Paveldėjote mišką? Nuo ko pradėti, kad nepadarytumėte brangiai kainuojančių klaidų

Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, Lietuvoje yra apie 240 tūkst. privačių miško savininkų, o privačių žemės sklypų, kuriuose yra miško žemės, skaičius siekia beveik 320 tūkst. Miškas – vertingas turtas, bet net ir palyginti nedidelio miško savininkui gali tekti spręsti nemažai nežinomų klausimų, ypač jei iki tol jis neturėjo nieko bendra su miškininkyste. Pavyzdžiui, mišką paveldėjo. Tokiu atveju gali būti neaišku, kur tiksliai yra sklypo ribos, kokia jo būklė, kokie veiklos apribojimai jam taikomi ir ar miške apskritai reikia imtis kokių nors darbų.

Todėl svarbu neskubėti miško parduoti, pradėti kirtimų ar užsakyti priežiūros darbų. Neįvertinus dokumentų, miško būklės ir galiojančių reikalavimų, net iš pirmo žvilgsnio racionalus sprendimas gali sukelti finansinių nuostolių ar teisinių problemų. Tad nuo ko pradėti, kad naująja nuosavybe būtų pasirūpinta atsakingai?

Pirmiausia – dokumentai ir sklypo ribos

Pirmasis žingsnis paveldėjus mišką – pasirūpinti, kad nuosavybės teisė būtų tinkamai įforminta. Paveldėjimo teisės liudijimą išduoda notaras, o jo pagrindu pasikeitę nuosavybės duomenys įregistruojami Nekilnojamojo turto registre. Gavus registro išrašą verta patikrinti, ar jame teisingai nurodyti sklypo duomenys, savininkai ir įregistruoti apribojimai.

Ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kur paveldėtas sklypas yra ir kaip eina jo ribos. Žemėlapyje matomas miško plotas ne visuomet leidžia tiksliai suprasti situaciją vietovėje, ypač jei riboženkliai neišlikę, sklypas yra netaisyklingos formos arba ribojasi su kitų savininkų miškais. Kilus abejonių, nederėtų savarankiškai spręsti, kurie medžiai priklauso konkrečiam sklypui – ribas gali padėti nustatyti kvalifikuotas matininkas.

Papildomų klausimų gali kilti, jei mišką paveldėjo keli asmenys – o tokia situacija Lietuvoje nėra reta. Valstybinės miškų tarnybos skelbiamais 2025 m. pradžios duomenimis, beveik 97 tūkst. kadastrinių sklypų, kuriuose yra miško žemės, priklausė keliems savininkams. Bendraturčiui priklauso ne savarankiškai pasirinkta konkreti miško dalis, o dalis visame sklype, todėl prieš parduodant medieną, organizuojant kirtimus ar priimant kitus svarbius sprendimus būtina atsižvelgti ir į kitų bendraturčių teises.

Patikrinkite miško statusą ir taikomus reikalavimus

Nuosavybės dokumentai neatsako į visus klausimus, svarbius planuojant miško priežiūrą ar naudojimą. Miškų valstybės kadastre verta pasitikrinti, kokiai miškų grupei priskirtas paveldėtas miškas, kokie medynai jame auga, koks jų amžius ir ar sklypui parengtas galiojantis vidinės miškotvarkos projektas. Nuo šios informacijos priklauso, kokia veikla miške gali būti vykdoma ir kokių reikalavimų reikia laikytis.

Taip pat būtina išsiaiškinti, ar visas sklypas arba jo dalis nepatenka į saugomą, „Natura 2000“ ar kitą teritoriją, kurioje taikomi papildomi veiklos apribojimai. Tokiais atvejais gali būti ribojamas kirtimų laikas, pobūdis ar apimtis, nustatomi reikalavimai išsaugoti tam tikrus medžius, buveines arba kitas gamtines vertybes.

Priklausomai nuo planuojamų darbų, miško grupės ir teritorijai taikomų apribojimų, gali reikėti gauti leidimą, pateikti pranešimą apie ketinimą kirsti mišką ar turėti galiojantį vidinės miškotvarkos projektą. Todėl šią informaciją reikėtų patikrinti dar prieš tariantis su darbų vykdytojais. Jei duomenys neaiškūs, pasenę ar nesutampa su realia situacija, verta kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą arba miškininkystės specialistą.

Jeigu darbus planuojama patikėti rangovui ar medienos pirkėjui, sutartyje svarbu aiškiai apibrėžti, kokie darbai bus atliekami, kas pasirūpins reikalingais dokumentais ir kas atsakys už darbų kokybę. Vien žodinio patikinimo, kad „viskuo bus pasirūpinta“, nepakanka – savininkui verta pačiam įsitikinti, kad numatyti darbai yra teisėti ir atitinka išduotų dokumentų sąlygas.

Įvertinkite miško būklę ir tik tada priimkite sprendimus

Registruose pateikiami duomenys yra svarbus atspirties taškas, tačiau jie ne visuomet parodo dabartinę miško būklę. Medyną gali būti paveikusios audros, sausros, ligos ar kenkėjai, todėl paveldėtą mišką verta apžiūrėti, o prireikus jo būklę patikėti įvertinti miškininkystės specialistui.

Vertinant mišką svarbu atsižvelgti į medžių rūšis, amžių, tankumą ir bendrą būklę, patikrinti, ar nėra gausiai išverstų, nulaužtų, džiūstančių ar kitaip pažeistų medžių. Taip pat verta išsiaiškinti, ar miške anksčiau buvo vykdyti kirtimai ir ar po jų tinkamai atkurtas medynas.

Vis dėlto pavieniai išvirtę ar nudžiūvę medžiai savaime dar nereiškia, kad mišką būtina skubiai „išvalyti“. Negyva mediena yra natūrali miško ekosistemos dalis, todėl sprendimai turėtų būti priimami įvertinus ne pavienius požymius, o bendrą medyno būklę ir jam taikomus reikalavimus.

Paveldėjus mišką verta laikytis aiškios veiksmų sekos: tinkamai įforminti nuosavybę, pasitikrinti sklypo ribas ir registrinius duomenis, išsiaiškinti taikomus apribojimus, įvertinti faktinę medyno būklę ir tik tuomet spręsti dėl tolesnės jo priežiūros ar naudojimo. Miškas yra ilgalaikis turtas, todėl svarbiausia ne sprendimo greitis, o tai, kad jis būtų pagrįstas patikima informacija.

Rekreacinis miškų vaidmuo – ką verta žinoti?

Lietuvoje teisiškai išskiriamos keturios miškų grupės: rezervatiniai (I grupė), specialiosios paskirties (II grupė), apsauginiai (III grupė) ir ūkiniai miškai (IV grupė). Antrosios grupės miškai taip pat skaidomi į du pogrupius: tai ekosistemų apsaugos (IIA) bei rekreaciniai (IIB) miškai. Šį kartą skirkime dėmesio būtent šiems miškams ir panagrinėkime, kuo jie ypatingi bei svarbūs visiems šalies gyventojams.

Kas tai?

Pagal įstatymo apibrėžimą, rekreaciniais miškais vadinami miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Visoje šalyje priskaičiuojama apie 58 tūkst. hektarų rekreacinių miškų, kurie sudaro kiek mažiau nei 3 procentus viso miškų ploto šalyje.

Kadangi tokių miškų nėra daug, visa juose įgyvendinama veikla iš esmės turi vieną tikslą – formuoti ir saugoti rekreacinę miško aplinką. Šių miškų plotai skirti tenkinti visuomenės rekreacines, kultūrines ar edukacines reikmes, sudaryti sąlygas plėtoti poilsio, turizmo, sporto, reabilitacijos, mokymo ar kitą rekreacinę, kultūrinę, pažintinę veiklą gamtoje, kartu mažinant šios veiklos žalingą poveikį aplinkai ir išsaugoti šių miškų stabilumą.

Iš esmės dėl to rekreaciniuose miškuose draudžiami plynieji pagrindiniai miško kirtimai, o gamtinės brandos nepasiekusiuose medynuose draudžiami atvejiniai pagrindiniai miško kirtimai. Kirtimus draudžiama vykdyti poilsiavimo sezono metu, išskyrus stichinių arba biotinių veiksnių sudarkytų medynų tvarkymą.

