Klimato kaitos pokyčiai – ką jie atneš į Lietuvos miškus?

Visuotinė klimato kaita palieka ženklų kiekviename planetos kampelyje. Ir Lietuvoje jau pamažu įprantame prie švelnesnių žiemų, vis drąsiau į rudens teritoriją išsiplečiančios vasaros ar kitų orų pokyčių, kurių savo jaunystėje nepamena mūsų tėvai. Klimato pokyčiai neišvengiamai veikia ir visą mus supančią gamtą, tad ne išimtis čia – ir miškai.

Panagrinėkime, kokių pokyčių jau netolimoje ateityje gali tikėtis miškų savininkai Lietuvoje.

Sudėties pokyčiai

Besikeičiantis klimatas gali lemti miškuose augančių medžių rūšių pokyčius. Dėl šiltėjančio klimato miškuose gali plisti tokie šilumą mėgstantys medžiai, kaip antai pušys ar ąžuolai. Savo ruožtu drėgnesnes ir vėsesnes sąlygas mėgstantys eglynai ar beržynai gali trauktis.

Taip pat gali sulėtėti arba pagreitėti tam tikrų rūšių augimas, priklausomai nuo aukščiau paminėtų sąlygų. Taigi, klimato pokyčiai gali lemti ir biologinės įvairovės pokyčius, o tai sukels savaiminį besiritančios sniego gniūžtės efektą kitoms floros bei faunos ekosistemoms.

O gyventojai pokyčius gali pajusti ir ne pačiais maloniausiais būdais. Miškai atlieka svarbų vaidmenį slopinant dirvožemio eroziją ir gerinant gėlo vandens valymą, tad žala jiems gali turėti plačią įtaką visai gamtinei aplinkai.

Kenkėjų plitimas ir ekstremalių orų žala

Dar vienas negatyvus klimato kaitos aspektas – jos poveikis kenkėjų ir ligų plitimui. Šiltesni ir drėgnesni orai gali sukurti palankesnes sąlygas kenkėjams ir augalų ligoms, kurios gali plisti greičiau ir plačiau. Pavyzdžiui, spygliuočių kenkėjai, kaip Lietuvoje jau liūdnai pagarsėjęs žievėgraužis tipografas, gali ilgiau ir intensyviau veikti, išplisti į platesnius plotus ir sukelti didesnę žalos riziką.

Žvelgiant plačiau, kenkėjų veikla gali virsti didesniais miškų augintojų ekonominiais nuostoliais: medienos resursų sumažėjimu, taip pat apribojimais laisvalaikio ir rekreacijos veikloms.

Dar vienas potencialus pavojus yra dėl klimato pokyčių vis dažniau pasitaikantys ekstremalūs orų reiškiniai: galingos audros, potvyniai ar net viesulai. Lietuvos gyventojai puikiai pamena šią vasarą kone pusantros paros siautusią audrą, kuri pasižymėjo ne tik kai kuriose vietose per parą iškritusiomis mėnesio lietaus normomis, bet ir daugybe vėjovartų miškuose, taip pat ant elektros tiekimo laidų kritusių medžių, be elektros palikusių dešimtis tūkstančių gyventojų.

Mokslininkai įspėja, kad ateityje tokių reiškinių dėl šylančio klimato galima tikėtis dažniau, tad ir žala miškingoms teritorijoms gali augti. Retėjant miškams, gali išaugti oro tarša ir lėtėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbavimas, o tai savo ruožtu sukuria užburtą ratą, nes atmosferoje šios dujos dar labiau skatina klimato pokyčius.

Todėl supratimas apie šiuos pokyčius ir jų poveikį yra labai svarbus miškų augintojams, kurie nori užtikrinti tvarią ir sveiką aplinką ateities kartoms. Tiesa, ne viskas pieština vien tik niūriomis spalvomis.

Ar gali išeiti į naudą?

Klimato pokyčiai gali turėti tiek neigiamų, tiek ir teigiamų pasekmių Lietuvos miškams. Pavyzdžiui, šiltesni orai ir ilgesni vegetacijos sezonai gali skatinti greitesnį medžių augimą. Ypač tai taikytina šilumą mėgstančioms rūšims, tokioms kaip minėtos pušys ar ąžuolai. Tai gali paskatinti medienos produkcijos apimčių augimą.

Kitas aspektas, prie kurio gali tekti įprasti, yra naujų rūšių atsiradimas. Tokių rūšių, kurios atsparesnės šilumai ar net sausroms. Gali būti, kad ilguoju laikotarpiu Lietuvos miškuose išvysime vis daugiau šilumą mėgstančių augalų, o dabar augantys augalai ir dalis faunos adaptuosis prie naujų sąlygų, vėlgi užtikrinant didesnę biologinę įvairovę. Tai savo ruožtu leis išlaikyti stabilesnę dirvožemio kokybę ir kenkėjų kontrolę, dėl išliekančios jiems konkurenciją kuriančios aplinkos.

Tačiau invazinės rūšys gali padėti persikelti ir nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.

Tad svarbu atkreipti dėmesį, kad visos galimos naudos turėtų būti vertinamos kartu su rizikomis. Tinkamas miškininkystės valdymas ir adaptacijos strategijos gali padėti maksimaliai išnaudoti teigiamus pokyčius ir minimalizuoti neigiamus padarinius. Daugiau informacijos apie tai miškų savininkams gali suteikti miškininkystės specialistai.

