriu yra ganėtinai vertingi, nes mūsų šalyje gausiai auga įvairių rūšių medžiai, tad galima pasiūlyti žaliavos įvairiems poreikiams. Kiekviena rūšis turi savo unikalias savybes, tad ir jų vertė skirsis.

Viena rūšis bus labiau pageidaujama statybų sektoriuje, kita – baldų pramonėje, o retos ar egzotinės, prabangos prekėms gaminti naudojamos rūšys turi atskirą kainodarą dėl ribotos pasiūlos. Pavyzdžiui, kietoji mediena (ąžuolas) dėl savo savybių paprastai yra vertinama labiau nei minkštoji (pušis). Kaina taip pat skirsis dėl skirtingos medienos kokybės – brangiau bus vertinama lygi, mazgų ir kitų defektų neturinti žaliava.

Be to, medienos kainą gali pakelti ir miško savininko turimi sertifikatai, patogi prieiga prie miško ir pan. detalės.

Tad akivaizdu, kad medienos kainą gali lemti daugybė veiksnių. Norint tiksliai prognozuoti, kaip kaina keisis ateityje, būtina kryptingai šviestis ir sekti susijusią informaciją žiniasklaidoje ar specializuotuose šaltiniuose. Tik taip galima nustatyti, kada ateis geriausias metas realizuoti savo turimą medieną.

Taip pat galima pasikonsultuoti su specialistais, kurie išmano kainų pokyčių niuansus ir, žinoma, nuolat seka aktualią informaciją bei gali ja pasidalinti su miškų savininkais.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Tvarių ir našių miškų ruošimas: kokie sprendimai būtini?

Nors miškų kirtimo tema dažnai įelektrina dalį visuomenės, ji neišvengiama kalbant apie ūkinę veiklą privačiuose miškuose. Daug aistrų dėl tinkamai arba netinkamai taikomų sprendimų tik parodo, koks lietuviui svarbus miškas. Vis dėlto šiame kontekste svarbu suprasti, kad taisyklinga miško priežiūra neišvengiamai ilguoju laikotarpiu pareikalaus nuosekliai atlikti tam tikrus kirtimus, kurių priežastis nėra vien tik ekonominė grąža. Tikslingais kirtimais taip pat formuojami našūs ir tvarūs miškai, kurių pozityvus ekologinis poveikis yra didžiausias, taip pat ir saugoma miško sveikata.

Be to, pagrindiniai miško kirtimai neatsiejami nuo jo atsodinimo, o to nepadarę savininkai baudžiami. Svarbu žinoti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant ir detalizuojamas miškotvarkos projekte.

Skaičiai kalba

Valstybinė miškų tarnyba (VMT) 2023 metais paskaičiavo, kad Lietuvoje miškų plotas apima 2,2 mln. hektarų arba trečdalį (33,8 proc.) šalies teritorijos. Palyginimui, vidutinis pasaulinis miškingumas siekia 31 proc.

Tarnybos duomenimis, medienos tūrio prieaugis mūsų šalyje siekia apie 20 mln. m3 per metus, o tuo metu kirtimų apimtys neviršija 60 proc. bendro ir 75 proc. grynojo medienos tūrio prieaugio.

Puoselėjami medžiai turi optimalų augimo laiką, per kurį kiekviena rūšis pasiekia optimalius kiekybinius ir kokybinius parametrus. Todėl svarbu mišką prižiūrėti, o tam nustatytu laiku reikia organizuoti sanitarinius bei ugdomuosius kirtimus.

Išpuoselėti, tvarūs ir našūs miškai iš atmosferos absorbuoja daugiausiai CO2, juose užauginama aukščiausios kokybės mediena. Tik tokia ilgalaikiuose produktuose panaudojama mediena užtikrina ir ilgalaikį CO2 užrakinimą, tad jos ekologinis poveikis yra didžiausias.

Valyti ir ugdyti

Sanitariniais kirtimais valomi oro sąlygų nuniokoti miškai, stabdomas kenkėjų plitimas ar tiesiog gerinama medynų sanitarinė būklė. Tokie kirtimai atliekami nepaisant medžių amžiaus ir dažniausiai daromi ten, kur kiti kirtimai artimu metu nenumatomi. Taip pat taikomi rekonstrukciniai kirtimai, kai siekiama iš esmės pakeisti netinkamos rūšinės sudėties ar mažo skalsumo nebrandžius medynus, jų vietoje įveisiant naujus želdinius.