Rekreaciniams miško sklypams priskiriami iki 50 ha ploto miško sklypai su rekreacine infrastruktūra ir įranga, skirti tenkinti trumpalaikio poilsio gamtoje, pasivaikščiojimų, sporto ir panašios veiklos visuomenės poreikius.

Ką veikti rekreaciniuose miškuose?

Kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, rekreaciniai miškai skirti žmonėms juose lankytis ir mėgautis gamtos ramybe bei grožiu. Tam neretai miškų urėdijos pasirūpina įvairia rekreacine infrastruktūra: laužavietėmis, pavėsinėmis, stalais, suoliukais ir pan. Taip pat kai kurios savivaldybės dalijasi įdomesniais maršrutais, įvairiomis nuorodomis ir kita vertinga informacija, padedančia susiplanuoti išvykas į mišką.

Miško parkai ar miestų miškai pasižymi ir tuo, kad juose tenkinamos ne tik visuomenės rekreacinės reikmės, bet ir vykdoma kultūrinė, edukacinė ar sporto veikla. Paprastai intensyviai rekreacijai naudojami ne mažesni nei 3 hektarų ploto miškai, turintys atitinkamą veikloms infrastruktūrą: ar stovyklavietę, ar paplūdimį, ar apžvalgos bokštus, ar sporto bei žaidimų aikšteles, jojimo trasas, specializuotą sporto įrangą, žiemą – slidinėjimo takus ir t.t.

Kitaip sakant, intensyvesniems lankytojų srautams sukuriama tinkama aplinka ir papildomi traukos objektai, leidžiantys pilnaverčiai išnaudoti miško suteikiamą prieglobstį.

Kai kuriose savivaldybėse rekreacinių miškų ir galimybių jais pasimėgauti mažiau, tačiau aplink didesnius miestus, pavyzdžiui, Vilnių, jų yra santykinai daug. Dažniau tokie miškai buvo nustatomi ir aplink didesnius, populiaresnius vandens telkinius.

Į tokius miškus atvykę gyventojai gali ne tik pasidžiaugti gražios gamtos apsuptimi, tačiau ir jos gėrybėmis. Štai Vakarų Europos valstybių gyventojų delikatesais laikomų tokių grybų, kaip baravykai ar voveraitės, neretas lietuvis pats prisirenka miškuose. Juose taip pat gausu ir uogų, riešutų. Tereikia žinoti, kur miško gėrybių ieškoti.

Norintiems dažniau ištrūkti pasimėgauti miško aplinka, Valstybinė miškų urėdija (VMU) netgi sukūrė žemėlapį, kuriame galima rasti įrengtus ir prižiūrimus rekreacinius objektus. O jų VMU priskaičiuoja net 1107. Tai – pažintiniai takai, stovyklavietės ir apžvalgos aikštelės. Žemėlapį rasite paspaudę čia.

Svarbu laikytis taisyklių

Žinoma, kaip ir bet kur kitur, rekreaciniuose miškuose privalu nepamiršti ir tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, nekurti laužų jiems neskirtose vietose, nestatyti automobilių ant miško paklotės, tausoti jau minėtą poilsio infrastruktūrą, nešiukšlinti.

Štai ką dar draudžia lankymosi miške taisyklės:

  • kirsti ar kitaip žaloti medžius, krūmus, kitus augalus ir grybus, ardyti miško paklotę;
  • gaudyti, naikinti laukinius gyvūnus, juos gabenti, rinkti kiaušinius, ardyti gyvūnų būstus (olas, dreves, lizdus, skruzdėlynus, inkilus ir pan.);
  • gadinti želdinių apsaugos priemones, poilsiaviečių ir kitą rekreacinę įrangą, informacinius (įspėjamuosius) ženklus, kvartalinių linijų stulpus, geodezinius ženklus, riboženklius ar kitus įrenginius;
  • paleisti miške šunį be antsnukio (antsnukis nebūtinas, kai šuo vedamas su pavadėliu);
  • triukšmauti ar kitaip trikdyti laukinius gyvūnus; trukdyti asmenų, besilankančių miške, poilsį;
  • plauti transporto priemones miške; teršti ar šiukšlinti mišką.

Miško didybė ir ramybė jau savaime sukuria puikią rekreacinę aplinką ir gerina emocinę būseną. Tad mėgaukimės poilsiu ir ramybe miškuose atsakingai.

Šiuolaikiniai miškininkystės įrankiai – kokie jie?

Nors miškininkystė yra šimtmečius skaičiuojanti pramonės sritis, jos darbo įrankiai – toli gražu ne archajiški. Šiuolaikiniai urėdijų darbuotojai ar miškų savininkai, gerindami savo ūkį, įvairiems darbams pasitelkia pačias moderniausias technologijas. Dronai, palydovinio pozicionavimo sistemos, įvairūs nuotoliniai prietaisai ir specializuota programinė įranga – visa tai padeda efektyviau tvarkyti ir prižiūrėti miškus, užtikrinti buveinių apsaugą ir gerinti medienos auginimo rodiklius.

Kokias įdomiausias šiuolaikines technologijas naudoja miškininkai?

Dronai

Tampa jau įprasta, kad kur bepasisuksi, ten vis sparčiau įdarbinami dronai. Šių prietaisų technologijoms ištobulėjus ir atpigus, dronų pritaikomumo sritys taip pat gerokai išsiplėtė, o miškuose jie dažnai tiesiog nepamainomi.

Pagrindiniai šių prietaisų privalumai nesunkiai nuspėjami: jie suteikia galimybę turėti akis net sunkiausiai prieinamose vietose, be to, jais patogu ir greita naudotis. Todėl šiandien įvairių tipų dronai itin populiarūs iš oro fotografuojant miškus, juos stebint, inventorizuojant, renkant informaciją po pavojingų reiškinių, kaip antai audros ar snygiai, kenkėjų veikla ir pan.

Dronai padeda greitai ir tiksliai surinkti reikalingus duomenis, prireikus – juos atnaujinti, o dar svarbiau, kad dronų valdymui pakanka vieno žmogaus. Dėl visų šių savybių, šie įrenginiai taip pat leidžia sutaupyti materialiuosius ir žmogiškuosius išteklius: mažiau žmonių gali efektyviai stebėti ir greitai atnaujinti informaciją apie didesnius miškų plotus.

GPS ir GIS technologijos 

Duomenims apie miškus kaupti taip pat plačiai naudojamos palydovinės technologijos, kaip antai Globali padėties nustatymo sistema (GPS) ir Geografinė informacinė sistema (GIS). GPS technologijos leidžia tiksliai nustatyti miškų ribas, konkrečių medžių augimo vietas ir pan.

GIS technologija skirta skaitmeninių, koordinuotų erdvėje duomenų kaupimui, saugojimui, vaizdavimui, redagavimui, integravimui bei analizei. Pavyzdžiui, galimybė modeliuoti duomenis, leidžia miškininkams geriau iš anksto pasirengti tokiems iššūkiams, kaip kenkėjų padaroma žala, ligų plitimas, klimato pokyčiai ir pan.

Šiuolaikiniai kvalifikuoti miškininkai ne tik dirba su GIS sistemomis, bet ir naudoja įvairias duomenų bazes, kurios padeda palyginti turimus duomenis, juos analizuoti ir priimti moksliškai pagrįstus sprendimus. Vėliau modeliuojamus sprendimus galima palyginti su realia situacija miškuose. Šią informaciją gali padėti surinkti jau minėti dronai, todėl daugybę svarbių duomenų galima gauti gerokai sparčiau nei prieš keletą dešimtmečių.

Tad šios sistemos padeda geriau planuoti miško valdymą, stebėti išteklius ir efektyviau reaguoti į aplinkos pokyčius.

Robotizuota technika

Lietuvoje dar ne itin dažnai aptinkama, tačiau šiuolaikinėje miškininkystėje jau pasitelkiama ir robotizuota technika. Kadangi pramonėje tokiems įrengimams dažniausiai perleidžiami patys monotoniškiausi ir mažiausiai kūrybiškumo reikalaujantys darbai, ne išimtis čia ir miškininkystė. Pavyzdžiui, robotams jau patikimas medžių sėklų atrinkimas ir pats sėjimo procesas.

