Miškuose – ne tik medžiai. Kuo dar reikėtų pasirūpinti?

Miškų savininkų ūkinė veikla neapsiriboja vien medžių auginimu ir priežiūra. Jiems taip pat tenka prievolė įrengti ar rūpintis tokiais infrastruktūros objektais, kaip, pavyzdžiui, miškų keliai ar priešgaisrinės priemonės. Tad ką svarbu žinoti, kad greta širdį glostančių medynų puoselėjimo būtų tinkamai prižiūrėti ir kiti objektai?

Miškų keliai ir jų priežiūra

Lietuvoje keliai, priklausomai nuo transporto priemonių eismo pralaidumo, socialinės ir ekonominės jų reikšmės, skirstomi į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius. Miškų keliai priskiriami vietinės reikšmės vidaus keliams, kurie apibūdinami kaip juridinių ar fizinių asmenų reikmėms naudojami keliai, nuosavybės teise priklausantys valstybei, savivaldybei, juridiniams ar fiziniams asmenims.

Miškų keliai būtini sanitarinei ir priešgaisrinei miškų apsaugai užtikrinti, taip pat paruoštai medienai išgabenti. Šie keliai dažnai yra svarbūs atokiau įsikūrusiems gyventojams, taip pat savo valdomis besinaudojančių privačių miškų savininkams ar tiesiog į pasirinktą gamtos lopinėlį nukakti norintiems miškų lankytojams.

Vykdant miškų kirtimus į kirtavietes ir iš jų vyksta intensyvus sunkiasvorės technikos judėjimas. Tokios transporto priemonės intensyviai naudoja miškų kelius ir daro didelį poveikį jiems, neretai juos ir pažeidžia.

Lietuvos miškų įstatyme numatyta, kad miškų kelių, einančių per miškų savininkų ir valdytojų valdas, priežiūrą ir tvarkymą privalo atlikti tų valdų valdytojai, savininkai ar naudotojai. Kitaip sakant, miškų kelius tvarkyti privalo ne tik miškų, kuriais eina tie keliai, savininkai ar valdytojai, bet kiti asmenys, kurie naudojasi keliais ir juos sugadina ar padaro kitokios žalos.

Vis dėlto stebėti miškų kelių būklę ir jos pokyčius natūraliai turėtų aplink juos besidriekiančių miškų valdytojai bei savininkai. Ši stebėsena nėra vien dėl varnelės pasidėjimo. Kelio savininkas gali teisės aktų nustatyta tvarka laikinai apriboti, nutraukti eismą ar uždaryti kelią dėl avarijų, stichinių nelaimių, per polaidį, esant itin karštiems orams, kai dėl to gali būti sugadintas kelias, kelio tiesimo ar taisymo, priežiūros darbų metu bei kilus grėsmei saugiam eismui.

Taip pat savivaldybių vykdomosioms institucijoms nustačius laikotarpį, kada ypač didelė kelių sugadinimo tikimybė, medienos transportuotojai privalo jas informuoti apie planuojamą gabenti apvaliąją medieną atitinkamos savivaldybės teritorijoje esančiais vietinės reikšmės vidaus keliais – taigi, ir miškų keliais taip pat.

Priešgaisrinės saugos priemonės

Lietuvos miškuose taikoma bendra priešgaisrinių priemonių sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir priešgaisrines saugos priemones. Tarp pastarųjų taikomos profilaktinės-perspėjamosios priemonės – visuomenės informavimas apie priešgaisrinę saugą.

Toks informavimas gali būti atliktas miškuose statant informacinius stendus, kuriuose perspėjama apie galinčius kilti pavojus. Taip pat rekomenduojamas rekreacinis miškų sutvarkymas – poilsiaviečių su laužavietėmis įrengimas tam tinkamose vietose, skatinant miškų lankytojus naudotis patogia infrastruktūra ir nekurti laužaviečių bet kur.

Kitomis priešgaisrinėmis priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti atsirandančius gaisrų židinius, užkardyti ugnies plitimą. Dėl to per visą medynų augimo laikotarpį, atsižvelgiant į jų degumo klasę, įrenginėjamos priešgaisrinės juostos, dalies jų funkcijas sėkmingai atlieka ir tie patys miškų keliai.

Priešgaisrinės juostos gali būti specialios mineralizuotos juostos, kuriose būna pašalintos degiosios medžiagos. Taip pat tai gali būti lapuočių medžių juostos, kuriose pašalinamos išvartos, surenkamos šakos, arba spygliuočių medžių juostos, kuriose sumažintas degiųjų medžiagų kiekis, bei magistralinės juostos kalninės pušies medynuose.

Pastarosios įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose. Šiose juostose iškertama ir pašalinama visa sumedėjusi augalija, įrengiami priešgaisriniai keliai.

Priešgaisrinės juostos įrengiamos prie geležinkelių, kelių, kvartalinių linijų ar kvartalų viduje, kitų galimų gaisro kilimo vietų (prie stovyklaviečių, ūkinės veiklos objektų ir pan.).

Ką ir kada tvarkyti?

Miškuose ūkininkaujantys savininkai infrastruktūros priežiūros darbus atlieka tam tinkamiausiu metu. Štai pavasarį, orams pamažu šylant, tvarkomas priešgaisrinis miško inventorius, ruošiami ir statomi priešgaisriniai stendai, įrengiamos ir atnaujinamos priešgaisrinės juostos.

Kovo mėnesį jau pradedami ir miškų kelių priežiūros bei remonto darbai. Taip pat rengiamos poilsio aikštelės. Žemei sušilus tvarkomi grioviai, o pavasariui besibaigiant turėtų būti baigti visi su priešgaisrinės įrangos įrengimu susiję darbai.

Tuo metu miškų keliai gali būti taisomi, atnaujinami ar tiesiami visą vasarą – kuomet tam tinkamiausios gamtos sąlygos. Tradiciškai šie darbai baigiami rudeniui įsibėgėjus, maždaug besibaigiant rugsėjui.

Vidurvasarį taip pat rekomenduojama nepamiršti atnaujinti priešgaisrines mineralizuotas juostas bei patikrinti priešgaisrinių stendų ir poilsiaviečių būklę, įvertinti, ar miškuose gausiau besilankantys žmonės jų nesugadino.

Prasidėjus rudeniui vertėtų patikrinti ir esant poreikiui suremontuoti griovių pralaidas, kad šaltesniuoju sezonu gerai nutekėtų vanduo. Įpusėjus rudeniui reikėtų dar kartą atnaujinti mineralizuotas priešgaisrines juostas, o jau artėjant žiemai nuimti ir, esant poreikiui, suremontuoti priešgaisrinius stendus.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško vertė dar labiau augs dėl ypatingos medžių savybės

Jeigu turto simboliu galėtume laikyti brangiaisiais akmenimis inkrustuotą karūną, tai Lietuvos miškai gamtos turtų vainike būtų didžiausias deimantas. Tiek ekonominę, tiek socialinę ir ekologinę funkcijas atliekantys mūsų krašto miškai ne veltui yra griežtai prižiūrimi, bet kokia veikla juose reglamentuota, o tam nuo pat šalies nepriklausomybės atgavimo paskirtas ir atskiras įstatymas. Dar daugiau – netolimoje ateityje miškų savininkų vaidmuo Europos Sąjungos (ES) valstybėse gali dar labiau išaugti dėl vienos ypatingos medžių savybės.

Plaučiais vadinami ne veltui

Dažnas esame girdėję, kad miškai yra Žemės plaučiai. Toks vaizdingas posakis iliustratyviai nusako, kokį fizinį poveikį mūsų aplinkai turi medžiai. Ypač jis išryškėja dabartiniame, klimato kaitos amžiuje, kai dalyje valstybių miškų vertė pradedama matuoti ne tik finansine išraiška, bet ir teigiamu poveikiu aplinkai.