Valdant klimato pokyčius – svarbi miškų rolė

Turint omenyje visus šiuos galimus pokyčius, būtina nepamiršti, kad būtent planetos miškai ir yra vienas svarbiausių klimato stabilizatorių. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Jau numatyta, kaip miškai tiesiogiai turi prisidėti prie žemyno žaliojo kurso įgyvendinimo. Naujoje Europos Sąjungos miškų strategijoje iki 2030 metų pripažįstamas pagrindinis ir daugiafunkcis miškų vaidmuo bei miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės indėlis siekiant iki 2050 m. sukurti tvarią ir neutralaus poveikio klimatui ekonomiką.

Miške auga ne tik medžiai. Ką dar vertingo galima jame užauginti?

Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tačiau ji nepasako visko. Miškuose auga ne vien medžiai, o jų glūdumose slypi įvairiausių nemedieninių išteklių. Nemaža dalis jų yra išties vertingi ir gali tiek papildyti miško savininko piniginę, tiek ir paįvairinti pietų stalą. Kokie tai ištekliai, kaip juos puoselėti ir nuo ko saugoti?

Nuo sakų iki grybų

Greta tradicinės miškininkystės naudų, specialistai atkreipia dėmesį ir į šalutinius produktus. Tokius, kaip medžių žievė, sakai, karnos ar tošys – juos galima panaudoti pagal specifinę jų paskirtį. Mėgėjai taip pat gardžiuojasi medžių sula, o kai kuriuos miškuose galima išvysti ir populiarių dekoratyvinių medelių auginimo tendencijas, pavyzdžiui, kalėdinių medelių.

Be to, miškuose auga grybai, riešutai, uogos, įvairios vaistažolės. Lietuviški miškai gali apdovanoti jų augintojus išties gausiu šių gėrybių derliumi ir be ypatingų papildomų pastangų, o savininkams tereikia žinoti naudojimo apribojimus ir saugoti miško paklotę.

Svarbu žinoti, kad ne visus laukinius augalus ir ne visur galima rinkti. O miško savininkui svarbu žinoti, kad jo valdose kirsti kadagius, imti miško paklotę, lupti žievę nuo medžių ir krūmų galima tik suderinus su juo.

Be to, yra ir įvairių apribojimų, kaip miško gėrybės gali būti renkamos. Pavyzdžiui, renkant uogas draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ar kitas mechanines priemones. Renkant grybus, jie turi būti išraunami arba nupjaunami prie žemės.

O sulą leisti reikėtų tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Skylės sulai leisti gali būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm.  Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos.

Visos šios priemonės užtikrina nenutrūkstantį miško gėrybių atsinaujinimą kasmet.

Naudingi vaistiniai augalai

Vaistiniai miško augalai nuo senų laikų plačiai vartojami medicinoje. Beveik kas trečiam vaistiniam preparatui pagaminti naudojamos augalinės kilmės medžiagos ir daugelis vaistinių augalų auga būtent miškuose. Skirtingų vaistų gamybai naudojamos įvairios augalų dalys: pumpurai, lapai, žiedai, žievė.

Renkant vaistinguosius augalus jų natūraliose augavietėse, taip pat reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad nebūtų padaryta žala gamtai. Vaistinius augalus galima rinkti tankiuose jų sąžalynuose, tačiau negalima vienoje vietoje nurinkti visų augalų. Renkant antžemines žolinių augalų dalis, privaloma palikti ne mažiau kaip 30 proc., o kasant požemines augalų dalis (šaknis, šakniastiebius) – ne mažiau kaip 70 proc. nepažeistų augalų.

Ar žinojote?

Pasidairius po kitas Europos valstybes, galima taip pat rasti įdomių miško gėrybių auginimo pavyzdžių. Štai Prancūzija ir Italija yra pagarsėjusios tikro prabangaus delikateso – trumų auginimu.

Itin vertinami dėl savo unikalaus skonio trumų grybai auginami dirvožemyje po tam tikromis medžių rūšimis, pavyzdžiui, ąžuolais ar lazdynais. Prancūzija ir Italija išsiskiria užauginamais šių gėrybių kiekiais. Tokie regionai, kaip Perigoras Prancūzijoje ar kai kurios Italijos žemės, kaip antai Pjemontas, yra žinomi dėl savo aukštos kokybės trumų.

Ten ūkininkai sodina trumais paskiepytus medžių sodinukus ir kruopščiai prižiūri miško aplinką, kad paskatintų šių aukštą vertę turinčių grybų augimą.

Savo ruožtu kaimyninės Lenkijos teritorijoje kai kurie miškų savininkai net ne tiek skiria dėmesio medienos auginimui, kiek vaistiniams augalams. Ūkininkai sugeba po natūralių miškų paklote auginti tokias rūšis, kaip jonažolę ar net ženšenį. Toks agromiškininkystės metodas sėkmingai sujungia tradicinės miškininkystės naudą su didelės vertės vaistinių augalų auginimu.

Vokiečiai miškų paklotėse sėkmingai augina ir tokius valgomuosius grybus, kaip šitakiai. Ūkininkams tai suteikia ne tik papildomą pajamų šaltinį, bet ir leidžia geriau išnaudoti esamą miško ekosistemą, praturtinti ją įvairove.

Svarbu pažymėti, kad tokio įvairiapusio miško puoselėjimo sėkmė priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių. Tačiau, visų pirma, tai – miško savininko pastangos. Toliau seka klimato sąlygos, dirvožemio kokybė, pasirenkamų rūšių tinkamumas, ekonominis potencialas ir poreikis. Lietuviškas miškas taip pat suteikia plačias galimybes.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.