Sanitariniai kirtimai nuosekliai tuština miško savininko kišenę. Tačiau jie yra įstatymuose numatyta būtina ir vienintelė veiksminga priemonė, kuria žievėgraužių vabzdžių populiacijos atakų atvejais, kaip Lietuvoje buvo 2023 metais, galima išgelbėti likusią medyno dalį nuo pražūties.

Ugdomieji miško kirtimai yra labai svarbūs siekiant užauginti vertingus, aukšto produktyvumo medynus. Juos reikia kryptingai formuoti nuo pat jauno amžiaus, šalinant medžius, kurių palikti netikslinga nei ūkiniu, nei biologiniu požiūriu. Dėl to ugdomieji kirtimai vykdomi beveik visą medyno auginimo laiką.

Pagrindinio naudojimo kirtimai

Pagrindinio naudojimo kirtimais nukertami jau užauginti, brandą pasiekę medynai, kurie vėliau atkuriami iš naujo. Šie kirtimai yra galutinė ekonominės veiklos miškuose priemonė, užtikrinanti savininkui pajamas. Jie pakankamai griežtai reglamentuojami, turi būti atlikti tinkamai ir laiku.

Įstatymais taip pat numatyti visų nuosavybės formų miškuose taikomi minimalūs kertamų medynų amžiai:

Medžių rūšis Minimalus pagrindinių miško kirtimų amžius
 IV miškų grupė (ūkiniai)  III miškų grupė (apsauginiai) Gamtinės brandos (atkuriamųjų kirtimų II grupės miškuose) amžiai
Pušis, maumedis, uosis, klevas, bukas, guobiniai 100 110  170
Eglė  70 80  120
Beržas, Juodalksnis  60 60  90
Baltalksnis, blindė, gluosnis 30 30  50
Liepa, skroblas 60 70  90
Drebulė 40 40  60
Ąžuolas 120 140  200

 

Kada kertama plynai?

Plynaisiais vadinami miško kirtimai, kai visas tam tikro ploto medynas, išskyrus jame esantį gyvybingą pomiškį, paliekamus sėklinius bei gamtosauginiu požiūriu vertingus medžius, iškertamas vienu ypu.

Pagrindiniai tokio kirtimo privalumai: iš karto gaunamas maksimalus iškertamas medienos kiekis ir atitinkamai didesnės pajamos, paprastesnis darbų organizavimas ir vykdymas. Pagrindiniai trūkumai: beveik visais atvejais reikės dirbtinai atsodinti iškirstą mišką, o tai reiškia papildomas išlaidas miško savininkui, taip pat bus formuojamas vienaamžis medynas, kurį kirsti vėl bus galima tik praėjus pusei šimto ar daugiau metų.

Todėl plynai paprastai kertami medynai, kuriuose nėra reikiamo kiekio pagrindinių rūšių pomiškio, polajinių miško želdinių ar antrojo ardo, užtikrinančio ūkiškai vertingo kitos kartos medyno suformavimą.

Atvejiniais kirtimais medynas iškertamas keletu atvejų per 10–20 ar net daugiau metų, siekiant kirtimo metu suformuoti naują medyną – tam pasitarnauja jau esamas ar kertant atsiradęs pomiškis arba antrasis ardas. Tarp kitų šio kirtimo privalumų – galimybė išsaugoti buvusio medyno genetinį paveldą, sutrumpinti medyno išauginimo laiką, racionaliau panaudoti medieną, kai medyną sudaro nevienodo brandumo medžiai, taip pat gauti papildomą prieaugį medyno kirtimo laikotarpiu, ilgesnį laiką neprarasti miško apsauginių funkcijų ir išvengti nepageidaujamos rūšių kaitos.

Atrankiniais kirtimais periodiškai kertant toje pačioje ploto vietoje paimama tik maža dalis augančių medžių, po kirtimo medyne paprastai lieka įvairių amžiaus klasių medžiai ir jis egzistuoja nuolat. Medynas vienu metu ir naudojamas, ir ugdomas, ir atželdomas. Šio būdo kirtimais miškuose išsaugoma didesnė rūšių įvairovė.

Kur kreiptis?

Leidimus kirsti mišką privačioje valdoje išduoda VMT Miškų kontrolės skyriaus teritoriniai poskyriai, kurių kontroliuojamose teritorijose yra numatyta kirsti mišką. Svarbu atsiminti, kad nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 dienos yra draudžiami miško kirtimai ir medienos ištraukimas visų grupių saugomuose miškuose bei nacionaliniuose parkuose.