Besivystydami miškai iš atmosferos sugeria ir užkonservuoja didelius kiekius anglies dvideginio (CO2) dujų, kurios yra vienas pagrindinių klimato atšilimo skatintojų. Štai Lietuvoje miškai dengia trečdalį šalies teritorijos, todėl jų poveikis aplinkai yra išties ženklus.

CO2 absorbavimas miške vyksta fotosintezės proceso metu, kai saulės energijos ir iš atmosferos paimamo anglies dvideginio pagalba medžiai sintetina organinės anglies junginius, kurie kaupiami gyvoje augalo biomasėje: lapuose, spygliuose, šakose, stiebuose, šaknyse. Medžiui augant, vis daugiau anglies yra „surišama“ organiniuose junginiuose jo biomasėje, o deguonis grąžinamas į atmosferą.

Anglies dvideginio sugėrimas yra tiesiog proporcingas medienos tūrio prieaugiui, tad ir medyno savininko kuriama nauda dvigubėja. Besivystančiame miške anglies dvideginio kaupimas didėja ir kulminaciją pasiekia maždaug 20-60-aisiais metais (priklausomai nuo medžių rūšies). Vėliau procesas apsisuka: medžiai daugiau CO2 išskiria „kvėpuodami“ nei sugeria fotosintezės metu.

Svarbu ir tai, kad iš miško paimtą medieną pavertus įvairiais gaminiais, joje užrakintas anglies dvideginis ten ir lieka, dar ilgesniam laikui užkardant jo patekimą į atmosferą.

Auga svarba Europoje

ES juda ambicingo tikslo link – iki 2050 m. pasiekti nulinį CO2 išmetimo į aplinką lygį. Todėl Europoje klimato kaitos valdymo programoms skiriama vis daugiau dėmesio bei išteklių ir daugėja veiksnių, rodančių, kad miškininkystės sektorius jau netrukus vaidins gerokai didesnį vaidmenį valstybėms ar pavieniams miškų savininkams dalyvaujant bendruose taršos suvaldymo mechanizmuose.

Pavyzdžiui, viena kryptis susijusi su produkcine mediena, kurios platesnis naudojimas statybų sektoriuje leistų smarkiai nurėžti šios pramonės šakos anglies dvideginio išmetimą. O jis Europos Sąjungoje siekia trečdalį viso CO2 rodiklio.

Skaičiuojama, jog taršesnes medžiagas, kaip, pavyzdžiui, cementą, geležį ir aliuminį, bus galima pakeisti mediena, kurios augimo ir paruošimo procese neišskiriama, o kaip tik sugeriama daug CO2.

Be to, intensyviau naudojant medieną skatinamas ir poreikis kruopščiau bei aktyviau atsodinti jaunuolynus bei užsodinti miškais nederlingas, neįdarbintas žemes. Būtent brandos etape miškai užkonservuoja didžiausius kiekius anglies dvideginio. Efektyviausiai ir ilgiausiai CO2 sugeria įvairiarūšiai medynai, kurie ir būdingi bei skatinami auginti Lietuvoje.

Numatyta strategijoje

Jau numatyta, kaip miškai tiesiogiai turi prisidėti prie žemyno žaliojo kurso įgyvendinimo. Naujoje ES miškų strategijoje iki 2030 metų pripažįstamas pagrindinis ir daugiafunkcis miškų vaidmuo bei miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės indėlis siekiant iki 2050 m. sukurti tvarią ir neutralaus poveikio klimatui ekonomiką, taip pat išsaugoti gyvas ir klestinčias kaimo vietoves.

Kovą su klimato kaita reglamentuojančiame ES teisės aktų pakete „Fit for 55“ numatyta, kad kovodamos su klimato kaita valstybės iki 2030 m. turėtų vidutiniškai apie 15 proc. padidinti miškų ir kitos augmenijos absorbuojamą anglies dvideginio kiekį. Pavyzdžiui, nuo 2026 metų ES valstybės turės teisės aktais reglamentuoti naujas taisykles plečiant anglies junginius absorbuojančius elementus: atkuriant pelkes, apželdinant miškus ir stabdant miškų naikinimą.

Kitas pavyzdys: vienas Lietuvoje veikiantis bankas 2023 metais jau paskelbė, kad pradeda teikti specializuotas žaliąsias paskolas miško įveisimui, kurių gavėjai įsipareigos mišką auginti laikantis tvarumo reikalavimų ir pasodinto miško tam tikrą laikotarpį nekirsti.

Vaidmuo anglies kreditų sistemoje

Šiuo metu Europos Sąjungoje plačiausiai taikoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) apyvartinių taršos leidimų (ATL) prekybos sistema, kurioje dalyvauja ES narės kartu su Islandija, Norvegija ir Lichtenšteinu (konkrečiai – jose didžiausią taršą išskiriančius įrenginius valdantys subjektai).

Šios sistemos tikslas – apmokestinti ir efektyviai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį. Kiekvienais metais išleidžiamų ATL skaičius yra stabiliai mažinamas. Taip skatinama pereiti prie mažiau taršių procesų.

Apie pusę viso ATL poreikio sunaudoja energetikos sektorius, kitą pusę – metalų, cemento, naftos pramonės sektorius, tačiau taip pat jau įtraukiami kelių, jūrų ir oro transporto, dujų tiekimo ir šilumos sektoriai. Svarstoma, kad anglies kreditų sistemose anksčiau ar vėliau plačia apimtimi atsidurs ir miškininkystės sektorius.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Nederlinga žemė gali virsti žaliuojančiu mišku – kaip tai padaryti?

Didžiąją dalį dirbamų žemės plotų Lietuvoje sudaro derlinga žemė. Vis dėlto yra ir nederlingų ar nualintų sklypų, kurių savininkams lieka keletas išeičių: auginti dirvai nereiklias kultūras, užsėti žemę paprasčiausia žole arba įveisti mišką. Rinktis būtent pastarąją kryptį skatina ir Europos Sąjunga, tam skirdama finansinę paramą. Be to, dalis miškuose jau ūkininkaujančių savininkų mielai išplėstų medynus naujais plotais. Tad ką reikia žinoti nusprendus nederlingą žemę paversti žaliuojančiais miškais?

Miško veisimas skatinamas

Puoselėjamas miškas ilgainiui tampa vertinga investicija. Statistikos duomenimis, medienos kaina Lietuvoje šiame amžiuje gana nuosekliai auga maždaug 5-10 proc. per metus, tad gerai prižiūrėtas ir net nekertamas miškas gali tapti stabilia investicija, nesunkiai sugeriančia infliacijos efektą. Nenuostabu, kad tai suprantantys žemių savininkai ieško būdų, kaip išplėsti potencialias miškų valdas.

Todėl, atsiradus galimybėms, tapo paklausu nederlingus žemės ūkio paskirties žemės plotus užsodinti mišku. Tai apsaugo žemę nuo menkaverčių augalų plėtros, leidžia plėsti naudingas valdas ir kurti didesnę socialinę naudą bei garantuoti vertingą palikimą ateities kartoms.

Didinti miškingumą – ne tik atskirai Lietuvos, bet ir daugelio ES šalių prioritetas, sprendžiant klimato kaitos ir aplinkos išsaugojimo klausimus. Miškingumo didinimas stiprina ekosistemas ir mažina anglies dvideginio kiekį atmosferoje.

Miško veisimas taip pat svarbus įgyvendinant ES kaimo plėtros politikos tikslus. Šia veiklos sritimi pirmiausia siekiama efektyviai išnaudoti nederlingus, nenaudojamus ir žemės ūkio veiklai netinkamus žemės plotus, teikiant paramą miškui veisti.

Tad siekiant įgyvendinti šiuos tikslus, pagal Kaimo plėtros programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“ nuolat remiamas miško veisimas žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties žemėje.