Preciziška tikslingai atrinktų sėklų sėja medelynuose leidžia iš anksto be klaidų apskaičiuoti medelių kiekį ir paruošti kokybiškus sodmenis. Be to, tai leidžia „perkelti“ žmonių rankas iš primityviausių darbų į reikalaujančius didesnio įsitraukimo, kūrybiškesnio požiūrio ir pan.

Ateityje tikėtina ir spartesnė robotizuotos miškų priežiūros bei atkūrimo darbų technikos plėtra. Beveik nėra abejonių, kad ji vyks laikantis tų pačių principų – robotai pakeis žmones ten, kur jie gali našiau atlikti mechaniškus miškų tvarkymo, atkūrimo, priežiūros ir panašius darbus.

Medžių stebėjimo sistemos

Dar viena sritis, kurios proveržį lėmė technologijų ištobulėjimas ir kritusi įrangos kaina, yra medžių stebėjimas. Tiek mokslininkai, tiek miškininkai šiandien gali naudoti mažyčių jutiklių sistemas, leidžiančias realiu laiku stebėti medžių gyvybingumą, dirvožemio parametrus ir kitus svarbius aplinkos veiksnius.

Šios sistemos leidžia efektyviai laiku pastebėti problemas – tiek ligas, tiek kenkėjų veiklą. Tuomet galima laiku imtis priemonių ir užkirsti kelią nuostoliams. Be to, gaunami duomenys gali būti panaudojami moksliniams tyrimams.

Taip pat vystomos fotogrametrinės žaliavinės medienos matavimo technologijos, leidžiančios greičiau, pigiau ir patikimiau matuoti medienos kiekius.

Kiti programinės įrangos sprendimai

Technologijų bendrovės vysto ir daugybę kitų efektyviai miškininkystei skirtų sprendimų, kurie padės miškų specialistams geriau tvarkytis su savo darbais nė neišvykus iš biuro ar namų. Tai – įvairūs programinės įrangos sprendimai. Jie apima platų veiklų spektrą: nuo medžių augimo prognozavimo programų, kurios leidžia tiksliau apskaičiuoti potencialius ateities rezultatus, iki analizės ar modeliavimo įrankių, kurie leidžia vertinti įvairius ūkininkavimo miškuose scenarijus.

Naudojant modeliavimo ir duomenų analizės programinę įrangą, galima efektyviai numatyti išteklių naudojimą ir galimą atitinkamą rezultatą. Tai leidžia miško savininkams priimti pagrįstus sprendimus, užtikrinant tvarų miško valdymą ir minimizuojant neigiamą poveikį aplinkai.

Medžių augimo prognozavimo programinė įranga leidžia planuoti tvarią medienos kirtimo strategiją, optimizuojant išteklių naudojimą ir padidinant ekonominę naudą.

Visos aukščiau paminėtos technologijos miškų savininkams leidžia efektyviau valdyti išteklius, lengviau pasirinkti ir pagrįsti sprendimus, mažinti neigiamą poveikį aplinkai ir užtikrinti tvarų miškų naudojimą, kas yra ypač svarbu šiuolaikinėje miškininkystėje. Nėra abejonių, kad pažangiosios technologijos ir ateityje neaplenks šio sektoriaus.

Klimato kaitos pokyčiai – ką jie atneš į Lietuvos miškus?

Visuotinė klimato kaita palieka ženklų kiekviename planetos kampelyje. Ir Lietuvoje jau pamažu įprantame prie švelnesnių žiemų, vis drąsiau į rudens teritoriją išsiplečiančios vasaros ar kitų orų pokyčių, kurių savo jaunystėje nepamena mūsų tėvai. Klimato pokyčiai neišvengiamai veikia ir visą mus supančią gamtą, tad ne išimtis čia – ir miškai.

Panagrinėkime, kokių pokyčių jau netolimoje ateityje gali tikėtis miškų savininkai Lietuvoje.

Sudėties pokyčiai

Besikeičiantis klimatas gali lemti miškuose augančių medžių rūšių pokyčius. Dėl šiltėjančio klimato miškuose gali plisti tokie šilumą mėgstantys medžiai, kaip antai pušys ar ąžuolai. Savo ruožtu drėgnesnes ir vėsesnes sąlygas mėgstantys eglynai ar beržynai gali trauktis.

Taip pat gali sulėtėti arba pagreitėti tam tikrų rūšių augimas, priklausomai nuo aukščiau paminėtų sąlygų. Taigi, klimato pokyčiai gali lemti ir biologinės įvairovės pokyčius, o tai sukels savaiminį besiritančios sniego gniūžtės efektą kitoms floros bei faunos ekosistemoms.

O gyventojai pokyčius gali pajusti ir ne pačiais maloniausiais būdais. Miškai atlieka svarbų vaidmenį slopinant dirvožemio eroziją ir gerinant gėlo vandens valymą, tad žala jiems gali turėti plačią įtaką visai gamtinei aplinkai.

Kenkėjų plitimas ir ekstremalių orų žala

Dar vienas negatyvus klimato kaitos aspektas – jos poveikis kenkėjų ir ligų plitimui. Šiltesni ir drėgnesni orai gali sukurti palankesnes sąlygas kenkėjams ir augalų ligoms, kurios gali plisti greičiau ir plačiau. Pavyzdžiui, spygliuočių kenkėjai, kaip Lietuvoje jau liūdnai pagarsėjęs žievėgraužis tipografas, gali ilgiau ir intensyviau veikti, išplisti į platesnius plotus ir sukelti didesnę žalos riziką.

Žvelgiant plačiau, kenkėjų veikla gali virsti didesniais miškų augintojų ekonominiais nuostoliais: medienos resursų sumažėjimu, taip pat apribojimais laisvalaikio ir rekreacijos veikloms.

Dar vienas potencialus pavojus yra dėl klimato pokyčių vis dažniau pasitaikantys ekstremalūs orų reiškiniai: galingos audros, potvyniai ar net viesulai. Lietuvos gyventojai puikiai pamena šią vasarą kone pusantros paros siautusią audrą, kuri pasižymėjo ne tik kai kuriose vietose per parą iškritusiomis mėnesio lietaus normomis, bet ir daugybe vėjovartų miškuose, taip pat ant elektros tiekimo laidų kritusių medžių, be elektros palikusių dešimtis tūkstančių gyventojų.

Mokslininkai įspėja, kad ateityje tokių reiškinių dėl šylančio klimato galima tikėtis dažniau, tad ir žala miškingoms teritorijoms gali augti. Retėjant miškams, gali išaugti oro tarša ir lėtėti šiltnamio efektą sukeliančių dujų absorbavimas, o tai savo ruožtu sukuria užburtą ratą, nes atmosferoje šios dujos dar labiau skatina klimato pokyčius.

Todėl supratimas apie šiuos pokyčius ir jų poveikį yra labai svarbus miškų augintojams, kurie nori užtikrinti tvarią ir sveiką aplinką ateities kartoms. Tiesa, ne viskas pieština vien tik niūriomis spalvomis.

Ar gali išeiti į naudą?

Klimato pokyčiai gali turėti tiek neigiamų, tiek ir teigiamų pasekmių Lietuvos miškams. Pavyzdžiui, šiltesni orai ir ilgesni vegetacijos sezonai gali skatinti greitesnį medžių augimą. Ypač tai taikytina šilumą mėgstančioms rūšims, tokioms kaip minėtos pušys ar ąžuolai. Tai gali paskatinti medienos produkcijos apimčių augimą.

Kitas aspektas, prie kurio gali tekti įprasti, yra naujų rūšių atsiradimas. Tokių rūšių, kurios atsparesnės šilumai ar net sausroms. Gali būti, kad ilguoju laikotarpiu Lietuvos miškuose išvysime vis daugiau šilumą mėgstančių augalų, o dabar augantys augalai ir dalis faunos adaptuosis prie naujų sąlygų, vėlgi užtikrinant didesnę biologinę įvairovę. Tai savo ruožtu leis išlaikyti stabilesnę dirvožemio kokybę ir kenkėjų kontrolę, dėl išliekančios jiems konkurenciją kuriančios aplinkos.