Šiuo laiku miško kirtimai ir medienos ištraukimas draudžiami II miškų grupei priskirtuose (ekosistemų apsaugos bei rekreacijos) miškuose, III grupės (apsauginiuose) miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, taip pat IV grupės (ūkiniuose) miškuose, esančiuose nacionaliniuose parkuose.

Apsauginiuose ir ūkiniuose miškuose jaunuolynų ugdomieji kirtimai yra draudžiami nuo balandžio 1 iki birželio 1 dienos, retinimo ir einamieji kirtimai draudžiami nuo gegužės 1 iki liepos 1 dienos.

Pagrindiniai tokių apribojimų tikslai – gyvūnų veisimosi laikotarpiu sumažinti jų trikdymą.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškotvarkos projektas: svarbiausias dokumentas ant miško savininko stalo

Efektyvi ir Lietuvoje galiojančius reglamentus atitinkanti miško priežiūra apima ne tik fizines pastangas. Ne mažiau svarbu turėti tvarkingą dokumentaciją, o svarbiausias yra miškotvarkos projektas. Šis dokumentas – lyg miško pasas – yra kelrodis, į kurį pažvelgę gauname visą svarbiausią informaciją, o taip pat jis tarnauja ir kaip trumpa taisyklių knyga, aiškiai išdėstanti, kaip miško valdoje turėtų būti organizuojama ūkinė veikla ir atliekami visi svarbiausi darbai: nuo kirtimų iki atkūrimo ir žemių tvarkymo.

Valstybinė miškų tarnyba nurodo, kad „miškotvarkos projektai – tai miškų ūkio veiklos planai, rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų ir privačioms miškų valdoms arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančiai miško žemei ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai jose nustatyti“.

Taigi, norint legaliai naudotis mišku, jį tvarkyti ar kirsti būtina parengti miškotvarkos projektą, kuris atitiktų visus galiojančius miškų priežiūros reglamentus. Šis dokumentas reikalingas visiems savininkams, valdantiems 3 ir daugiau hektarus miško.

Miškotvarkos projektas galioja bent 10 metų (jeigu sklypas mažesnis nei 10 hektarų, galima prašyti parengti 20 metų), todėl tampa aiškiu ilgalaikiu planu, numatančiu kaip ir kada privačiame miške bus ūkininkaujama, kokių tikslų bus siekiama ir koks numatomas rezultatas. Jei per 10 metų laikotarpį savininkas neįvykdo visų suprojektuotų ūkinių priemonių, jo prašymu, projektas gali būti pratęstas dar 5 metams.

Projekto parengimas ir turinys: visi žingsniai iš eilės

Visų pirma, privataus miško nuosavybė turi būti įregistruota Registrų centre, o miško savininkas turi turėti valdos planą bei valdos registravimo pažymėjimą. Su šiais dokumentais galima pradėti rengti miškotvarkos projektą. Svarbu ir tai, kad prieš rengiant miškotvarkos projektą miško valda turi būti pažymėta aiškiomis ribinėmis linijomis.

Miškotvarkos projektą paruošti gali tik kvalifikuoti specialistai, turintys miškotvarkos rengimo atestatus bei atitinkamą išsilavinimą – jie registruoti Valstybinės miškų tarnybos registre. Tokių specialistų profesionaliai parengti miškotvarkos projektai sudaromi laikantis gamtosaugos reikalavimų bei Lietuvoje galiojančių teisės aktų. Projekto rengimui su pasirinktu specialistu sudaroma sutartis.

Projekte gana smulkiai ir kruopščiai turi būti įvardinti miško atkūrimo darbai ir jam taikomi aplinkosaugos reikalavimai, medžių rūšys ir tankumas, kada ir kokie miško kirtimo darbai bus vykdomi, kokie veiksmai yra galimi.

Šiame dokumente taip pat numatomos pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, o savininkui labai svarbu ir tai, kad sudarant tokį projektą atliekama miško taksacija ir jis iš esmės gauna informaciją apie visas jo miške turimas medienos atsargas. O tai savo ruožtu leidžia tiksliai paskaičiuoti miško vertę.

Sudarius miškotvarkos projektą ir atlikus visus derinimo darbus, jis užregistruojamas Valstybinėje miškų tarnyboje. Nuo šio momento projektas įsigalioja.