Aktuali parama

Štai ir nuo 2024 metų liepos 1 dienos Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) pakvietė iki rugpjūčio 30 dienos teikti paraiškas paramai gauti pagal minėtą priemonę. Šiam paraiškų priėmimui skirta 8,98 mln. eurų paramos lėšų.

Paramos gali kreiptis įmonės ir ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, kuriems planuojama apželdinti mišku žemė priklauso nuosavybės teise. Taip pat paramos gali kreiptis ir savivaldybės, kurios tokią žemę valdo pasitikėjimo teise.

Kokia veikla remiama?

Pagal šią priemonę remiamas miško veisimas (tuomet skiriama vienkartinė kompensacinė išmoka), įskaitant paskelbus ekstremalią situaciją įveistam, bet ekstremaliojo įvykio pirmaisiais želdinių ar žėlinių auginimo metais pažeistam miškui atsodinti teikiamą miško įveisimo išmokos dalį, proporcingą atsodinamų sodmenų kiekiui.

Taip pat šia priemone remiama įveisto miško priežiūra, apsauga ir ugdymas – 12 metų mokama kasmetinė kompensacinė išmoka.

Pareiškėjai, kurių paramos paraiškos patvirtinamos, privalo mišką įveisti per 2 artimiausius miško želdinimo sezonus (rudens sezoną iki lapkričio 1 d., pavasario sezoną iki liepos 1 d.) nuo paramos paraiškos pateikimo dienos, bet ne vėliau kaip iki 2025 m. liepos 1 d. Miškas pagal tą patį projektą turi būti įveistas vieno (to paties) miško želdinimo sezono metu.

Vienkartinė miško įveisimo, taip pat kasmetinės priežiūros, apsaugos ir ugdymo išmokos apskaičiuojamos kiekvienam projektui atskirai, priklausomai nuo veisiamų želdinių rūšinės sudėties, pagal priemonės įgyvendinimo taisyklių 2 priedo lentelėje pateiktus atskirų želdinių įkainius, kuriuos galite rasti paspaudę čia.

Kokie reikalavimai gauti paramą?

Norint gauti paramą, privaloma pateikti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų reikalavimus (juos galite rasti paspaudę šią nuorodą) atitinkantį miško želdinimo ir žėlimo projektą, kuris yra patvirtintas Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus įgalioto asmens (kai miškas veisiamas privačioje žemėje) arba valstybinių miškų valdytojo įgalioto asmens (kai miškas veisiamas valstybinėje žemėje).

NMA svetainėje nurodoma, kad projektas turi būti parengtas taip:

  • želdinių rūšinėje sudėtyje būtų ne mažiau kaip 10 proc. lapuočių medžių rūšių (t. y. rūšinės sudėties formulėje turi būti ne mažiau kaip 1 dalis lapuočių medžių rūšių);
  • želdinių rūšinės sudėties formulėje būtų ne daugiau kaip 6 dalys ąžuolų ar 4 dalys liepų;
  • projektas rengiamas vienam kadastriniam ar taksaciniam miško sklypui ar jo daliai (išskyrus atvejį, kai miškas veisiamas keliuose kadastriniuose ar taksaciniuose miško sklypuose, besiribojančiuose vienas su kitu);
  • projektas rengiamas vienai miško želdinių rūšinei sudėčiai;
  • pagal projektą sodinami tik vietinės kilmės rūšių medžiai (išskyrus greitai augančių rūšių medžių, kurių kilmės rajonai nenustatyti, plantacinius želdinius), kurių kilmė pagrindžiama kilmės dokumentais.

Paraiškos NMA teikiamos užpildant elektroninę dokumento formą Žemės ūkio ministerijos informacinėje sistemoje (ŽŪMIS), kurią rasite paspaudę čia.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Privatus miškas vandens telkinio pakrantėje: privalumas ar trūkumas?

Visuomenėje cirkuliuoja nemažai mitų, susijusių su miško vertinimu. Pavyzdžiui, dažnai svarstoma, kad paežerėse ir prie vaizdingų upių plytintis miškas dėl šių gamtinių ypatybių kainuoja daugiau, nes jis yra gražioje, geroje vietoje. Iš tikrųjų tokia aplinkybė dažniausiai kaip tik yra trukdis ir miško vertę gali netgi apriboti. Kodėl taip yra?

Gali tapti papildomų apribojimų priežastimi

Pagrindinė to priežastis – klaidingas traktavimas, kad miško žemės vertė išauga dėl galimos rekreacinės veiklos. Iš tiesų visais laikais pagrindiniu miško vertės faktoriumi buvo tai, koks medynas jame auga ir kokia jo perspektyva.

Žinoma, norint vystyti kaimo turizmą į viską galima pažvelgti kitaip – vertingesniu atrodys gražaus žuvingo ežero ir vaizdingo miško derinys netoli nuo pagrindinių kelių. Pro tokią pačią prizmę dažniausiai žvelgs ir žmogus, įsivaizduojantis svajonių poilsio namelį kur nors atokiame miške, greta upės ar ežero.

Tačiau tokią „pašalinę“ veiklą Lietuvos miškuose ir vandens telkinių pakrantėse stropiai užkardo įstatymai. Dar daugiau – juose numatytos taisyklės taip pat gali virsti apribojimais ir tradiciniam ūkininkavimui miškuose, siekiant užauginti ir parduoti medyną. Todėl prieš išsirenkant miško žemės sklypą greta vandens telkinių, rekomenduojama pasidomėti, kokie bus numatomi apribojimai ir ar jie nesumažins miško vertės ateityje.

Verta žinoti ir tai, kad tam tikros miško teritorijos gali būti saugomos dėl netoliese esančių saugomų objektų arba dalis sklypo tiesiog gali būti įtraukta į draustinių sąrašą. Tokie faktoriai taip pat turės įtakos galimybėms pilnaverčiai naudotis mišku.

Apsauginės juostos

Greta vandens telkinių besidriekiančių privačių miškų savininkams svarbu žinoti, kad upėms ar ežerams taikoma apsauginė teritorinė juosta, kurioje beveik negalima jokia veikla. Pagal nuo 2023 metų sausio 1 d. įsigaliojusios naujos Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos reikalavimus, priklausomai nuo ežero ar tvenkinio dydžio, pakrantės apsaugos juostos plotis gali siekti nuo 10 iki 30 metrų.

Greta didžiųjų upių ir ežerų ši zona gali siekti ir 100-500 metrų. Prie visų kanalų ir prie 10-100 km ilgio upių nustatoma 10 metrų pločio pakrantės apsaugos juosta.

Šiose juostose taikomas platus draudžiamos veiklos sąrašas. Susipažinti su visomis specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostose galite paspaudę šią nuorodą.

Miškų savininkams reikia atminti ir tai, kad šalia vandens šaltinių visuomet tvyro didesnė drėgmė, todėl ten užauga prastesni medžiai. Taip pat reikia nepamiršti, kad pakrantėse augančių medžių ar krūmynų kirtimai priskiriami kraštovaizdžio formavimo kirtimams, kuriais siekiama geresnio estetinio vaizdo (takelio prie vandens sukūrimo, kranto perspektyvos atvėrimo ir pan.). Tokiems specialiesiems kirtimams reikalingas leidimas.

Lankytis gali visi, atsakingas – miško savininkas

Lietuvos Miškų įstatyme nurodoma, kad lankymasis mūsų šalies miškuose – tiek valstybiniuose, tiek privačiuose – fiziniams asmenims yra neribojamas. Tai reiškia, kad ir prie privačiame miške besidriekiančio ežero laisvai lankytis gali bet kas, išskyrus tuos retus atvejus, kai patekimas į mišką ribojamas dėl gaisrų rizikos ir pan.