Tačiau invazinės rūšys gali padėti persikelti ir nepageidaujamiems organizmams: grybams, bakterijomis, įvairiems ligų sukėlėjams ir pan. Dažniausiai vietinė augalija nebūna pasirengusi egzotiniams ligų sukėlėjams, todėl jų keliamas pavojus gali sparčiai išaugti iki didelio masto problemos.

Tad svarbu atkreipti dėmesį, kad visos galimos naudos turėtų būti vertinamos kartu su rizikomis. Tinkamas miškininkystės valdymas ir adaptacijos strategijos gali padėti maksimaliai išnaudoti teigiamus pokyčius ir minimalizuoti neigiamus padarinius. Daugiau informacijos apie tai miškų savininkams gali suteikti miškininkystės specialistai.

Valdant klimato pokyčius – svarbi miškų rolė

Turint omenyje visus šiuos galimus pokyčius, būtina nepamiršti, kad būtent planetos miškai ir yra vienas svarbiausių klimato stabilizatorių. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Jau numatyta, kaip miškai tiesiogiai turi prisidėti prie žemyno žaliojo kurso įgyvendinimo. Naujoje Europos Sąjungos miškų strategijoje iki 2030 metų pripažįstamas pagrindinis ir daugiafunkcis miškų vaidmuo bei miškininkų ir visos su mišku susijusios vertės grandinės indėlis siekiant iki 2050 m. sukurti tvarią ir neutralaus poveikio klimatui ekonomiką.

Miške auga ne tik medžiai. Ką dar vertingo galima jame užauginti?

Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Taip byloja lietuvių liaudies patarlė, tačiau ji nepasako visko. Miškuose auga ne vien medžiai, o jų glūdumose slypi įvairiausių nemedieninių išteklių. Nemaža dalis jų yra išties vertingi ir gali tiek papildyti miško savininko piniginę, tiek ir paįvairinti pietų stalą. Kokie tai ištekliai, kaip juos puoselėti ir nuo ko saugoti?

Nuo sakų iki grybų

Greta tradicinės miškininkystės naudų, specialistai atkreipia dėmesį ir į šalutinius produktus. Tokius, kaip medžių žievė, sakai, karnos ar tošys – juos galima panaudoti pagal specifinę jų paskirtį. Mėgėjai taip pat gardžiuojasi medžių sula, o kai kuriuos miškuose galima išvysti ir populiarių dekoratyvinių medelių auginimo tendencijas, pavyzdžiui, kalėdinių medelių.

Be to, miškuose auga grybai, riešutai, uogos, įvairios vaistažolės. Lietuviški miškai gali apdovanoti jų augintojus išties gausiu šių gėrybių derliumi ir be ypatingų papildomų pastangų, o savininkams tereikia žinoti naudojimo apribojimus ir saugoti miško paklotę.

Svarbu žinoti, kad ne visus laukinius augalus ir ne visur galima rinkti. O miško savininkui svarbu žinoti, kad jo valdose kirsti kadagius, imti miško paklotę, lupti žievę nuo medžių ir krūmų galima tik suderinus su juo.

Be to, yra ir įvairių apribojimų, kaip miško gėrybės gali būti renkamos. Pavyzdžiui, renkant uogas draudžiama rauti, laužyti ar kitaip niokoti augalus, naudoti specialias šukas ar kitas mechanines priemones. Renkant grybus, jie turi būti išraunami arba nupjaunami prie žemės.

O sulą leisti reikėtų tik iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po 5 metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Skylės sulai leisti gali būti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi viršyti 2 cm, o jų gylis medienoje – 3 cm.  Tarpai tarp išgręžtų skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos.

Visos šios priemonės užtikrina nenutrūkstantį miško gėrybių atsinaujinimą kasmet.

Naudingi vaistiniai augalai

Vaistiniai miško augalai nuo senų laikų plačiai vartojami medicinoje. Beveik kas trečiam vaistiniam preparatui pagaminti naudojamos augalinės kilmės medžiagos ir daugelis vaistinių augalų auga būtent miškuose. Skirtingų vaistų gamybai naudojamos įvairios augalų dalys: pumpurai, lapai, žiedai, žievė.

Renkant vaistinguosius augalus jų natūraliose augavietėse, taip pat reikia laikytis tam tikrų taisyklių, kad nebūtų padaryta žala gamtai. Vaistinius augalus galima rinkti tankiuose jų sąžalynuose, tačiau negalima vienoje vietoje nurinkti visų augalų. Renkant antžemines žolinių augalų dalis, privaloma palikti ne mažiau kaip 30 proc., o kasant požemines augalų dalis (šaknis, šakniastiebius) – ne mažiau kaip 70 proc. nepažeistų augalų.

Ar žinojote?

Pasidairius po kitas Europos valstybes, galima taip pat rasti įdomių miško gėrybių auginimo pavyzdžių. Štai Prancūzija ir Italija yra pagarsėjusios tikro prabangaus delikateso – trumų auginimu.

Itin vertinami dėl savo unikalaus skonio trumų grybai auginami dirvožemyje po tam tikromis medžių rūšimis, pavyzdžiui, ąžuolais ar lazdynais. Prancūzija ir Italija išsiskiria užauginamais šių gėrybių kiekiais. Tokie regionai, kaip Perigoras Prancūzijoje ar kai kurios Italijos žemės, kaip antai Pjemontas, yra žinomi dėl savo aukštos kokybės trumų.

Ten ūkininkai sodina trumais paskiepytus medžių sodinukus ir kruopščiai prižiūri miško aplinką, kad paskatintų šių aukštą vertę turinčių grybų augimą.

Savo ruožtu kaimyninės Lenkijos teritorijoje kai kurie miškų savininkai net ne tiek skiria dėmesio medienos auginimui, kiek vaistiniams augalams. Ūkininkai sugeba po natūralių miškų paklote auginti tokias rūšis, kaip jonažolę ar net ženšenį. Toks agromiškininkystės metodas sėkmingai sujungia tradicinės miškininkystės naudą su didelės vertės vaistinių augalų auginimu.

Vokiečiai miškų paklotėse sėkmingai augina ir tokius valgomuosius grybus, kaip šitakiai. Ūkininkams tai suteikia ne tik papildomą pajamų šaltinį, bet ir leidžia geriau išnaudoti esamą miško ekosistemą, praturtinti ją įvairove.

Svarbu pažymėti, kad tokio įvairiapusio miško puoselėjimo sėkmė priklauso nuo daugybės įvairių veiksnių. Tačiau, visų pirma, tai – miško savininko pastangos. Toliau seka klimato sąlygos, dirvožemio kokybė, pasirenkamų rūšių tinkamumas, ekonominis potencialas ir poreikis. Lietuviškas miškas taip pat suteikia plačias galimybes.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

 

Kur miškų savininkams gilinti savo žinias?

Miško auginimas yra kompleksiška ir pakankamai solidaus žinių bagažo reikalaujanti veikla. Be to, miškas tiesiog prašyte prašo nuolatinio savininko įsitraukimo – domėjimosi tiek savo valdų būkle, tiek ir gilinimosi į naujus auginimo metodus, gerąsias praktikas, specialistų patarimus. Miškų informacijos sklaidos agentūra padeda užtikrinti, jog privačius miško savininkus pasiektų aktuali informacija, o įdomiausias pastabas ar patarimus galima rasti mūsų rubrikoje „Miškininkystės žinios“.

Vis dėlto miškininkystė yra labai plati sritis, o miško savininkas turi būti ne tik visapusiškas gamtininkas, bet ir žemės ūkio, buhalterijos, informacinių technologijų ar net projektų valdymo specialistas. Tad norintiems savo žinias pagilinti iš pagrindų ar net įgyti su miškininkyste susijusią specialybę, patartina pasidomėti Lietuvos aukštųjų ir profesinių mokyklų siūlomomis studijomis, apie kurias šiek tiek plačiau papasakosime toliau.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įvairias edukacijos priemones organizuoja ir Valstybinė miškų tarnyba (VMT). Pavyzdžiui, šių metų spalio 22 dieną ji rengė edukaciją Dubravos miške, kurioje Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus specialistai atskleidė kaip renkami statistiniai duomenys apie miškus ir jų būklę, kaip miškas sugeria atmosferos anglį ir kaip apskaičiuojamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos bei kokie pokyčiai vyksta ūkiniuose ir saugomuose miškuose klimato kaitos kontekste.