Jeigu miškotvarkos projekto nėra

Miškų savininkams, kurių valdos yra mažesnės nei 3 hektarai, rengti miškotvarkos projektų nebūtina. Jie gali pasirinkti ūkininkauti supaprastinta tvarka. Tuomet pagrindinių kirtimų vykdymui užteks konkrečiai situacijai reikalingų dokumentų (biržės atrėžimo brėžinio ir/ar taškavimo lapo, naudojamo kirstinių medžių tūriui apskaičiuoti).

Visais kitais atvejais, neturint miškotvarkos projekto pagrindiniai kirtimai privačiose valdose arba ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose esančioje miško žemėje draudžiami. Tiesa, yra iš išimčių.

Jos taikomos:

  • III–IV A miškų grupių miškuose inventorizuotų grynųjų baltalksnynų, drebulynų, gluosnynų ir blindynų ar mišriuose medynuose, kuriuose baltalksniai, drebulės, gluosniai ir/ar blindės sudaro 76 procentus ir daugiau pirmojo ardo medynų tūrio, visų rūšių pagrindiniams kirtimams;
  • III–IV A miškų grupių miškų mišriuose medynuose baltalksnių, drebulių, gluosnių ir blindžių iškirtimui atrankiniais ir atvejiniais pagrindiniais kirtimais;
  • kirtimams IV B grupės miškuose.

Reali nauda

Kaip ir minėjome teksto pradžioje, miškotvarkos projektas yra svarbus dokumentas ne tik dėl reglamento, bet ir dėl realiai miško savininkui suteikiamos naudos. Pavyzdžiui, be jo labai sunku tiksliai paskaičiuoti turimo miško vertę, o dokumente pateikiama informacija leidžia matyti realią padėtį ir imtis pagrįstų ūkininkavimo veiksmų.

Kartais miško savininkai linkę pervertinti savo nuosavybę, nors lygiai taip gali susiklostyti ir atvirkščia situacija, kai mišką paveldėjęs asmuo ne iki galo žino, kokios vertės valdą perėmė. Atitinkamai, žinant realią miško vertę galima argumentuotai pagrįsti prašomą kainą jį parduodant.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Žiemos darbai – ką reikės nuveikti miške?

Pirmosios snaigės jau seniausiai iškrito, o didžioji dalis gamtos pasiruošė energijos taupymo ir išgyvenimo metui. Atėjo tikroji žiema. Nepaisant šaltojo sezono ramybės, miškų savininkams darbų yra sočiai ir iki pavasario. Tad ką reikės nuveikti miške gruodžio, sausio ir vasario mėnesiais?

Gruodis

Pirmasis žiemos mėnuo natūraliai pasižymi tuo, kad užbaigiami rudenį pradėti darbai. Taip pat baigiasi aktyvusis gyvūnų veiklos metas, o šąlanti žemė formuoja kietesnį miško keliukų gruntą, todėl ateina tinkamiausias laikas kirtimo darbams. Baigiami kirsti tais metais numatyti iškirsti medynai ir ištraukiama mediena. Taip pat jau laikas pradėti kirsti naujų metų biržes ir ištraukti medieną.

Kai žinomi kitų metų kirtimai ir jų pobūdis, galima pradėti rengti miško atkūrimo ir įveisimo projektus. Metų pabaigoje taip pat verta prisiminti miškotvarkos dokumentus – juose pažymėti visus per metus atsiradusius pokyčius ir atliktus darbus.

Reikėtų dar kartą (arba jeigu nespėjote anksčiau) apžiūrėti miško želdinius ir apsaugoti juos nuo žvėrių. Esant reikalui, vertingiems medynams galima taikyti papildomas apsaugos priemones.

Tai taip pat tinkamas metas rinkti spygliuočių sėklas, kurios bus panaudotos atkuriant miškus. Papildomai reikėtų atrinkti bioįvairovei palaikyti skirtus medžius.

Sausis

Sausį atliekami visų rūšių pagrindiniai, sanitariniai, einamieji ir retinimo kirtimai. Taip pat neatidėliojant mediena traukiama iš miško ir išvežama tolimesniam panaudojimui.

Kertant mišką, svarbu stebėti, kad nebūtų pažeisti sėkliniai medžiai ir vertingas pomiškis. Taip pat prieš kertant reikia pažymėti ir kertant palikti uoksinius bei vabzdžiagaudžius medžius, o kirtavietes būtina nedelsiant išvalyti nuo kirtimo liekanų. Tai leis užtikrinti tinkamą apsaugą nuo kenkėjų orams atšilus.