Savivaldybės taip pat gali uždrausti lankymąsi miškuose, kai yra kitų svarbių priežasčių: vyksta kirtimai, miške yra saugomas objektas ar kyla būtinybė išsaugoti jo specifinius išteklius. Fizinių asmenų lankymasis miškuose taip pat gali būti ribojamas rezervatuose ir specialiosios paskirties miškuose – pasienio zonoje, prie karinių objektų ir pan.

Kiekvieno žmogaus teisė patekti į mišką, nesvarbu kam jis priklauso, įstatyme įtvirtinta dėl to, kad miškas atlieka ne vien ekonominę funkciją, bet ir visuomenines: ekologinę bei socialinę. Būtent socialinei funkcijai priskirtina galimybė kone be apribojimų lankytis Lietuvos miškuose: mėgautis jo suteikiamomis gėrybėmis ar tiesiog maloniai praleisti laiką gražios gamtos apsuptyje.

Tad miškų savininkai negali apsitverti savo turto, kuris kartais gali apimti ir vandens telkinius. Tačiau atsakingi už savo turtą yra būtent jo savininkai.

Žinoma, tam tikrų prievolių turi ir žmonės, panorę iškylauti kažkam priklausančių vandens telkinių pakrantėse. Jiems apsistoti poilsiui miškuose leidžiama tik tam įrengtuose viešojo naudojimo poilsio objektuose: specialiai pažymėtose poilsiavietėse, stovyklavietėse, kempinguose, kituose rekreacinės paskirties inžineriniuose statiniuose.

Beje, privačių miškų savininkai gali patys įsirengti rekreacinės paskirties įrenginius – tokius kaip antai pavėsinės, laipynės ir panašūs, kad turėtų patogesnę infrastruktūrą.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Užkirskime kelią gaisrams: kokias taisykles reikia žinoti miškų savininkams?

Priešgaisrinės apsaugos užtikrinimas neatskiriamas nuo kasdienės miškų savininkų ūkinės veiklos. Kaip saugome miškus nuo kenkėjų, taip reikia pasirūpinti ir jų apsauga nuo potencialiai milžinišką žalą galinčios padaryti ugnies. Ypatingai tai aktualu vasarą. Tad ką svarbiausia žinoti miškų savininkams?

Didžiausias pavojus – spygliuočių jaunuolynuose

Didžiausias gaisrų pavojus Lietuvoje kyla sausuose spygliuočių jaunuolynuose, o mažiausias – šlapiuose lapuočių miškuose. Žinoma, gaisrų plitimas dažniausiai susijęs ir su vyraujančia oro temperatūra bei bendru kritulių kiekiu. Vadovaujantis visų šių parametrų visuma, pavasarį ir vasarą nustatomos miškų gaisringumo klasės – nuo 1 iki 5 (kur 1 – nėra gaisrų pavojaus, o 5 – labai didelis gaisrų pavojus). Šią informaciją skelbia hidrometeorologijos tarnybos.

Kilus gaisrui, skirtinguose miškuose ugnis gali plisti nevienodai. Dėl to skiriamos trys miškų gaisrų rūšys:

  • Žemutiniai. Jų metu dega miško paklotė, puskrūmiai, krūmai, pomiškis. Ugnis slenka apie 3–5 metrų per minutę greičiu ir palyginti mažai pažeidžia medyną.
  • Viršutiniai. Jų metu dega medžių kamienai bei lajos, ugnis slenka iki 40 metrų per minutę greičiu. Šiems gaisrams būdinga didelė naikinanti jėga.
  • Požeminiai. Jų metu dega giluminiai (0,3–1,5 m) durpių sluoksniai. Gaisras plinta iki 7 metrų per parą greičiu, tačiau jį labai sunku gesinti.

Priešgaisrinių priemonių visuma

Lietuvos miškuose taikoma bendra priešgaisrinių priemonių visuma, apimanti stebėjimo, profilaktines (perspėjamąsias) ir priešgaisrines saugos priemones. Kompleksinės priemonės leidžia ne tik mažinti gaisrų pavojų ir didinti miškų atsparumą jiems, bet ir stebėti bei prognozuoti gaisrų plitimą ar net gesinti juos.

Laikoma, jog pagrindinė gaisrų kilimo priežastis yra miško lankytojų neatsargus elgimasis su ugnimi ir senos žolės deginimas. Todėl visuomenė perspėjamosiomis priemonėmis informuojama apie priešgaisrinę saugą: informacija žiniasklaidoje, lankstinukais ir miškuose pastatomais stendais.

Taip pat miškų lankytojams įrengiamos specialios poilsiavietės su laužavietėmis, kad ugnis būtų kuriama tik tam numatytose ir saugiose vietose. Verta pažymėti ir tai, kad Lietuvoje įdiegta moderni antžeminė automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, apimanti visus šalies miškus, tad tarnybos apie pavojų gali būti informuotos operatyviai.

Priešgaisrinėmis saugos priemonėmis siekiama greitai ir efektyviai stabdyti jau atsiradusius gaisrų židinius. Tam miškuose, atsižvelgiant į medynų degumo klases, įrengiamos priešgaisrinės juostos, o savininkai raginami laiku valyti kirtavietes, kur reikia įrengti vandens telkinius ir pan.

Priešgaisrinės juostos gali būti kelių rūšių:

  • Mineralizuotos juostos. Įrengiamos 2-4 metrų pločio, jos atskiria miškus nuo galimų ugnies židinių bei stabdo požeminį gaisrų plitimą, nes jose būna pašalintos degiosios medžiagos. Šias juostas gali atstoti ir miško keliai.
  • Lapuočių medžių juostos. Natūraliose šių medžių 10–50 metrų pločio juostose svarbu pašalinti išvartas ir surinkti šakas.
  • Spygliuočių medžių juostos. Šiose natūraliose 10–50 m pločio juostose būtina sumažinti degiųjų medžiagų kiekį: iškirsti spygliuočių traką, nugenėti šakas.
  • Magistralinės juostos kalninės pušies medynuose. Šios 10–50 metrų pločio juostos įrengiamos prie urbanizuotų teritorijų ir dideliuose kalninės pušies masyvuose – iki 100 metrų pločio. Tokiose juostose reikia iškirsti ir pašalinti visą sumedėjusią augaliją, įrengti priešgaisrinius kelius. Magistralinių juostų ir priešgaisrinių kelių pakraščiuose reikia įrengti mineralizuotas juostas.

Kuo gesinti?

Miško gaisrams gesinti dažniausiai naudojamas paprasčiausias vanduo. Todėl gaisrų gesinimo efektyvumas priklauso nuo vandens šaltinių išdėstymo tankumo,  gero kelių tinklo bei gaisro rūšies. Miško gaisrams gesinti taip pat naudojamos ir cheminės priemonės, nes putos labiau slopina liepsną nei vanduo.

Mažus žemutinio gaisro židinius galima užgesinti užplakant ugnį lapuočių šluotelėmis, viršutiniai gaisrai gesinami iš šonų stabdant žemutinio gaisro plitimą.

Kas draudžiama?

Kad būtų galima išvengti gaisrų, miškuose būtina laikytis priešgaisrinės apsaugos taisyklių. Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu draudžiama:

  • Naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles), mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą, miške ir arčiau kaip 50 metrų iki jo ribos.
  • Deginti žolę, šiaudus miško žemėje ir žemės ūkio plotuose (pievose, ganyklose, ražienose ir pan.).
  • Medžioti šoviniais, užkimštais įsidegančios medžiagos kamščiais.
  • Važinėti miškuose transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ne keliais arba ten, kur įvažiuoti nustatytąja tvarka uždrausta (išskyrus miškų ir specialiųjų tarnybų transportą ir asmenis, turinčius miško valdytojų ar savininkų išduotus leidimus).
  • Pilti degalus miške į mašinų bakus, naudotis transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais, jeigu netvarkinga jų kuro tiekimo sistema, duslintuvai ir panašiai.