VMT svetainėje internete pasiekiama daugybė įvairiausios informacijos, naudingos tiek pradedančiam, tiek patyrusiam miško savininkui: pradedant statistiniais duomenimis, baigiant moksliniais leidiniais.

Konsultacijas miškų savininkams pagal Aplinkos ministro įsakymu patvirtintą mokymo programą reguliariai rengia ir miškų urėdijos. Jų metu miškų savininkai informuojami miškų naudojimo, atkūrimo, apsaugos, žemės paskirties keitimo ir kitais klausimais.

Aukščiausiosios studijų pakopos

Įgyti miškininkystės bakalauro diplomą šiuo metu siūlo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija. Anotacijose nurodoma, kad studijų programa skirta rengti miškininkystės krypties plačios erudicijos bakalaurus, kurie turės žinių ir gebėjimų miškininkystės, miško ekologijos, miško ekonomikos ir inžinerijos bei aplinkosaugos srityse ir gebės šias žinias bei gebėjimus pritaikyti profesinėje veikloje besikeičiančiomis gyvenimo sąlygomis.

Studijos apima bendruosius universitetinius dalykus, kaip antai filosofiją, užsienio kalbas, ekonomikos teoriją, teisės pagrindus ir pan. Taip pat – ir pagrindinius dalykus: įvadą į miškininkystės studijas, vadybą, aukštąją matematiką ir tikimybių teoriją, specialiąją fiziką (su meteorologija), bendrąją chemiją, informatiką, geodeziją, darbų ir civilinę saugą, statybos inžinerijos pagrindus, mokslinės ir technologinės kūrybos pagrindus, dirvotyrą, augalų biologiją, dendrologiją, bendrąją ekologiją ir aplinkos apsaugą, miško ekologiją.

Studentams taip pat reikės mokytis specialybės dalykus: miško žvėrių ir paukščių biologiją, distancinius metodus, miško ūkio tvarkymo kompiuterijos pagrindus, dendrometriją, GIS pagrindus, miško melioraciją ir kelius, medžioklėtyros pagrindus, miško prekių mokslą, miško genetiką, selekciją ir sėklininkystę, sodmenų išauginimo technologijas, miško įveisimo ir atkūrimo technologijas, mechanizuoto medžių tvarkymo technologijas, medynų formavimą ir kirtimus, miško apsaugą, miško politikos ir teisės pagrindus, miško ekonomiką ir gamybos organizavimą, miško ūkio valdymą, miško ūkio techniką, miškotvarką, miško eksploataciją ir pan.

Studijas baigusiesiems suteikiamas miškininkystės bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Su juo galima tęsti studijas magistrantūros programose.

Beje, šios pakraipos bakalauro laipsnis leidžia ne tik sėkmingai tvarkytis savo miške, bet ir dirbti Aplinkos ministerijos padaliniuose, Miškų departamente, valstybinėse miškų urėdijose, medienos ruošos įmonėse ir t.t.

VDU Žemės ūkio akademijoje galima įgyti ir miškininkystės mokslo magistro diplomą. 2 metų gilinamoji magistrantūros studijų programa skirta rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, turinčius gilių teorinių žinių miško ekosistemų dinaminio tvarumo, miško ekosistemų našumo ir būklės vertinimo, miško naudojimo ir prekybos organizavimo, miško atkūrimo ekologizacijos srityje, taip pat maksimaliai produktyvių medynų formavimo srityje, gebančius kritiškai vertinti teorines žinias, naujausius metodus bei technologijas ir jas pritaikyti praktikoje, galinčius atlikti mokslinius tyrimus, kūrybiškai taikyti tinkamus metodus, įvertinti tyrimų rezultatus.

Įgiję miškininkystės magistro kvalifikacinį laipsnį asmenys gali dirbti aukščiausios kvalifikacijos miškininkais, užimti vadovaujančio personalo pareigybes valstybinėse įstaigose.

Kitos alternatyvos

Miško savininkai taip pat gali mokytis rinkdamiesi siauresnės specializacijos ar mažesnio kvalifikacinio lygio studijas. Pavyzdžiui, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, Šilutės profesinio mokymo centras, taip pat Biržų technologijų ir verslo mokymo centras siūlo miškininkystės mokymo programas, skirtas suaugusiems įgyti profesinę kvalifikaciją.

Mokymo programa skirta rengti miškininkus, gebančius prižiūrėti ir auginti mišką. Po mokymų suteikiamas programos baigimo sertifikatas – miškininko kvalifikacijos pažymėjimas.

Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija taip pat siūlo įgyti miškų ūkio studijų profesinio bakalauro diplomą. Tai – aukštojo mokslo neuniversitetinės studijos. Jų metu parengiami aukštojo išsilavinimo miškų ūkio specialistai, gebantys projektuoti bei organizuoti daugiatikslį, nenutrūkstamą miškų naudojimą, išsaugant biologinę įvairovę ir gamtines vertybes. Studentai dažniausiai renkasi miško auginimo, medienos ruošos ir miškotvarkos specializacijas.

Taip pat galima rinktis ir dar siauresnes specialybes: pavyzdžiui, įgyti miško darbininko kvalifikaciją, kuri užtikrina gebėjimus želdinti mišką, įveisti mišką nenaudojamuose žemės ūkiui plotuose, dirbti miško ūkio darbų mechanizmais ir įrankiais, ugdyti įvairios rūšinės sudėties ir struktūros medynus, saugoti ir plėtoti biologinę įvairovę, saugoti mišką nuo gaisrų bei gesinti kilusius gaisrus, prižiūrėti ir saugoti miško objektus ir miško produkciją, vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimus, žinoti apsaugos priemonių nuo ligų, kenkėjų ir žvėrių pažeidimų taikymą, medienos ruošos technologijas, augalinių žaliavų paruošimą, miško augimo ir formavimosi dėsningumus ir juos suprasti. Visa tai – miško augintojo žinių pamatas.

O jau minėtose Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje ar Šilutės profesinio mokymo centre taip pat dėstoma miško ruošos darbų vadovo mokymo programa. Ją baigus, kvalifikacija nesuteikiama, tačiau įgyjama teisė dirbti miško ruošos darbų vadovu. Tai užtikrina galimybę organizuoti miško ruošos darbus ir jiems vadovauti įmonėse, kuriose pjaunami medžiai.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Vienarūšis ar daugiarūšis miškas: kokie kiekvieno jų privalumai ir trūkumai?

Miškų auginimas yra sudėtingas procesas, kuriame kartais svarbu pasirinkti ir tinkamą strategiją. Ši taisyklė bene dažniausiai taikoma, kai svarstoma, kokiu mišku užsodinti turimą sklypą – vienos rūšies (monokultūrinį) ar daugybės rūšių (mišrų)? Pradedančiam miškininkui gali net kilti abejonė: o koks skirtumas? Skirtumas yra, be to, kiekvienas pasirinkimas turi savo privalumų ir savo trūkumų. Apžvelkime svarbiausius iš jų.

Vienarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Greičiau auga. Pasodinus vienoje vietoje vienos rūšies medžius, jie gali greičiau augti dėl to, kad turi panašius ekologinius poreikius. Vienos rūšies želdiniai dažniausiai sodinami nederlinguose (smėlinguose ar užpelkėjusiuose) dirvožemiuose. Štai sausuose smėliuose sodinami grynieji pušies, užmirkusiuose – juodalksnio želdiniai.
  • Lengva priežiūra. Tokį mišką lengviau prižiūrėti, nes reikia žinoti tik vienos rūšies savybes.
  • Ekonomiškumas. Toks miškas gali būti ekonomiškesnis, nes augant vienos rūšies atstovams sumažėja priežiūros išlaidos ir efektyviau panaudojami resursai.