Viduržiemį tinkamas metas iš naujo apžiūrėti miško želdinius. Reikia įvertinti, ar jiems nepakenkė žvėrys, ar išsaugotos apsaugos priemonės. Esant reikalui, galima jas atnaujinti. Tuo pat reikėtų nepamiršti ir miško žvėrių: patikrinti, ar ėdžiose (jeigu jos yra) palikta pašarų.

Vasaris

Paskutinį žiemos mėnesį reikėtų paspartinti žieminių miško darbų atlikimą, kad visi jie būtų įgyvendinti numatytu laiku, iki pavasario sezono, kuomet atbundančio miško teritoriją reikės užleisti gyvūnų reikmėms. Būtina užbaigti po kirtimų likusios medienos išgabenimo darbus, baigti valyti kirtavietes.

Darsyk reikėtų patikrinti ir atkurti želdinių apsaugą nuo žvėrių, jeigu ši buvo pažeista. Taip pat vasarį baigiamos rinkti medžių sėklos.

Jeigu dar nebuvo parengti, tuomet reikėtų parengti ir jau tvirtinti miško atkūrimo bei įveisimo projektus. Be to, pats laikas sudaryti pavasarinių priešgaisrinių miško priemonių ir miško želdinimo darbų planą, įsigyti ar išsinuomoti reikiamą inventorių.

Žiemai besibaigiant vėl reikėtų papildyti pašarų atsargas ėdžiose, pradėti inkilų paukščiams gamybą ir pamažu pasirengti miško sodinimo metui.

Daugiau informacijos apie kitus sezoninius darbus galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškininkystės efektyvumo didinimas: kodėl tai svarbu ir kaip to siekti?

Miškų augintojai Europoje atlieka itin svarbų vaidmenį. Jiems tenka ne tik esminių viso žemyno natūralių ekosistemų puoselėtojų vaidmuo, bet ir svarus indėlis į ekonomiką. Miškai užtikrina platų prekių ir paslaugų asortimentą – nuo pačių įvairiausių medienos gaminių iki anglies junginių pašalinimo iš atmosferos ir biologinės įvairovės išsaugojimo. Augant tiek medienos produktų paklausai, tiek ir miško ekosistemų svarbai planetos gyvenime, būtina siekti didesnio miškininkystės efektyvumo. Taip pat ir Lietuvoje. Tad kaip to siekti?

Tvari miškininkystė

Miškas, ypač Lietuvoje, neturinčioje kitų strateginių gamtinių energetinių resursų, yra itin svarbus ūkininkavimo objektas. Vienu iš kertinių ūkininkavimo efektyvumo didinimo aspektų yra tvari miškininkystė – visaapimantis požiūris, kuriuo subalansuojami ekologiniai, ekonominiai ir socialiniai miško auginimo kriterijai. Tai reiškia, kad nuosekliai užtikrinama tiek ilgaamžė miško sveikata bei gyvybingumas, tiek ir visapusiška nauda visuomenei bei miškų savininkams.

Europos šalys šioje srityje jau padariusios nemenką pažangą, įgyvendindamos tokius tvarios miškotvarkos principus:

  • Bioįvairovės išsaugojimas. Mūsų šalies miškuose auga didžioji dalis ekosistemų ir rūšių įvairovės. Tvari miškininkystė apima šios biologinės įvairovės išsaugojimą ir didinimą, skatinant jų natūralų atsinaujinimą ir palaikant konkrečioms vietoms būdingas ekosistemas.
  • Sertifikavimo sistemos. Daugelis miškų gali būti sertifikuojami pagal įvairias sistemas. Šie sertifikatai užtikrina tvarią praktiką ir skaidrumą tiekimo grandinėje, be to, yra svarus konkurencinis pranašumas ūkininkaujant. Daugiau apie tai rašome čia.
  • Priežiūra ir vertinimas. Reguliarus miškų inventorizavimas ir ekologinių rodiklių stebėjimas padeda suprasti jų būklę, sekti pokyčius valdomuose miškuose ir atitinkamai pritaikyti ūkininkavimo veiksmus.