Miškų savininkai privalo savo lėšomis įgyvendinti profilaktines priešgaisrines priemones: valyti mišką ir įrengti priešgaisrines juostas bei laužavietes. Savivaldybių vykdomosios institucijos miškų urėdijų, valstybinių parkų ar miško savininkų teikimu, kai yra didelis pavojus miško gaisrams kilti, gali uždrausti ar apriboti fizinių asmenų lankymąsi miškuose.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško dirvožemio priežiūra: ką svarbu žinoti?

Dauguma žmonių pasivaikščiodami miške dažniau pakels galvas į viršų, nei nunarins žemyn. Vis dėlto, nors medžių lajoms grožiu prilygti ir negali, po mūsų kojomis plyti labai svarbi miško dalis. Sveikai miško ekosistemai labai svarbu išlaikyti kokybišką ir tvarų miško dirvožemį. Jis yra medžių augimo, vandens kiekio reguliavimo ir maistinių medžiagų apyvartos pagrindas. Tad kiekvienam miško savininkui svarbu žinoti svarbiausias dirvožemio priežiūros taisykles ir tinkamai jas įgyvendinti. Tai gali padėti išsaugoti ir pagerinti miško sveikatą bei užtikrinti ilgalaikį jo produktyvumą.

Kokybiška miško priežiūra, laikantis nustatytų taisyklių, nuosekliai didina jo medynų našumą, augina jo vertę. Todėl natūraliai tuo turėtų būti suinteresuotas kiekvienas miško savininkas. Ne mažiau svarbu, kad puoselėjamame miške nesunkiai užtikrinama ekologinių ir ekonominių interesų pusiausvyra, kuri svarbi tiek savininkui, tiek ir visuomenei.

Suprasti dirvožemį

Miško dirvožemis yra nuolat kintantis darinys, sudarytas iš organinių medžiagų, mineralų, oro ir vandens. Jis suteikia terpę veistis daugybei įvairių organizmų – nuo bakterijų ir grybelių iki vabzdžių ir sliekų. Visi jie atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį skaidant organines ir perdirbant maistines medžiagas. O jau miško dirvožemio sveikata daro tiesioginį poveikį medžių augimui, miško biologinės įvairovės palaikymui ir bendrai ekosistemai.

Ką reikia žinoti apie miško dirvožemio priežiūrą?

  • Kuo mažiau trikdymo

Dirvožemio trikdymas gali sukelti nereikalingą jo suplūkimą, eroziją ir organinių medžiagų praradimą, o tai ilgainiui nulemia dirvožemio struktūros degradavimą ir būklės suprastėjimą. Norėdami sumažinti trikdžius ribokite sunkiasvorio transporto ar įrangos patekimą ant dirvožemio. Geriau naudokite lengvasvorę techniką ir venkite darbų miške, kai jame labai šlapia, kad išvengtumėte dirvožemio suplūkimo.

Rekomenduotina miške išsaugoti skirtingas medžių rūšis ir skirtingo amžiaus medžius, kad būtų išlaikoma dirvožemio struktūra ir biologinė įvairovė. Vienarūšiai miškai nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą.

Tik reikia atminti, kad nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten grynieji vienos rūšies želdiniai yra perspektyvūs. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose. Juose rekomenduojama sodinti tikslines ir pagalbines medžių rūšis.

  • Organinių medžiagų saugojimas

Organinės medžiagos yra būtinos dirvožemio derlingumui, drėgmės sulaikymui ir dirvožemyje gyvenančių organizmų buveinės užtikrinimui. Tam rekomenduojama palikti miške prikritusius lapus ir įvairias sumedėjusias nuolaužas, šakas bei krituolių rąstus: jiems natūraliai suirus, dirva bus praturtinta organinėmis maistinėmis medžiagomis.

Tokia miško paklotė sukaupia mineralinių medžiagų atsargas, mažina vandens paviršinį  nuotėkį, sudaro palankias sąlygas mikroorganizmų veiklai. Papildomai, kur reikia, galima dirvą mulčiuoti ar nukloti kompostu. Tai leis papildyti dirvožemį maistinėmis medžiagomis ir sustiprinti jo struktūrą.

  • Užkirskite kelią erozijai

Dirvožemio erozija gali išeikvoti maistinių medžiagų turtingą viršutinį dirvožemio sluoksnį ir sumažinti bendrą jo derlingumą. Vienas iš veiksmingų erozijos kontrolės metodų yra apsauginės paklotės sukūrimas. Tam galima pasodinti augalijos rūšis, tokias kaip įvairios žolės, paparčiai ar krūmai, kurios apsaugos dirvą nuo erozijos ir padidins organinių medžiagų kiekį joje.

Kita rekomendacija – sukurti buferines apsaugos zonas. Pavyzdžiui, galima palaikyti vegetatyvines buferines augalijos zonas palei upes, kanalus ar pelkėtas vietoves, kad būtų filtruojamas vandens nuotėkis ir stabilizuojamos perteklinio vandens ribos.

  • Natūraliai didinkite dirvožemio derlingumą

Miškuose patartina vengti cheminių trąšų naudojimo, nes jos gali sutrikdyti dirvožemio ekologiją. Vietoj to patartina sutelkti dėmesį į natūralius dirvožemio derlingumo didinimo metodus, skatinančius azotą kaupiančius augalus: pavyzdžiui, galima pasodinti tokias rūšis kaip alksnis ar ankštiniai augalai, kurie natūraliai praturtina dirvą azotu. O štai organinės trąšos gali praversti: maistinių medžiagų kiekį ir dirvožemio struktūrą galima pagerinti naudojant jau minėtą kompostą ar kitas žaliąsias trąšas.

Kaip išvengti didesnių klaidų?

Miško dirvožemio priežiūra reikalauja savininko dėmesio, kad būtų išvengta didesnių klaidų. Kaip pavyzdys – perteklinis chemikalų naudojimas. Per didelis herbicidų ar cheminių trąšų naudojimas gali pakenkti naudingiems dirvožemio organizmams ir sukelti maistinių medžiagų disbalansą.

Kita dažna klaida – dirvožemio suplūkimo ignoravimas. Šios problemos nepaisymas gali tapti rimtu trukdžiu medžių šaknų augimui ir vandens prasiskverbimui, o tai galiausiai pablogins medžių būklę. Lygiai taip pat negalima ignoruoti ir erozijos, kuri gali greitai pabloginti dirvožemio kokybę ir sumažinti miško produktyvumą.

Todėl miškų savininkams rekomenduojama reguliariai stebėti dirvožemio būklę. Galima atlikti dirvožemio tyrimus, kad patikrintumėte pH (rūgštingumo/šarmingumo) lygį, maistinių medžiagų kiekį ir organinių medžiagų sandarą. Apie dirvožemio būklę gana gerai indikuoja ir pati augalija, jos sveikumas.

Remiantis šiais stebėjimais galima pritaikyti reikalingas priežiūros priemones, kad dirvožemio būklė būtų optimali. Papildomai rekomenduotina pasikonsultuoti su miško priežiūros specialistais.

Tinkamas dėmesys ir proaktyvūs veiksmai prižiūrint miško dirvožemį užtikrins reikiamą pagrindą sveikam, gyvybingam ir ilgaamžiui miškui bei visai jo ekosistemai.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Invazinių rūšių kontrolė: kokios grėsmės gali kilti Lietuvos miškams?

Invazinės rūšys – nemenkas galvos skausmas bet kurioje teritorijoje puoselėjamai florai ar faunai. Miškų savininkams ši problema taip pat gali tapti opi. Tikslingai ar netyčia iš kitų valstybių (kartais ir labai tolimų kraštų) patekusios medžių rūšys paprastai pasižymi sparčiu plitimu ir tuo, kad nustelbia daugybę šimtmečių gyvavusius vietinius medžius bei stengiasi užimti jų vietą. Taip ne tik prarandami norimi auginti medžiai, bet ilgainiui dėl vienos rūšies dominavimo kyla pavojus visai bioįvairovei.