Parenkant miško atkūrimo ar įveisimo būdą ir tikslines medžių rūšis, reikia atsižvelgti į miškų grupę, dirvožemio sąlygas, prieš tai augusio medyno selekcinę vertę, tikslinių medžių rūšių savaiminukų kiekį bei gyvybingumą, galimus ligų ir miško kenkėjų pažeidimus bei ekonomines sąlygas. Rekomenduojama dėl to pasikonsultuoti su profesionaliais miškininkais.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Biologinės įvairovės stoka. Vienarūšiai augalai dažnai sumažina biologinę įvairovę, todėl visame miške gali atsirasti didesnė ligų ir kenkėjų išplitimo rizika.
  • Dirvožemio praradimas. Vienos rūšies miškai gali lemti dirvožemio kokybės pablogėjimą, nes ilgesnį laiką naudojami tie patys ištekliai. Vienarūšiai miškai dažnai net nualina dirvožemį, blogiau išnaudoja potencinį jo derlingumą. Tačiau nederlinguose dirvožemiuose augimo sąlygos yra tinkamos tik nedaugeliui medžių rūšių, todėl ten vienos rūšies miškai yra perspektyvūs.
  • Ekologiniai pavojai. Dėl mažesnio ekologinės sistemos lankstumo, vienarūšiai medžiai labiau pažeidžiami dėl klimato pokyčių kylančių pavojų ir ekstremalių oro sąlygų.

Daugiarūšis miškas

Pagrindiniai privalumai:

  • Biologinė įvairovė. Mišrių miškų auginimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, kuri gali pagerinti visos ekosistemos funkcijas. Mišrieji želdiniai dažniausiai atkuriami ar veisiami derlingesniuose dirvožemiuose.
  • Atsparumas ligoms. Mišrių rūšių miškai dažniau atsparūs ligoms, nes vienos kenkėjų ar ligos rūšies plitimui reikia konkrečių sąlygų, o daugelis rūšių užtikrina jų nepastovumą. Rūšių įvairovė ir jų kiekis bei tarpusavio sąveika taip pat geriau užtikrina miško ekosistemos tvarumą ir savaiminį konkurencinį reguliavimą.
  • Geresnė dirvožemio kokybė. Skirtingos rūšys gali gerinti dirvožemio struktūrą, maistingumą ir užkirsti kelią erozijai. Derlingose žemėse paprastai ir rekomenduojama sodinti mišrųjį mišką, t. y. bent keletą medžių rūšių (rekomenduojama – lapuočių). Mokslininkai primygtinai rekomenduoja parinkti vietines medžių rūšis: pušis, egles, uosius, beržus, ąžuolus, juodalksnius, klevus ar liepas.

Pagrindiniai trūkumai:

  • Priežiūros sudėtingumas. Mišrių miškų priežiūra reikalauja gerokai didesnio įsigilinimo ir platesnių žinių apie skirtingų rūšių priežiūros ypatumus. Pavyzdžiui, juose sodinamos tikslinės ir pagalbinės medžių rūšys. Tikslinės medžių rūšys parenkamos atsižvelgiant į miškų augaviečių sąlygas, pagalbinės – į gamtines ekologines sąlygas. Pagalbinės medžių ir krūmų rūšys skatina pagrindinių rūšių augimą, didina medynų produktyvumą, gerina dirvožemio sąlygas, gausina bioįvairovę.
  • Ilgesnis augimo laikotarpis. Mišriems miškams gali prireikti ilgesnio laiko, kad pasiektų norimą produktyvumą.
  • Didesnės investicijos. Pradinės investicijos į mišrius miškus gali būti didesnės, nes reikia planuoti ir kaupti skirtingų rūšių medžių sodinukus.

Priklauso nuo tikslų

Tad akivaizdu, kad pasirinkimas tarp vienos rūšies ir daugybės rūšių miško labai priklauso nuo konkrečių tikslų. Ar pagrindinis tikslas kokybiškos medienos tiekimas, ar svarbiausias pasirinkimas yra ekosistemos apsauga, ar kiti tikslai – šie pasirinkimai kartu su miško sklypo ypatybėmis iš esmės ir apibrėžia, kokios strategijos verta laikytis.

Mišrūs miškai dažnai laikomi tvariu pasirinkimu ilguoju laikotarpiu dėl jų ekologinių privalumų, tačiau vienarūšiai miškai gali būti naudingesni tam tikrose situacijose, ypač kai siekiama greitos ekonominės grąžos. Svarbu įvertinti ilgalaikes pasekmes ir pasirinkti sprendimą, atitinkantį konkrečios teritorijos poreikius ir galimybes.

Patartina atkreipti dėmesį, kad būtina kuo skubiau atkurti kirtavietę derlinguose dirvožemiuose, kol juose nesuvešėjo žolinė augalija bei neišplito nepageidaujamų medžių ar krūmų rūšys.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad konkretus miško atkūrimo būdas yra parenkamas dar iki jį iškertant. Miškotvarkos projekte turi būti numatyta ne tik miško kirtimo schema, bet ir detalus atsodinimo planas.

Šiuos dokumentus parengia atestuoti miškininkai. Pagal galiojančius įstatymus, mišką reikia atsodinti per trejus metus nuo iškirtimo, kitaip miško savininkui gresia baudos.

Sekite aktualią informaciją socialiniame tinkle „Facebook“.

Svarbiausi dokumentai miško savininko stalčiuje – kokie jie?

Pradedančiam miškininkui neretai gali kilti klausimas – kokius dokumentus jam privalu turėti? Kaip juos įgyti ir kada kyla poreikis susitvarkyti tam tikrus dokumentus? Kur kreiptis ir kas gali suteikti pagalbą? Pabandykime trumpai atsakyti į šiuos klausimus.

Svarbiausias dokumentas stalčiuje

Pradėkime nuo to, kad tapęs miško savininku, kaip ir įgijęs bet kokio kito turto, asmuo natūraliai turi gauti nuosavybės dokumentus: pirkimo-pardavimo sutartį ar dovanojimo, ar paveldėjimo dokumentus bei Registrų centre įregistruotos miško nuosavybės dokumentą.

Paveldint miškų ūkio paskirties sklypą, būtina gauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos teritorinio skyriaus (pagal sklypo buvimo vietą) sutikimą įsigyti miškų ūkio paskirties žemės. Tokį sutikimą Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis skyrius išduoda arba atsisako išduoti ne vėliau kaip per 15 darbo dienų.

O vykdant veiklą miške (pvz., ūkininkaujant) pačiu svarbiausiu dokumentu tampa miškotvarkos projektas. Šis dokumentas yra lyg miško gyvenimo aprašymas ir vadovėlis, į kurį gula visi svarbiausi faktai, taisyklės ir veiklos planai. Jame išdėstoma, kaip miško valdoje turėtų būti organizuojama ūkinė veikla ir atliekami visi svarbiausi darbai: nuo kirtimų iki atkūrimo ir žemių tvarkymo.

Miškotvarkos projektas reikalingas visiems savininkams, valdantiems 3 ir daugiau hektarus miško. Parengtas projektas galios bent dešimt metų, o kai sklypo dydis mažesnis nei 10 hektarų, galima parengti ir 20-iai metų, todėl jis taps aiškiu ir ilgalaikiu ūkinių veiksmų miške planu. Jeigu per dešimtmetį šių planų nepavyktų išpildyti, jau turimą projektą galima pratęsti dar penkeriems metams.

Miškotvarkos projektus rengia tik kvalifikuoti specialistai, turintys miškotvarkos rengimo atestatus bei atitinkamą išsilavinimą – jie registruoti Valstybinės miškų tarnybos registre. O miško savininkui reikia turėti Registrų centre įregistruotos miško nuosavybės dokumentą, miško valdos planą ir valdos registravimo pažymėjimą. Su miškotvarkos projekto rengėju sudaroma rašytinė sutartis.

Miškotvarkos projekte numatomos pagrindinių kirtimų dešimtmečio normos, o savininkui labai svarbu ir tai, kad sudarant tokį projektą atliekama miško taksacija ir jis iš esmės gauna informaciją apie visas jo miške turimas medienos atsargas. O tai savo ruožtu leidžia tiksliai paskaičiuoti miško vertę.