Technologijos ir inovacijos

Kaip ir daugybėje kitų sričių, efektyvumo miškininkystėje didinimas neišvengiamas be pažangių technologijų ir inovacijų. Kai kurios iš jų jau sėkmingai taikomos Europos valstybėse ir užtikrina rezultatus.

Vienas iš tokių pavyzdžių yra ryšio sistemų technologijos. Geografinė informacinė sistema (GIS), nuotolinis stebėjimas ir globali padėties nustatymo sistema (GPS) – išmaniaisiais telefonais besinaudojantiems pažįstamos technologijos. O miškų savininkams jos gali padėti optimizuoti miškų kirtimą, sekti kenkėjų ir ligų plitimą bei efektyviau planuoti miško kelių priežiūrą.

Kita sritis – procesų automatizavimas. Europoje populiarėja robotizuotų ir autonomiškai veikiančių mašinų naudojimas medžių sodinimui, kirtimui ir miškų inventorizavimui. Šie įrenginiai gali sumažinti darbo sąnaudas ir pagerinti veiksmų tikslumą. Vis dažniau įvairiems procesams pasitelkiami ir dronai – jie leidžia greitai ir nebrangiai stebėti miškus, rasti problemines vietas ir nuotoliniu būdu suteikia vertingos informacijos reikalingų sprendimų priėmimui.

„Sunkioji artilerija“, tačiau neišvengiama ateitis – didieji duomenys ir dirbtinio intelekto pasitelkimas. Šių technologijų ir jų produktų užtikrinama sparti ir kokybiška analizė padeda numatyti miškų augimą, optimizuoti išteklių paskirstymą ir užtikrinti aukščiau minėtos tvarios miškininkystės praktikas.

Miškų priežiūra ir atkūrimas

Apžvelgėme šiuolaikines technologijas, tačiau labai svarbu nepamiršti ir tai, kas Lietuvos miškininkams žinoma šimtmečiais. Efektyvi miškininkystė neįsivaizduojama be kokybiškos miškų priežiūros ir savalaikių veiksmų juos atkuriant. Apie tai daug rašome ir rašysime, o jau dabar galite rasti daug praktinės informacijos čia ir čia.

Atminkime – miškai yra visų mūsų turtas, todėl šio turto puoselėjimu suinteresuoti yra visi: savininkai, poilsio akimirkomis besimėgaujantieji, gamtos gėrybių ieškotojai ar mąstantieji apie globalius ekologinius tikslus. Dar svarbesnį vaidmenį miškai atliks augant klimato kaitos poveikiui planetai.

Klimato kaitos iššūkiai

Klimato kaita kelia didelį iššūkį ne tik gyventojams, bet ir patiems miškams. Kylant temperatūrai, keičiantis kritulių normoms ir dažnėjant ekstremaliems oro reiškiniams auga pavojus ne tik žmonijai, bet ir poveikis miškams. Todėl jų savininkų vaidmuo čia tik išauga.

Miškai veikia kaip klimato vėsintojai, sugerdami milžiniškus kiekius anglies dvideginio. Tačiau norint prisitaikyti prie besikeičiančių klimato sąlygų, gali prireikti didinti medžių rūšių įvairovę, kad būtų padidintas jų atsparumas ir sumažintas pažeidžiamumas kenkėjams bei ligoms.

Be to, tvarus miško biomasės naudojimas energijos gamybai gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą ir paspartinti perėjimą prie atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimo.

Švietimas ir plėtra

Miškininkystės efektyvumą neabejotinai didins išsilavinę ir technologijas gerai įvaldę specialistai. Tad miškų savininkų investicijos į švietimą ir gebėjimų auginimą taip pat gali duoti ilgalaikės naudos.

To galima pasiekti per mokymo ir švietimo programas miškininkams, taip pat – ir privačių miškų savininkams bei kitoms suinteresuotoms šalims. Supratimas apie tvarią miškų valdymo praktiką, miškininkystės efektyvumo auginimą ir pažangių technologijų įvaldymą padės užtikrinti geriausias ūkininkavimo miškuose praktikas.

Tad efektyvi miškininkystė yra daugialypis tikslas, apimantis tvaraus valdymo, modernių technologijų, fizinio miškų atkūrimo įvaldymą, taip pat ir prisitaikymo prie klimato kaitos ir švietimo aspektus. Siekdami geriausių rezultatų miškų savininkai gali užsitikrinti ne tik ekonominius tikslus, bet ir ilgalaikę miškų sveikatą, produktyvumą bei vertingą palikimą ateities kartoms.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.