Tad kova su invazinėmis rūšimis yra labai svarbi norint išsaugoti vietines miško ekosistemas, jų sveikatą, ekonominį gyvybingumą ir socialinę vertę. Laimei, mūsų šalyje šios problemos mastas dar nėra didelis, o iš visų invazinių rūšių miškų savininkams reikia atkreipti dėmesį į keletą.

Dvi rūšys

Lietuvos miškuose daugiausia aptinkamos dvi invazinės medžių rūšys: baltažiedė robinija ir uosialapis klevas. Baltažiedė robinija išsiskiria tuo, kad ne tik sparčiai plinta ir nustelbia vietines rūšis, bet ir keičia dirvožemio cheminę sudėtį.

Tuo metu uosialapis klevas didžiausią grėsmę kelia augdamas upių pakrantėse, nes ten suauga į tankius sąžalynus ir ilgainiui taip pat išstumia vietines rūšis bei keičia tipiškos paupių augalijos buveines. Jo dominuojami paupiai ilgainiui tampa paprasčiausiais estetinės vertės neturinčiais brūzgynais.

Pavojų kelia ir tai, kad į upes patekusios uosialapių klevų sėklos gali nuplaukti didelius atstumus ir taip sėkmingai plisti naujose vietovėse. Miestuose ir arčiau jų augantys uosialapiai klevai taip pat kelia tiesioginę grėsmę alergiškiems žmonėms, kuriuos dirgina jų žiedadulkės.

Kodėl pavojingos?

Be grėsmės vietinių rūšių medžių ir augalijos išgyvenimui, invaziniai medžiai gali padėti persikelti ir kitiems nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.

Invazinės rūšys gali sutrikdyti ekologinius procesus, tokius kaip kitų medžių maistinių medžiagų apykaita, augalų apdulkinimas ir sėklų sklaida, todėl miško ekosistemos destabilizuojamos. Invazinės rūšys gali pabloginti su miškais susijusias kultūrines ir rekreacines vertybes, pavyzdžiui, sumažindamos natūralių kraštovaizdžių estetinį patrauklumą, kaip minėtų uosialapių klevų atveju upių pakrantėse.

Jeigu invazinės rūšys jau įsigyvena miške, neišvengiamai teks apgalvoti jų naikinimą. Aplinkos ministerija savo svetainėje internete teigia, kad invazinės rūšys naikinamos vadovaujantis Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarka bei kitais teisės aktais.

Jeigu invazinės rūšys auga miško žemėje, pagal Miško kirtimų taisyklių nuostatas, invazinių medžių rūšių kirtimo amžius visų grupių miškuose neribojamas. Naikinant invazines krūmų rūšis netaikomi jokie apribojimai.

Ministerija nurodo, kad norint kirsti pavienius invazinius žalius medžius, reikia pateikti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniam poskyriui pranešimą apie ketinimą kirsti mišką. Nevietinių, svetimžemių ar invazinių medžių rūšių medynus leidžiama pertvarkyti medynų ir krūmynų pertvarkymo kirtimais pagal Miško želdinimo ir žėlimo projektą, parengtą Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų nustatyta tvarka.

Svarbu stebėti mišką

Visoje Europoje aptinkama apie 11 tūkst. svetimų šiam kontinentui augalijos rūšių ir šis skaičius sparčiai auga, mat kiekvienais metais nustatomos dešimtys naujų augalų, kurie į mūsų žemyną pateko iš kitų pasaulio regionų. Tad kol kas galima sakyti, kad Lietuvai invazinių rūšių daroma žala sąlyginai yra nedidelė.

Dėl to iš dalies galima paploti per petį Lietuvos miškininkams ir miškų savininkams, kurie istoriškai pakankamai skeptiškai vertino idėją mūsų krašte auginti egzotines medžių rūšis. Nes jos į svetimą kraštą dažniausiai patenka dviem būdais: atsitiktinai arba būtent sąmoningai įvežtos žmonių, vedamų ekonominių ar paprasčiausių estetinių interesų.

Kovojant su invazinėmis rūšimis, efektyviausiai veikia prevencija. Užkirsti kelią invazinių rūšių plitimui gali padėti paprasčiausias sąmoningas elgesys – pavyzdžiui, savo miškų stebėjimas.

Reguliarus nuosavo miško stebėjimas gali padėti nustatyti invazines rūšis ankstyvoje jų augimo stadijoje. Nustačius, gali būti taikomos greito reagavimo priemonės, pavyzdžiui, išgyvendinimas arba apribojimas, siekiant užkirsti kelią jų plitimui.

Invazinės rūšys dažnai keičia miško ekosistemų struktūrą ir sudėtį, todėl nyksta biologinė įvairovė ir ekosistemos funkcijos. Todėl vietinės augmenijos ir buveinių atkūrimas, aktyvesnis vietinių rūšių augalijos sodinimas taip pat gali padėti pakeisti invazinių rūšių sukeltus pokyčius bei paskatinti vietinių miško ekosistemų atsigavimą.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Kokius medžius verta auginti savo miške?

Tai klausimas, kurį sau dažniausiai užduoda dar nepatyrę miško savininkai – pavyzdžiui, jo paveldėtojai. Patyrę jau žino daugiau ir gali atsakyti į šį klausimą trumpu arba ilgu būdu. Trumpasis atsakymas – verta auginti visus medžius. Ilgasis – kiek labiau komplikuotas ir reikalaujantis papildomų kriterijų apžvalgos: kas ir kur geriau auga, kiek laiko auga, kokie medžiai reikalauja daugiau priežiūros, kodėl medžių vertė skiriasi ir t.t.

Pabandykime viską trumpai apžvelgti.

Pasirinkimo kriterijai

Pradėkime nuo išsiaiškinimo, kas auga mūsų miškuose. Lietuvoje savaime auga 25 medžių rūšys. Daugiausiai turime pušynų, kurie sudaro apie 35 proc. visų miškų, ir beržynų, kurių dalis siekia apie 22 proc. Taip pat išsiskiria ir eglynai – apie 21 proc. visų miškų.

Kitos medžių rūšys užima gerokai mažesnius plotus, o prie gausiau augančių galima priskirti juodalksnius (7 proc.), baltalksnius (6 proc.), drebules (4 proc.), ąžuolus (2 proc.) ir uosius (1 proc.). Mūsų šalyje dažniausiai želdinamos vietinės rūšys: eglė, pušis, ąžuolas, klevas, beržas, liepa ar juodalksnis.

Želdinant naujus miškų plotus, mokslininkai rekomenduoja tinkamiausias medžių rūšis parinkti atsižvelgiant į augavietės sąlygas ir į medienos poreikius. Vertinant būsimas augimo sąlygas, pavyzdžiui, derlingose vietose patartina želdinti mišrius medynus, sodinant lapuočių medžių rūšis. Biologinė įvairovė leidžia užauginti stipresnius ir sveikesnius miškus, padidina jų natūralią apsaugą nuo įvairių kenkėjų.

Tačiau vertinant medienos poreikio patenkinimą ir galimą ekonominį miške ūkininkaujančio savininko interesą, mišką labiau apsimoka atsodinti spygliuočiais – eglėmis ir pušimis. Taip yra dėl to, kad jų mediena yra brangesnė nei daugumos lapuočių, taip pat suformuota nuolatinė paklausa. Skaičiuojama, kad Europos Sąjungoje vien dėl ekologinių sumetimų medienos poreikis nuolat augs dėl plačių galimybių ją naudoti kaip tolimesnę žaliavą.