Prieš apdraudžiant ir kertant

Norint savo mišką apdrausti, nepriklausomai nuo pasirinktos draudimo bendrovės, jo savininkui taip pat reikės jau minėtų dokumentų: įregistruotos nuosavybės pažymos, patvirtinto ir įregistruoto miškotvarkos projekto, taip pat urėdijos pažymos apie miško sanitarinę būklę. Papildomai gali reikėti pateikti sklypo duomenis žemėlapyje ir nurodyti besiribojančių sklypų žemės naudojimo pobūdį bei savininkus.

Verta žinoti, kad informacija apie turimą miško valdą taip pat gali būti kaupiama įvairiose valstybinėse institucijose, jeigu kyla toks poreikis pagal teisės aktus. Informacija gali būti kaupiama Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, Kultūros vertybių registro duomenų bazėje, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (taksaciniai rodikliai (medyno rūšinė sudėtis, vyraujančios medžių rūšies amžius, medžių tūris, medynų skalsumas), lyginant juos su valstybinės miškų inventorizacijos medžiaga) ir pan.

Ši informacija bus visuomet patikrinama miško savininkui norint gauti leidimą kirsti mišką.  Norint jį gauti, miško savininkas turi Valstybinei miškų tarnybai (VMT) elektroniniu būdu per Aplinkosaugos leidimų informacinę sistemą (ALIS) pateikti šiuos dokumentus: pranešimą apie planuojamus kirtimus, Registrų centre įregistruotos miško nuosavybės dokumentą, raštišką bendraturčių sutikimą (kai miškas valdomas bendra nuosavybės teise), hipotekos lakšto kopiją (kai žemės sklypui įregistruota hipoteka), biržės atrėžimo ir įvertinimo dokumentus.

Priklausomai nuo miško dydžio, taip pat gali tekti pateikti galiojantį miškotvarkos projektą. Taip pat VMT gali paprašyti pateikti miško sanitarinės būklės įvertinimo aktą bei miško želdinimo ir žėlimo projektą.

Kreipiantis leidimo kirsti mišką, esantį „Natura 2000“ teritorijose, ALIS informacinėje sistemoje pareiškėjas turi pateikti užpildytą „Planų ar programų ir planuojamos ūkinės veiklos įgyvendinimo poveikio įsteigtoms ar potencialioms „Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo tvarkos aprašo“ 5 priedo I dalį.

Visus dokumentus parengia arba gali padėti parengti profesionalūs miškininkai.

Daugiau privačių miškų savininkams naudingos informacijos galite rasti mūsų paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.

Kokie metodai leidžia našiau auginti mišką?

Šiuolaikinės technologijos, sertifikavimo sprendimai, apgalvoti organizaciniai metodai – visa tai padeda moderniems miškų augintojams siekti geriausių rezultatų. Štai paprastas pavyzdys – specializuota programinė įranga leidžia imituoti daugybę miško auginimo etapų tiesiog kompiuterio ekrane ir sumodeliuoti optimalų kelią, kurio laikantis bus užtikrinamas našesnis miško auginimas ir geresnė jo priežiūra.

Tad kalbant apie šiuolaikiškus miškų valdymo metodus ir gerąsias praktikas, galima trumpai išskirti penkias pagrindines sritis, kurioms miškų savininkai neabejotinai turėtų skirti daugiau dėmesio.

Tvarus miškų tvarkymas ir sertifikavimas

Dar praeitame amžiuje suformuluota tvaraus miško išteklių naudojimo koncepcija nurodo, kad miškai turėtų būti auginami ir prižiūrimi taip, kad teiktų visuomenei nenutrūkstamą naudą, todėl miškų plotai turėtų būti nuolat atkuriami ir plečiami, stiprinama miškų sveikata (apie tai kalbėjome praeitame straipsnyje), gausinama biologinė įvairovė ir tausojami visi miškų ekosistemos elementai. Šia koncepcija vadovaujamasi ar bent jau stengiamasi vadovautis kone visoje Europoje.

Svarbiausia, kad tvariai naudojami miškai gali patenkinti įvairius subalansuotus žmonijos poreikius – nuo energetikos, statybų ar žaliavų pramonės iki sociokultūrinių interesų. Be to, tvarus miško naudojimas yra neatsiejamas nuo medienos pramonės, o jos kuriamas ekonominis efektas žmonijai yra ne ką mažiau svarbus. Pavyzdžiui, ūkiniuose miškuose ribojant ūkinę veiklą labiau plistų miško ligos ir kenkėjai, intensyviai plėstųsi, ypač derlingesniuose dirvožemiuose, krūmynai ir menkavertės medžių rūšys.

Tad tvarus miškų tvarkymas apima metodus, kurie užtikrina ilgalaikį miškų išsaugojimą, atsižvelgiant į ekologinius, socialinius ir ekonominius aspektus. Sertifikavimo sistemos, tokios kaip antai FSC (angl. Forest Stewardship Council), skatina atsakingą miškų tvarkymą, taikant tvarius metodus.

Sertifikavimo sistemų naudojimas ne tik padeda pagerinti miškų valdymą, bet ir leidžia miško savininkui užtikrinti, kad produktai iš jo patiektos medienos atitiktų tvarumo standartus. Sertifikuoti miškus galima ir Lietuvoje.

Tikslusis (technologijomis grįstas) miškininkystės valdymas

Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę tiksliai valdyti net didžiausius miško plotus, tam pasitelkiant ribotus resursus. Globalaus pozicionavimo (GPS) įrenginių, geografinės informacinės sistemos (GIS) programų, dronų ir nuotolinio stebėjimo sistemų naudojimas leidžia valdyti ūkinius miškus gerokai našiau.

Visos šios technologijos įgalina tikslų miško būklės nustatymą, kenkėjų ir ligų paplitimo stebėjimą, medynų rūšių įvairovės nustatymą, kirtimų ir medienos tiekimo planavimą nuotoliniu būdu, pasitelkiant mažesnį specialistų skaičių ir taupant jų laiką.

Naudojant dronus ar palydovinius vaizdus, galima greitai ir tiksliai įvertinti miško būklę, stebėti augalijos pokyčius, kenkėjų plitimą, miškų gaisrus ir kitus svarbius aplinkos veiksnius.

Miško atkūrimas ir regeneracijos skatinimas

Miško atkūrimas apima tiek natūralių, tiek dirbtinių metodų naudojimą, siekiant skatinti miško augalijos atkūrimą po kirtimų, gaisrų, gamtos stichijų ir pan. Tai gali būti padaryta sodinant vietines rūšis, skatinant natūralų žėlinių augimą, kontroliuojant invazines rūšis ir taikant tinkamas dirvožemio tvarkymo priemones.

Speciali šiuolaikinė kompiuterių programinė įranga jau leidžia efektyviai modeliuoti ir prognozuoti įvairių rūšių regeneracijos sėkmę, atsižvelgiant į įvairias aplinkos sąlygas.

Klimato kaitos valdymas

Miškai vaidina pagrindinį vaidmenį anglies dvideginio šalinime iš atmosferos. Augdami medžiai sugeria anglies dvideginį ir išskiria deguonį. Be to, anglis gali būti ilgam „užrakinama“ medienoje tiek jos pirminėje būsenoje, tiek vėliau iš jos sukurtuose ilgo naudojimo produktuose. Net ir panaudojama energijai gauti, mediena nepadidins atmosferoje jau esančio anglies kiekio.

Siekiant maksimaliai išnaudoti miškų gebėjimą saugoti anglį, reikia skatinti natūralią miškų struktūrą ir biologinę įvairovę. Svarbu sudaryti sąlygas miškams kaupti daugiau anglies per ilgesnį laikotarpį.

Miškai taip pat atlieka svarbų vaidmenį gerinant vandens kokybę. Jei miškai auga tvariai, apsaugomi vandens telkiniai, užkertamas kelias dirvožemio erozijai ir išlaikomas upių bei upelių vientisumas.

Vėlgi į pagalbą miškų savininkams gali atkeliauti šiuolaikinės technologijos. Specialios programos leidžia taikyti anglies sekvestracijos modelius ir pasitelkti prognozavimo įrankius, siekiant apskaičiuoti miškų anglies kaupimo potencialą ir įvertinti miško valdymo poveikį klimatui. Šie skaičiai ateityje gali tapti pamatu išvestiniams veiksmams – miškų, kaip investicinio turto, vertinimui.