Tačiau vertinant šią informaciją, taip pat būtina atsižvelgti į dar vieną niuansą – medžių brandos laiką. Štai spygliuočių medžių brandos amžius gali siekti nuo 10 iki 70 metų daugiau negu lapuočių, tad norint nuimti derlių ūkiniuose miškuose teks laukti ilgiau.

Kitas pavyzdys – ąžuolas. Vieno brangiausių medžių branda perkopia ir šimtą metų, o minimalus kirtimų amžius ūkiniuose miškuose siekia 120 metų. Daugiau brandos rodiklių galite pamatyti lentelėje žemiau:

Medžių rūšis Minimalus pagrindinių miško kirtimų amžius, metais
 IV miškų grupė  III miškų grupė Gamtinės brandos (atkuriamųjų kirtimų II grupės miškuose) amžiai
Pušis, maumedis, uosis, klevas, bukas, guobiniai 100 110  170
Eglė  70 80  120
Beržas, Juodalksnis  60 60  90
Baltalksnis, blindė, gluosnis  30 30  50
Liepa, skroblas 60 70  90
Drebulė 40 40  60
Ąžuolas  120 140  200

 

Kuo kiekvienas medis ypatingas?

Gausiausiai Lietuvoje augantis medis yra pušis. Tai – dirvožemiui nereikli, šviesamėgė medžių rūšis, auganti smėlio dirvožemiuose. Jos mediena patvari, naudojama statybai, baldų pramonėje ir kt. Įdomu tai, kad pušis yra ir savotiškas gamtos sanitaras, mat į aplinką skleidžia fitoncidus – lakiąsias medžiagas, kurios naikina ore tvyrančias bakterijas.

Kalbant apie beržus, verta žinoti, kad Lietuvoje labiausiai paplitusios dvi jų rūšys: plaukuotasis ir karpotasis. Beržas taip pat yra nereiklus dirvožemiui ir šviesamėgis. Jo mediena naudojama faneros lakštams, sportiniam inventoriui ar tarai gaminti, statybos pramonėje. Reikia atkreipti dėmesį, kad palikta miške beržo mediena sparčiai pūva.

Paprastosios eglės mediena taip pat yra paklausi, nes yra tvirta, nors ne tokia patvari kaip pušies. Eglių mediena naudojama geros kokybės popieriui gaminti, celiuliozės pramonėje, taip pat ir statyboms.

Kokybiška juodalksnių mediena naudojama baldų ar faneros gamybai, taip pat ir statyboms. O baltalksnių mediena yra minkšta, tad mažiau tinkama minėtose srityse. Ji dažniau naudojama malkoms gaminti, taip pat rekomenduojama biokuro gamybai, nes medžiai greitai bręsta ir užtikrina greitą gamtinę apyvartą.

Pati reikliausia dirvožemiui Lietuvos miškuose augančių medžių rūšis yra uosis. Tačiau jo mediena pasižymi kietumu, tvirtumu ir elastingumu, taip pat yra gražaus rašto, tad dažnai naudojama baldų, parketo, sportinio inventoriaus gamybai, statybos darbams.

Drebulės mediena minkšta ir dažniausiai naudojama degtukų bei taros gamybai. Įdomu tai, kad drebulė yra atsparus klimatinėms sąlygoms medis, tačiau neretai nukenčia nuo grybinės ligos – drebulinės pinties, kuri labai pūdo medieną.

Miško karalius ąžuolas gerai auga vidutinio drėgnumo humusinguose priesmėliuose ar priemoliuose. Jo mediena yra kieta, patvari, gražios tekstūros ir istoriškai visuomet aukštos vertės. Ąžuolo mediena naudojama parketo, baldų, langų, durų gamybai, įvairių sričių pramonėje.

Verta nepamiršti ir dar vieno aspekto: galutinę miško kainą visuomet sudaro jo žemės ir medienos vertės bei pastarosios potencialas ateičiai. Visuomet vertingesni yra brandūs ąžuolynai, spygliuočių miškai ir greitai augantys miškai derlingose žemėse.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Miškas – ne tik medžiai: nuo ko jis mus saugo?

Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose miškuose klestinti biologinė įvairovė apibrėžiama kaip pagrindinis planetos „skydas“ kovoje su klimato kaita. Miškuose sukoncentruota didžiausia biologinės įvairovės – augalų ir gyvūnų – dalis. Todėl jos nuolatinis atkūrimas ir išsaugojimas – viena iš žmonijos išgyvenimo sąlygų.

Sveikas ir gyvybingas, didele biologine įvairove pasižymintis miškas saugo gyvybę gamtoje palaikančius vabzdžius, derlingus dirvožemius ir atveria kelius užgimti daugybei naujų genetinių rūšių – visa tai būtina ilgalaikiam maisto tiekimo užtikrinimui. Tinkamas sąlygas turinčios laukinės gamtos buveinės užtikrina nuolatinį maistinių medžiagų perdirbimą, oro ir vandens išvalymą, padeda dirvožemiui iš aplinkos paimti ir kaupti anglį, reguliuoja klimatą ir saugo mus nuo stichinių nelaimių.

Viskas susiję

Svarbu suprasti, kad miškas apima ne tik medžius. Tiek jo paklotė, augalija, grybai, miške gyvenantys vabzdžiai, paukščiai ar kiti gyvūnai yra neatsiejama bendrosios buveinės (populiariai vadinamosios laukinės gamtos) dalis.

Kone bet kuriame miške įvairių floros ir faunos rūšių galima priskaičiuoti tūkstančiais, didelę jų dalį sudaro plika akimi sunkiai pamatomi organizmai. Nepaisant to, jų reikšmė miškui yra milžiniška, o bet kurios vienos rūšies gyvenimas tampriai susijęs su kitomis rūšimis.

Ir miško savininkams svarbu pasirūpinti visos buveinės gerove, ne vien tik medžiais. Beje, visapusiškas rūpestis mišku ir jo gyventojais išsirutulioja ne tik į ekologinę, bet ir į ekonominę naudą.

Kas kelia pavojų miškų bioįvairovei?

  • Miškuose žalą darantys organizmai atsiranda ten, kur yra didelė vienos rūšies potencialaus mitybos šaltinio koncentracija. Kitaip sakant, didesnę riziką užtraukia homogeniniai miškai, sklypai, kuriuose dominuoja vienos rūšies augalija. O miškai, kuriuose auga įvairios medžių rūšys ir kurių struktūra sudėtinga, yra daug atsparesni potencialiems kenkėjams.

Rūšių turtingame miške potencialūs kenkėjai visada susiduria su tinkamo maisto netolygiu išsidėstymu. Be to, tokiuose miškuose kenkėjai turi didesnę konkurenciją dėl maisto medžiagų, o tai savaime reguliuoja ir jų populiaciją.

  • Neretai medžiai smarkiai nusilpsta ir tampa lengvai pažeidžiami jais mintančių vabzdžių ar kitų organizmų dėl stichinių reiškinių ar besikeičiančio klimato. 2022 m. valstybinio audito ataskaitoje buvo nurodoma, kad per paskutinius 5 metus iki ketvirtadalio bendro miškų ploto išaugo kenkėjų ar kitų veiksnių pažeistų medžių skaičius.

Jei poveikis lokalus, tokie židiniai gana greit užgęsta arba yra sutvarkomi. Klimatinis poveikis gali būti žymiai platesnio masto, tad natūraliai tokie židiniai neužges, kol miškų rūšinė sudėtis nepersitvarkys prisitaikydama prie naujų klimato sąlygų.

  • Miškininkystės požiūriu labai vertinamas pageidaujamos rūšies pomiškis. Kertant, retinant medynus ar atliekant kitas miško ūkines priemones jį rekomenduojama saugoti. Išsaugotas perspektyvus pomiškis garantuoja natūralių miškų atsikūrimą, kurie pasižymi stabilumu ir atsparumu.

 

  • Pavasarį, bundant gamtai, gyvūnai miškuose ieško atokesnių vietų, kur netrikdomi galės atsivesti jauniklių, paukščiai suka lizdus. Miškai tuomet tampa itin jautria ekosistemos dalimi, kurioje žmogaus veikla turit būti itin gerai pasverta ir yra ribojama. Pavyzdžiui, nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 dienos galioja miškų kirtimo ribojimai. Apie juos galima sužinoti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniuose poskyriuose.

Pagrindiniai tokių apribojimų tikslai – gyvūnų veisimosi laikotarpiu sumažinti jų trikdymą. Pjovimo ir kitokie miško darbai baido tiek ant žemės gyvenančius gyvūnus, tiek paukščius, verčia juos palikti lizdus. Todėl apsaugos priemonėmis suteikiamas laiko tarpas gyvūnams sėkmingai susilaukti palikuonių.

  • Kalbant apie kirtimus, taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad nuo 2024 m. kovo 19 d. įsigaliojo Miško kirtimo taisyklių pakeitimai. Jie numato, kad biologinei įvairovei išsaugoti II-IVA miškų grupių miškuose privaloma biržėse palikti visus ne mažesnio kaip 150 cm skersmens ąžuolus (jei tokių nėra, 1 ha palikti ne mažiau kaip vieną ne mažesnio kaip 50 cm skersmens ąžuolą), 130 cm – drebules, 95 cm – maumedžius, uosius, 85 cm – pušis, bukus, klevus, vinkšnas, guobas, liepas, 75 cm – skirpstus, skroblus (jei tokių yra). Biologinei įvairovei svarbiais negali būti parenkami pavojų keliantys medžiai.

Visi pokyčiai detaliai aprašyti Aplinkos ministro įsakyme dėl „Miško kirtimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo.

Tvariam ūkininkavimui miškuose

Miškų naudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nurodoma ir tokia specifinė kategorija Kertinė miško buveinė. Tvariai ūkininkaujantys miškų savininkai ar įmonės, norėdami gauti tai patvirtinantį sertifikatą, turi auginti tam tikrą kiekį neliečiamų miško plotų. Juose sudaromos sąlygos gyventi retoms ir nykstančioms rūšims, be žmogaus įsikišimo.

Dažnam miško savininkui taip pat girdėtas terminas Europos Bendrijos svarbos buveinės arba „Natura 2000“ tinklas. Šios buveinės apima tokius plotus, kuriuose yra kilusi tam tikrų rūšių (nebūtinai medžių, bet dažnai apimant ir juos) išnykimo ar vertingųjų savybių praradimo grėsmė.

Dėl to atitinkamos teritorijos turi būti saugomos ir dažnam miško savininkui gali sukelti papildomų ūkininkavimo savo žemėje sąlygų. Apie jas rekomenduojama pasikonsultuoti su miškininkystės specialistais.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.

Ar galima apdrausti mišką?

Miškas yra viena iš turto rūšių. Gerai prižiūrimas ir puoselėjamas miškas visuomet bus vertingas, tad jį galima drausti nuo įvairių pavojų, kurie gali tą vertę sumažinti. Vis dėlto, galimybės konkrečioje šalyje apsidrausti mišką priklauso nuo joje veikiančių draudimo bendrovių konkurencijos, nuo jų specializacijos, specialistų turimų kompetencijų ir pan. Tad norint sužinoti galimybes apdrausti konkretų mišką, reikėtų pasitarti su miškininkystės specialistais arba savarankiškai teirautis draudimo bendrovių. Pavyzdžiui, 2024 metų kovo mėnesį Lietuvoje veikė bent viena draudimo bendrovė, siūlanti apdrausti mišką.

Draudimo sąlygos yra dar vienas aspektas, kuris nėra universalus visiems atvejams. Jas konkretaus miško savininkui gali pristatyti tik pati tokias paslaugas teikianti draudimo bendrovė. Sąlygos gali skirtis priklausomai nuo pasirenkamų rizikų draudimo (nuo kokių įvykių galimybės konkrečiai draudžiama), miško vertės, jo vietos ir įvairių kitų aplinkybių.

Ko reikės pradžiai?

Kokią draudimo bendrovę bepasirinktų, mišką drausti norintis jo savininkas turės pateikti visus svarbiausius šios nuosavybės dokumentus: miško įsigijimo dokumentus, patvirtintą ir įregistruotą miškotvarkos projektą, taip pat urėdijos pažymą, kad įsigytas miškas yra sveikas. Gali prireikti pateikti ir daugiau dokumentų, kaip antai sklypo duomenis žemėlapyje ir nurodyti besiribojančių sklypų žemės naudojimo pobūdį bei savininkus.

Taip pat reikės sudaryti sąlygas draudimo bendrovės atstovui apžiūrėti norimą drausti mišką ir įvertinti draudimo riziką. Draudimo įmonė gali netgi nuspręsti paskirti ekspertizę tiksliai miško būklei nustatyti ir tam nusamdyti nepriklausomus ekspertus. Kad miškas galėtų būti draudžiamas, jis turi būti sveikas ir nepažeistas.

Kokie įsipareigojimai?

Apdraudęs mišką jo savininkas privalės užtikrinti, kad būtų laikomasi visų su miškais susijusių Lietuvos Respublikos įstatymų (pvz., miškų įstatymo, žemės įstatymo, saugomų teritorijų įstatymo ir t.t.), valstybinės miškų tarnybos pareigūnų nurodymų, miškotvarkos projektų privalomųjų reikalavimų, taip pat vykdomi priešgaisriniai planai.

Suprantama, kad bus privaloma imtis savalaikių veiksmų, kad miškas būtų apsaugomas nuo gaisrų, kenkėjų, ligų, miško naudojimo tvarkos pažeidimų ar kitų žalą miškui galinčių padaryti veiksmų.

Miško savininkas gali būti įpareigotas laiku atlikti sanitarinius miško kirtimus, išvežti iš miško žaliavinę medieną, atlikti savalaikį miško atsodinimą pagal LR miškų įstatymą ir t.t. Kitaip sakant, miško savininkas turės kokybiškai prižiūrėti savo mišką ir pats visomis pastangomis užtikrinti, kad jam nebūtų daroma žala.

Kokios rizikos draudžiamos?

Suprantama, draudžiamos didžiausių pavojų rizikos, tačiau, kaip ir minima teksto pradžioje, tikslus įvykių, nuo kurių galima apdrausti mišką, sąrašas skirtingose draudimo bendrovėse gali skirtis. Dalis bendrovių tokio draudimo apskritai nesiūlo arba draudžia ribotą įvykių galimybę.

Taigi, miškas gali būti draudžiamas nuo jo pažeidimo ar praradimo dėl gaisro, kuris kyla savaime ar atsitiktinai. Taip pat gali būti draudžiama stichinio miško pažeidimo ar sunaikinimo galimybė. Taip įvardijamas gali būti audros, liūties, krušos ir pan. stichijos nelaimių poveikis, kai miškui padaroma nustatyta žala.

Miško savininkai gali numatyti ir įvairias kitas rizikas. Dalis jų gali būti labai specifinės konkrečiam miško žemės sklypui dėl, pavyzdžiui, greta jo vykdomos veiklos (vyksta statybos, driekiasi intensyvaus naudojimo keliai ir pan.). Tad kiekvienu tokiu atveju reikėtų konsultuotis su pasirinktos draudimo bendrovės specialistais.

Beje, draudžiami gali būti ne tik ūkinės paskirties miškai. Tai diktuoja logika, kadangi dalis rizikos veiksnių galimi tiek ūkiniuose, tiek kitos paskirties miškuose. Tad draudžiami gali būti ir rezervatiniai, specialiosios paskirties ar apsauginiai miškai.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.