Bendruomenės įtraukimas ir dalyvavimas

Įtraukiant vietines bendruomenes į miškų valdymo procesą taip pat galima užtikrinti ilgalaikį miškų išsaugojimą ir tvarų naudojimą. Vietos gyventojai gali suteikti vertingų istorinių žinių apie vietinę ekosistemą, biologinę įvairovę, taip pat jie gali būti labiau motyvuoti prisidėti prie tvarios lokalios miškininkystės.

Kai kurioms vietinėms bendruomenėms miškai – kultūriškai ir dvasiškai svarbi vertybė. Tvari miškininkystė apima ir šį aspektą, todėl ir siekia padėti vietiniams išlaikyti jų ryšį su miškų buveinėmis, tuo pačiu puoselėjant harmoningą santykį tarp žmogaus ir gamtos.

Sekite mus socialiniame tinkle „Facebook“.

Miško sveikata: kas jai kenkia ir kaip saugotis?

Miškų savininkai privalo nuolat domėtis savo turto būkle, nes jam kyla įvairiausių pavojų: tai – ir audros, ir gaisrai, ir žmonių ar gyvūnų veikla, medžius taip pat puola ir įvairios ligos bei vabzdžiai kenkėjai. Kaip prižiūrėti miškus, kad būtų laiku pastebėta pastarųjų veikla? Kada ir kokių veiksmų imtis miško savininkui, kad užkardytų kenkėjų sukeliamus pavojus?

Kas kenkia?

Pagal pažeidimų pobūdį miškų kenkėjai skirstomi į 4 grupes: vaisių ir sėklų kenkėjus, šaknų kenkėjus, spyglius bei lapus graužiančius kenkėjus ir liemenų kenkėjus.

Vaisiams ir sėkloms kenkia kai kurie drugiai ir vabalai. Jie pažeidžia spygliuočių kankorėžius, ąžuolų giles, įvairių medžių sėklas.

Šaknų kenkėjai priklauso vabalų (pvz., juodvabaliai) ir dvisparnių (pvz., ilgakojai uodai) būriams. Ypač daug žalos daigų ir jaunų medelių šaknims padaro grambuoliai ir kurkliai. Pažeidus šaknis, augalai išdžiūsta.

Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai minta sveikų medžių spygliais bei lapais, dėl to medžiai nusilpsta ir sumažėja medienos prieaugis. Labiausiai paplitę yra pjūkleliai, kirpikai, lapsukiai, žiemsprindžiai. Spyglius ir lapus graužiantys kenkėjai sudaro masinio išplitimo židinius, tačiau miškuose jie išplinta ir kenkia cikliškai: kas keletą ar keliolika metų.

Liemenų kenkėjai didesnę gyvavimo dalį praleidžia po medžių žieve, medienoje. Dėl jų veiklos medžiai taip pat nusilpsta ar net išdžiūva, sumažėja medienos prieaugis.

Patys pavojingiausi spygliuočių medžių liemenų kenkėjai – vabalų būrio atstovai – žievėgraužiai. Šie vabalai dar vadinami kinivarpomis. Jų pažeidimus galima atpažinti iš apatinėje žievės pusėje išgraužtų takų, dėl kurių žievė vėliau nukrenta, o medžiai ima džiūti.

Didelę žalą liemenų kenkėjai daro ir medienai. Lietuvos eglynuose neretas svečias yra eglinis ūsuotis, kurio lervos daro takus medienoje, blogina jos kokybę. Be minėtų liemenų kenkėjų, gana dažnai miškuose aptinkami straubliukai, medgręžiai, ūsuočiai.

Kaip saugotis?

Siekiant apsisaugoti nuo kenkėjų, taikomi miško ūkiniai, cheminiai, mechaniniai-fiziniai ir biologiniai apsaugos metodai. Visų jų pagrindinis tikslas – neleisti pažeidimų židiniams išplisti, užkardyti kenkėjų veiklą dar jos pradžioje.

Kaip ir žmogaus sveikatos priežiūra visuomet prasideda nuo higienos, taip pat – ir miške. Kad kenkėjai neplistų, visų pirma būtina laikytis sanitarinės apsaugos taisyklių. Jose numatomos tokios privalomos miško ūkinės-sanitarinės priemonės:

  • kirtimo liekanų sutvarkymas ar pašalinimas iš kirtaviečių;
  • sausuolių, vėjovartų, snieglaužų, džiūstančių, kenkėjų bei ligų labai pažeistų medžių pašalinimas iš medynų;
  • spygliuočių medienos išvežimas iš miško.

Cheminiai sanitarinės miško apsaugos metodai – tai pažeistų medžių, jų vaisių ar sėklų, iškirstų bei miške laikomų medžių apdorojimas cheminiais preparatais. Tam naudojami kenkėjus bei ligas naikinantys beicai, insekticidai ar fungicidai.

Tarp mechaninių-fizinių kenkėjų ir ligų naikinimo metodų verta išskirti vabzdžiagaudžių medžių naudojimą. Jų kiekis priklauso nuo liemenų kenkėjų gausos ir rūšies. Birželį tokių medžių žievė nulupama ir sudeginama kartu su kenkėjais. Be to, atsižvelgiant į kenkėjų rūšis ir gausą, kartais taip pat kasami grioveliai, duobutės, naudojamos šviesos gaudyklės – šiomis priemonėmis taip pat renkami ir naikinami kenkėjai.

Taikant biologines naikinimo priemones, pažeistuose miškuose dauginami ir aptveriami skruzdėlynai, paliekami drevėti medžiai (1–2 vnt./ha), keliami inkilai. Šių priemonių tikslas – apsaugoti miškus nuo galimų kenkėjų ir ligų išplitimo, priviliojant kitų rūšių atstovus (pvz., paukščius, skruzdėles), mintančius kenkėjais.

Kada svarbu pasirengti?

Pavasario pradžia – kovo ir balandžio mėnesiai – yra tas metas, kai kenkėjams skiriama daugiausia dėmesio. Kovą reikėtų iškelti vabzdžių gaudykles, pagal poreikį išdėlioti nukirstus vabzdžiagaudžius medžius. Nuo balandžio galo jau stebimi kenkėjai ir prižiūrima, kad jie neišplistų, tačiau prižiūrėti savo mišką reikia ir vėliau, nes pažeidimų gali atsirasti įvairiu metu.

Susitvarkyti mišką, pašalinti išverstas ir išlaužytas žalias egles ir pušis reikėtų iki šiltojo sezono pradžios – maždaug iki balandžio pabaigos. Kitaip, vėliau, išvirtę ir išlūžę šie spygliuočiai taps medžių liemenų kenkėjų dauginimosi šaltiniu.

Iki orų atšilimo sutvarkyti visas žiemą atsiradusias medžių vėjavartas, vėjalaužas ir snieglaužas rekomenduojama ir todėl, kad kol žemė šalta, atliekant bet kokius darbus mažiausiai nukenčia miško dirva.

Nesutvarkytose žaliose eglėse prisidauginę liemenų kenkėjai vasarą gali persimesti į kitus medžius ir taip sukelti sunkiai sustabdomą plačių miško plotų džiūvimą. Bene geriausiai iš jų dabar žinomas eglių siaubas žievėgraužis tipografas, pušų liemenyse dažniausiai tarpsta didysis ir mažasis kirpikai.

Kadangi vasarą kenkėjai suaktyvėja, mišką stebėti patartina iki pat šaltojo sezono. Kenkėjų apniktus medžius taip pat reikėtų stengtis pašalinti iš miško su visa žieve, kad jie nepersimestų toliau. Jeigu liemenų kenkėjai išsivysto ir išplinta, medžių šalinimas nebepadės.

Atpažinti miškuose plintančius kenkėjus ir patarti, kokias priemones taikyti kovai su jais, gali miškininkai ir miškų urėdijų specialistai. Todėl visada reikėtų jiems pranešti apie pastebėtus miškuose gausius kiekius skraidančių vabzdžių, nugraužtus spyglius ar lapus, išdžiūvusias medžių grupes ir pan.

Sekite aktualijas socialiniame tinkle „Facebook“.